Ne tik išgyventi, bet ir gyventi: vilties žinia iš Ukrainos

Kiek kartų gyvenime gailėjotės, kad kažko atsisakėte? Žinojau, jog atisakiusi Gailėstingumo kongreso organizatorės Karolinos prašymo tapti renginio savanore, lydint Ukrainos „Caritas“ prezidentę Tetianą Stawnychy jos vizito Lietuvoje metu, tikrai pasigailėsiu. Žinoma, prieš atsakydama nerimavau: ar tikrai spėsiu ir dirbti, ir giedoti kongreso renginiuose su choru, ir prižiūrėti į Vilnių atvykusį pradinuką giminaitį, ir imtis šios užduoties? Sprendimą priėmiau širdimi – kaip gali nepriimti to, kuris priima tūkstančius? Kaip gali praleisti progą paklausti – kaip jums tai pavyksta? 

Išties, pirmą kartą susitikus prie pietų stalo, negalėjau atsistebėti, kiek tikėjimo, išminties, ramybės ir tvirtumo buvo Tetianos žodžiuose. Ir taip – ji žino, ką reiškia gyventi taikoje. Gimusi ir užaugusi JAV ukrainiečių emigrantų šeimoje, savo profesinę veiklą susiejo su Ukraina. 

Karas Ukrainoje vis dar vyksta. Neretai tai pamirštu, nors ne taip seniai, vasarį, teko vykti į Dniprą. Šie įspūdžiai su kiekviena vasaros diena blunka it ant saulės paliktos nuotraukos. Karas primena apie sugriautus gyvenimus, sudaužytas svajones, apie tai, ko neliko. Tetiana kalbėjo apie tai, kas liko. Pasirodo, to kur kas daugiau, nei galėjau pagalvoti. 

Su Karolina dalinamės keletu esminių Tetianos Stawnychy, vienos svarbiausių šalies socialinės pagalbos koordinatorių per karą, žinučių Gailestingumo kongreso metu. Tegul tai būna įkvėpimas nepamiršti melsti taikos pasauliui. 

ESAME SUKURTI PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ

Pirmas Tetianos Stawnychy liudijimo, pasakyto Gailestingumo kongrese, sakinys buvo: „Aš atėjau pasidalinti vilties žinia iš Ukrainos.“ Ji papasakojo istoriją, kaip dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą kalbėjosi su Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovu klausdama, ką daryti, kad išlaikytume tiesą, kai aplink tiek daug propagandos. Ją nustebino, kad jis pradėjo kalbėti ne apie faktus ar strategijas tiesai palaikyti, o apie tai, ką reiškia būti žmogumi. „Ši žinutė mane palaiko visus keturis karo metus. Mes sukurti pagal Dievo paveikslą“, – teigia Ukrainos „Carito“ vadovė. 

NUO UGDYMO PRIE HUMANITARINĖS PAGALBOS

2022 m. prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija Ukrainoje Dievo paveikslą žmonėse ėmė ardyti. Tetiana dalijosi, kaip destruktyviai veikia karas, kuria chaosą, neviltį, drasko saitus tarp žmonių. „Carito“ veikla iš esmės pasikeitė jau 2014 m. Iki tol besirūpinanti pažeidžiamomis grupėmis – pagyvenusiais žmonėmis, vaikais iš rizikos šeimų, žmonėmis su specialiaisiais poreikiais – organizacija aktyviai reagavo į humanitarinę krizę Rytų Ukrainoje, atliepė žmonių poreikius, padėjo tiems, kurie turėjo palikti savo namus. 

Pirmaisiais plataus masto karo metais 7–8 milijonai žmonių pabėgo iš Ukrainos, o dar 6–7 milijonai buvo perkelti šalies viduje. Iš viso apie 14 milijonų žmonių buvo priversti palikti savo namus. Daugelis jų išėjo beveik nieko neturėdami, todėl jiems reikėjo būtiniausios pagalbos: drabužių (buvo žiema), maisto, vandens ir vietos pailsėti ar nusiprausti. Pasinaudodamas ankstesne patirtimi Rytų Ukrainoje ir turimu nacionaliniu tinklu, „Caritas“ greitai išplėtė veiklą. Per pirmuosius metus organizacija suteikė pagalbą beveik 2 milijonams žmonių. 

„Caritas“ – tai veikli meilė, Bažnyčios širdis“ – dalijasi Tetiana. Karo sąlygomis „Caritas“  padėjo suvaldyti humanitarinę krizę, bet taip pat ir rūpinosi, kad žmonės ne tik išgyventų, bet ir gyventų, atrastų naujas bendruomenes ir svarbiausia – viltį.

AR ĮMANOMA ATLEISTI?

Ukrainos „Carito“ atstovės kongreso popietinėje veikloje kvietė jos dalyvius atviram pokalbiui apie tai, kuo dabar gyvena Ukraina ir žmonėms padedančios organizacijos. Buvo iškeltas klausimas, kaip tokiomis sąlygomis priimti Šv. Rašte esantį Jėzaus mokymą mylėti ne tik artimus, bet ir priešus. Tetiana atsakė, kad tuo metu, kai esi puolamas, kai vis dar smurtaujama, apie tai galvoti neįmanoma, per anksti: „Karą Ukrainoje galėčiau palyginti su užpuolimu, kai vienas žmogus žaloja, muša kitą. Matant tokią situaciją, būtų keista kreiptis į ant žemės gulintį sumuštą ar dar mušamą žmogų su klausimu: „Pasakyk man, ar tau pavyksta atleisti tam, kuris tave sumušė?“ Tai daryti būtų per anksti.“ Tetiana pabrėžė, kad tai svarbus klausimas, bet jis bus sprendžiamas gijimo procese – tada, kai karas baigsis. Ir čia, kaip akcentuoja Tetiana, reikės daug pastangų dirbant su psichologine sveikata, įvertinant traumos mastą, priimant savo jausmus.

Nepaisant to, Ukrainos „Carito“ vadovė dalijosi savo patirtimi, kas jai leidžia išgyventi sunkumus, neteisybės jausmą: „Mano absoliučia atrama tapo sekmadienio liturgija. Einu į Mišias, išpažinties. Bandau visa tai išgyventi žmogiškai, nesukurdama klaidingo dvasingumo jausmo, bet labai konkrečiu, realiu būdu – per procesą ir veiksmą. Ir pajuntu, kad Dievas tarsi paspaudžia „perkrovimo“ mygtuką mano sieloje. Jis suteikia man jėgų vėl atsistoti, eiti pirmyn ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms.“ 

Taip pat Tetianą palaiko pats darbas – yra tiek daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, tai nukreipia jos dėmesį. Būdama „Carito“ prezidentė ji dažnai lankosi vietiniuose organizacijos centruose. Ten jai svarbiausia pamatyti darbuotojus – įvertinti, ar jiems ko nors trūksta, spręsti problemas. Ir nors jų yra, Tetiana liudija, kad tie susitikimai jai būna patys džiaugsmingiausi, nuveja liūdesį: „Carito“ vietiniuose centruose justi ypatinga atmosfera, vilties dvasia, netgi džiaugsmas. Kai iš šalies pamatau padedančiojo ir pagalbos prašančio žmogaus susitikimą, sunku paaiškinti, kas nutinka – kažkokie deiviški, paslaptingi dalykai. Šie susitikimai man yra tarsi Evangelijos patirtis – ne užrašytos popieriuje, o veikiančios realiuose gyvenimuose.“ 

KAIP DAR GALIME PADĖTI?

Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse nuolat esame raginami aukoti, vyksta įvairios akcijos, tačiau buvo svarbu paklausti ir iš pirmų lūpų išgirsti, kaip dar galime padėti. Tetiana atsakė: „Jūs jau padedate, nes mus matote. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip svarbu būti matomu. Atvykus į Lietuvą taip lengva, kur kas lengviau nei kitose vietose, į kurias nuvykstame. Jūs mus suprantate. Tai labai stipri patirtis. Tęskite, ką darote – toliau mus matykite, toliau mus lydėkite.“

„Carito“ Ukrainoje vadovė taip pat dalijosi, kaip sunkiomis akimirkomis jaučiama maldos galia. Tai ten esantieji pastebėjo jau pirmais karo mėnesiais, kurie buvo beprotiški – išgyvenant didžiulę krizę, baimę dar reikėjo dirbti neskaičiuojant valandų, nuo ankstaus ryto iki nakties. Stiprybės teikė Dievo žodis ir malda. „Pamenu susitikimą su apaštaliniu nuncijumi Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku, sakiusiu, jog maldos, kurios buvo liejamos pirmaisiais metais už Ukrainą, buvo labai naudingos. Jos padėjo mums atsistoti ant kojų. Visada pabrėžiu, kaip svarbu nuolat melstis: ne tik už Ukrainą, bet ir už karo pabaigą“, – dalijasi Tetiana Stawnychy.