Jeigu knygynų lentynose ar interneto platybėse šiuo metu atrasite Augmino Petronio pavardę šalia šiųmetinės Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso laureatų, galite detektyviškai susieti, kad tai tas pats iš Šv. Tomo Moro klubo Augminas, kurio tekstus tikriausiai skaitėte „Ateityje“ ir Bernardinai.lt. Jo trumpų istorijų knyga intriguojančiu pavadinimu „Nedetektyvai“ laimėjo prozos kategorijoje.
„Bet štai paradoksas: atrodo, didžiausią skaitymo malonumą teikia tos knygos, kuriose siekiama šio to daugiau, nei tik suteikti malonumą,“ – ši Augmino mintis, išdėstyta ketvirtajame „Nedetektyvų“ viršelyje, mintimis mane nunešė į Umberto Eco „Rožės vardą“, tiksliau, šios knygos konceptą – panaudoti populiariosios literatūros žanrą, detektyvą, rašant aukštos kokybės kūrinį. Nepaisant priešdėlio „ne“, knygos pavadinimas sukuria erdvę ieškoti ko nors detektyviško. Jau ne viename interviu Augminas spėjo pasidalinti, kaip kilo mintis parašyti tokią knygą – karantino metu kartu su žmona leisdavo dienas žiūrėdami klasikinį detektyvinį serialą „Puero“ ir jam kilo mintis, o kas jeigu ne visi pagrindiniai detektyvo žanro elementai būtų panaudojami pasakojime. Įprastai detektyvuose tyrėjas stengiasi išsiaiškinti nusikaltimą, jo vykdytoją patraukti atsakomybėn, ir jam tai pavyksta padaryti. Augmino mintis pažaisti detektyvo žanro forma įsikūnija „Nedetektyvuose“: „Nutikime su sportbačiais ir dažų milteliais“ narkotikus pardavinėjantis pusbrolis netikėtai pavojaus likti nubaustam akivaizdoje pradėjo rašyti grožinę literatūrą ir galiausiai siužete lieka nenubaustas; „Rasti motiną“ berniukas Bazilijus taip ir lieka neišsiaiškinęs, kur dingsta jo mama, nors skaitytojas gali nujausti iš joje įsiskverbusio tabako kvapo, kuris ne jai, o Jokūbėlio tėvui būdingas, ir pan.
Taigi, nors ir „Nedetektyvai“, jau nuo pat pradžių kyla abejonė, ar verta pasitikėti tokia nuoroda. Knyga pradedama epigrafu iš Aristotelio „Poetikos“: „(…) Panašūs įvykiai atrodo neatsitiktiniai“. Vėliau skaitant knygą norą jungti istorijas paskatina pasikartojantys veikėjų vardai ir aprašai. Toks vilnietiškas (būtent Vilniuje ir vyksta didžioji dalis pasakojimų) jausmas – susiduri su tais pačiais žmonėmis, kad ir kur benueitum, tačiau kiekvienas tuo metu išgyvena savąją istoriją. Net ir norint rekonstruoti istoriją iš žinomų vardų, kartais kyla neviltis, nes neaišku, ar tai, kas pasakojama, yra tikrieji jų vardai: „Beatričės minėtos aktorių pavardės man irgi iškrito iš galvos, tad sugalvojau jiems slapyvardžius. (…) Nesutinku su teiginiu, kad tuos įvykius išgalvojau. Aš juos rekonstravau“ („Visažinio pasakotojo beieškant“, 64 psl.). Norą jungti faktus paskatina ir ciklinė knygos struktūra – ji prasideda apsakymu „Nutikimas su sportbačiais ir dažų milteliais“ ir baigiasi „Nutikimu su stikline ir žemėlapiu“, be to, knygos pabaigoje esantys apsakymai papildomi naujomis detalėmis, pavyzdžiui, „Pavogtame stiliuje“ sužinome, kaip išsiskyrė pasakotojas ir Romena, o anksčiau jau buvo skaityta „Gyvatė ryja uodegą“, kaip Romena po skyrybų prašo pasakotojo rasti jos dingusį žiedą. Nepaisant viso to, atrodo, kad pasakotojas iš tokių skaitytojų bandymų viską susieti tik juokiasi: „žiūrovui nereikia suprasti, kad pasakotojas meluoja. Jis turi meluoti nuosekliai, kad tik labai atidus žiūrovas suprastų, bet būtų neįmanoma atsekti, kas yra tiesa“ („Visažinio pasakotojo beieškant“, 52 psl.). Faktų jungimas praturtina žinias apie veikėjų biografijas, tačiau tai nelabai padeda išsiaiškinti nusikaltimą. Ir tokiu būdu lūžta dar vienas klasikinis dalykas, būdingas detektyvų žanrui – bendradarbiavimas tarp autoriaus ir skaitytojo, kad jie kartu, bet ir atskirai sužinotų daugiau apie nusikaltimą ir įvertintų jo žalą. Ir mintyse tarsi girdisi autoriaus juokas – o kam bandei ieškoti detektyvo, juk pasakyta – „Nedetektyvai“.
Knyga yra persisunkusi intertekstais į muziką, literatūrą ir kitus reiškinius, tačiau galima atrasti tam tikrą saviironišką refleksiją dėl jų. Apsakyme „Prieštaringi įrodymai“, kai Bazilijus buvo apkaltintas plagijavimuplagiavimu bakalauro darbe, jo draugai juokavo: „Čia ne jis nusirašinėjo, čia sociumas per jį nusirašinėjo“, o jis atrėžė: „Sorry, o kuo jūs geresni? Kai iš penkiolikos straipsnių sukompiliuojat rašinėlį – tai čia jau autoriai, ar ne?“ (76–77 psl.). Taip pat pažįstant autorių, atrandi ir šiek tiek sutapimų su jo biografija. Tačiau Augminas tarsi atsiriboja nuo galimybės tekstus sieti su jo gyvenimo faktais. 75–76 psl. atrandame veikėją, pavadintą inicialais A. P., ir ant ketvirto viršelio Augminas rašo, kad tai neva yra jis pats. A. P. niekada nesutampa su apsakymų pasakotoju, nors dažniausiai, išskyrus „Rasti motiną“ ir „Nutikime su stikline ir žemėlapiu“, pasakojama pirmuoju asmeniu. Kalbant apie veikėjus, jų biografijose dažnai pasikartoja negatyvūs elementai, kaip narkotikų platinimas, bandymai nusižudyti ir pan. Nepaisant to, veikėjai nėra smerkiami, o skaitytojo istorijų tamsa tarsi nepaveikia. Patys veikėjai dažnai žiūri į gyvenimą ironiškai, tokiu būdu suteikdami daugiau lengvumo.
Teoriškai skaityti „Nedetektyvų“ istorijas galima atskirai. Bet sąžiningai skaitant knygą nuo pradžios iki galo be didelių pauzių neįmanoma nepastebėti pasakojimuose pasikartojančių sutapimų. Ir net jeigu lieka apmaudas dėl skaitytojo ir autoriaus bendradarbiavimo sulaužymo, leistis į žaidimą ieškoti detektyvo buvo verta. Skaitymo neapsunkina ir lengvas pasakojimo stilius. Tad Augmino tikslas skaitytojui suteikti didžiausią skaitymo malonumą pasiektas.
(Įsi)tverti ir kurti. Rimvydo Stankevičiaus „Įsitvėrimai“
Tikrovės neįmanoma išvengti, bet, kad ją ištvertum, reikia įsitverti į tai, kas teikia prasmę. „Įsitvėrimai“ – jau dešimtasis Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista praeitų metų pabaigoje, tačiau pačioje knygoje įrašyta: 2023. Tai rodo, kad poetas yra įsitvėręs į savo kuriamą poetinio pasaulio tradiciją, kita vertus, viename interviu poetas pripažįsta atsižvelgęs į pastabas apie jo kūrybą. R. Stankevičius sako dažnai sulaukiantis komentarų, kad „rašo apie „anapus“, bet pamiršta „šiapus“, kur vyksta daug įdomių, skaudžių, gilių dalykų“. Tad šiame rinkinyje jis bando pavaizduoti šiapusybę. Šis bandymas atsispindi ir rinkinio struktūroje, kurią sudaro trys dalys: „Budimo palata“, „Šviesos kaimynystėje“ ir „Tikrovė“.
Atverti akis – tai pamatyti tikrovę. Atsibusti galima palatoje sveikstant. Ligos metu žmogaus gyvybė yra ant ribos tarp šiapusybės ir anapusybės, nes yra tikimybė jai užgesti. Bet eilėraščiuose kyla klausimas, ar tikrai norisi pabusti iš komos?
Esu čia buvęs –
Esu čia praleidęs šimtus
Ilgų ir laimingų
Gyvenimų.
Nė nenujausdamas,
Kad būna kažkur
Tokių aklinų rudenų,
Įmirkusių sutemų,
Spiegiančių operacinių –
Visų tų besaulių pasaulių,
Kurie mane suvisam išsives,
Vos tik atgausiu sąmonę.
(„Po valandos – grįšiu“, 20–21 psl.)
Atsibusti galima iš miego, o naktis pagal romantinę tradiciją yra jautriausias paros laikas pajusti transcendenciją. Miegas eilėraščiuose prilyginamas mirčiai. Bet sapnuoti jau reiškia kurti:
Be tavęs šito sapno nebūtų –
Nei pamėklių, nei nimfų, nei žiežirbos dygstančio grūdo,
Nes tikrovė – tik tu. Visa kita – fantazijos putos –
Jei gali – nenubusk, jei bundi – tai sapnuok ir nubudęs
(„Įsitvėrimai“, 35 psl.).
Vadinasi, atsibusti reiškia gyventi pagal tikrovės taisykles.
O kas yra tikrovė? Atrodo, lyrinis subjektas pernelyg neprieštarauja visuotiniam jos suvokimui. Bet tikrovėje jis ne visuomet mato tikrovę. Jos nėra istoriniame laikotarpyje, kuriame vyksta eilėraščio veiksmas:
Giliai tavin, ir ten rusena
Ugnim šventąja, žvilgsniais fėjų,
Žaltvykslės blyksi, tavo venom
Klajoja laivas Odisėjo
(…)
Ir tai tikriau už šią tikrovę –
(…)
Skubom išasfaltuotą kelią
Į šviesų primestą rytojų“
(„Orientavimasis pagal žvaigždes“, 50–51 psl.).
Jis taip pat nesijaučia galintis įsitverti į greitai pasikeičiančias realijas, kad ir paros ar metų laikų pokyčius. Lyrinis subjektas tesijaučia būdamas tik „šviesos kaimynystėje“, kai tikrovėje buvusi „šviesa“ tampa prarastu rojumi, kaip kad idealiai vaizduojama vaikystė, o kartais ji tik svajonėse. Galbūt ir dėl to eilėraščiuose tiek daug šalčio: nakties, žiemos, dvasinio neramumo. „Normalaus“ žmogaus akimis žvelgiant, R. Stankevičiaus noras priartėti prie šiapusybės atrodytų nepavykęs. Bet R. Stankevičius yra, kaip ne kartą įvardintas, Dievo kareivis. Jo poezijoje lyrinio subjekto kasdienybė yra tampriai susieta su amžinybės pojūčiu. Šiame pasaulyje laikas vis bėga ir bėga, bet lyrinis subjektas savęs su tuo nesieja, atsitolina ir įsitveria į tai, kas jam suteikia amžinybės jausmą – į tikėjimą, meilę, kūrybą. O tai jau yra krikščioniška – gyvenant žemiškąjį gyvenimą rojų justi dar būnant čia; dalyvauti naujojo pasaulio kūrime.
Visi įsitvėrimo būdai rinkinyje yra svarbūs ir persipynę, bet daug dėmesio skiriama tverybai. Negana šio žodžio žaismo, dar vienas pateikiamas sinonimu – kurti galima tiek poeziją, tiek laužą: „Nebeliks net mirties – tik išeisi į didelę naktį / Ir išryškins užslinkus tamsa tavo kurstytą ugnįׅ“ („Įsitvėrimai“, 35 psl.). Mintis, besitęsianti nuo Antikos laikų – žmogus lieka gyvas savo kūryba net ir po mirties. Lyriniam poetui poezija yra amžina, sakrali, o kad tai būtų pavaizduota, dažnai pasitelkiama krikščionybei artima mąstysena, gretinama su religijos motyvais. Pavyzdžiui, kaip pačiam Dievui nereikia garbinimo, nes Jis jau yra šventas ir amžinas, taip ir poezija pati savaime egzistuoja net ir be poeto: „poezija – / Tobula – ir todėl – neužrašoma“ („Jos“, 32 psl.). Kur Šv. Augustinas rado Dievą, ten pat atrandama ir poezija – atsigręžus į save:
Ir kas nieko nereiškė, staiga ėmė ženklinti Dievą
(…)
(…) aš tariaus Jį savy atpažinęs
Tarpe to, kas rimuojas ir kas nepaliauja dėkoti
(„Rega“, 68–69 psl.).
Minėtieji įsitvėrimo būdai ir kiti įvaizdžiai nėra naujai minimi R. Stankevičiaus poezijoje. Kita vertus, nors tokie motyvai kaip sapnas ir miegas buvo ir kituose jo rinkiniuose, jie dažniausiai buvo kritikų pražiūrimi, o dabar įgyja svaresnę reikšmę. Poetas toliau demonstruoja savo žodžio meistrystę, dažnai pasitelkdamas klasikinę eilėdarą ir ištikimybę tradicijai, tuo išsiskirdamas iš kitų šiuolaikinių poetų. Gal ir gerai, kad nėra taip lengva išbūti tikrovėje – tokiu būdu gimsta poezija.
Nuotraukos
