2022 m. pasirodęs ChatGPT žaibiškai pradėjo keisti mūsų kasdienybę ir darbo įpročius. Tekstai, skaičiavimai ar programų kodai, kuriems parašyti anksčiau reikėjo daug laiko, dabar dirbtinio intelekto (toliau – DI) dėka sukuriami čia pat. Riba tarp žmogaus ir DI kuriamo turinio traukiasi greičiau, nei atrodo. Į tai dėmesį atkreipė ne tik valstybių vadovai ar technologijų investuotojai, bet ir Romos Katalikų Bažnyčia, per pastarąjį šimtmetį ne kartą parodžiusi rūpestį žmogaus dvasiniu išganymu per laisvos valios ir žmogiškumo išsaugojimą.
2025 sausio 28 d išleistas naujausias Vatikano dokumentas „Antiqua et nova“ (liet. „Sena ir nauja“) aptaria dirbtinį intelektą. Tarsi simboliškai išleistas Šv. Tomo Akviniečio minėjimo dieną, dokumentas yra svarbus naujas indėlis į katalikiškąją socialinę mintį. Jį kartu paskelbė Tikėjimo doktrinos dikasterija ir Kultūros bei švietimo dikasterija, o patvirtino popiežius Pranciškus. Nors pasaulio žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė dokumento raginimui etiškai prižiūrėti ir veiksmingai reguliuoti DI tokiose srityse kaip darbas, švietimas ar karo veiksmai, didžioji „Antiqua et nova“ dalis yra išplėtotas apmąstymas apie gilesnes antropologines ir etines DI revoliucijos pasekmes. Pavadinimas, primenantis 1891 metų popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum novarum“, kuri pradėjo moderniąją katalikiškąją socialinę doktriną, liudija, kad „Antiqua et nova“ įveda Bažnyčią į pilnavertį dialogą su mūsų laikų transformuojančiomis technologijomis.
Jau Leono XIII enciklikoje „Rerum novarum“ buvo atkreiptas dėmesys į sparčią pramonės plėtrą ir mokslo pažangą, tačiau nei ši, nei vėlesnė Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ dar neteikė išsamios analizės apie technologijų vaidmenį Bažnyčios mokyme. Pirmasis tikėjimo ir mokslo ryšį tiesiogiai įvardijo Pijus XII, kuris 1953 m. kalėdiniame kreipimesi pripažino technologinę pažangą kaip Dievo dovaną, tačiau perspėjo dėl visuomenėje įsigalėjusio perdėto „techninio progreso“ vertinimo (it. Essa è la soverchia, talora esclusiva stima, del cosidetto progresso tecnico) [1]. Vatikano II-jo susirinkimo dokumente „Gaudium et spes“ optimistiškai vertinamas technologijų potencialas, bet kartu pabrėžiama, kad jos negali pakeisti tarpasmeninių žmonių ryšių ir jų orumo. Susirinkimas ragino užtikrinti, kad religinė kultūra ir moralė žengtų kartu su mokslo bei technologijų pažanga.
Vis dėlto po Susirinkimo Apaštalų Sostas ilgą laiką vangiai reagavo į kompiuterių revoliuciją. Nors Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI periodiškai perspėdavo apie technokratijos keliamus pavojus, popiežių dėmesys buvo nukreiptas į kitas socialines ir globalines pasaulio problemas. Išsamiausią analizę pasiūlė Benediktas XVI savo 2009 m. enciklikoje „Caritas in veritate“, kur jis pripažino technologijų naudą žmogaus laisvei, bet kartu įspėjo dėl galimo nužmoginančio poveikio, primindamas, kad technologinis susižavėjimas neturėtų užgožti dvasinio gyvenimo [2]. 2020 m. Popiežius Pranciškus popiežiškosios gyvybės akademijos generalinės asamblėjos metu susirinkusiems pareiškė, jog „skaitmeninės galaktikos“ ir dirbtinio intelekto sukūrimą galima laikyti epochiniu lūžiu [3]. Todėl „Antiqua et nova“ galima laikyti tam tikru pirmuoju rimtu žingsniu Bažnyčiai formuojant poziciją dirbtinio intelekto atžvilgiu, bei siekiant išsaugoti žmogaus orumą technologijų amžiuje.
Dokumentas „Antiqua et nova“ aiškiai išskiria žmogaus protą nuo DI, pabrėždamas, jog tikroji intelekto esmė slypi gebėjime užmegzti santykius, patirti meilę bei prisiimti moralinę atsakomybę – savybes, kurių neturi net pažangiausi algoritmai (Antiqua et nova, 14). Vis dėlto, būtent šių žmogiškų bruožų imitacija šiandien leidžia dirbtiniam intelektui taip sėkmingai kurti artumo iliuziją. Pokalbių robotai, tokie kaip „Replika“, geba įtaigiai mėgdžioti empatiją ir emocinį ryšį, siūlydami virtualią draugystę ar net romantinius santykius. Panašūs bandymai vyksta ir dvasinėje srityje – JAV katalikų portalas „Catholic Answers“ buvo sukūrusi dirbtinio intelekto įrankį „Fr. Justin“, pristatytą kaip virtualų kunigą, atsakantį į tikėjimo klausimus. Vis dėlto, po tikinčiųjų ir Bažnyčios atstovų kritikos, kad toks įrankis neatspindi tikrosios dvasinės patirties ir nepagarbiai imituoja kunigo vaidmenį, jo statusas buvo pakeistas į pasaulietinį, pervadinant tiesiog „Justin“. Lietuvoje panašių abejonių kelia svetainė „Klebonas.lt“, kurios patrauklus pateikimas slepia neaiškią savininko tapatybę ir kelia klausimų dėl galimai neskaidraus jautrių asmeninių duomenų rinkimo.
„Antiqua et nova“ primena, jog dirbtinis intelektas, net ir gebantis įtikinamai imituoti žmogaus jausmus bei santykius, tėra tik mūsų pačių proto sukurtas atspindys – be tikro gyvybingumo ir autentiško asmeninio ryšio (Antiqua et nova, 22). Tačiau būtent toks paviršutiniškas santykis gali būti patrauklus socialiai izoliuotiems žmonėms. Japonijoje, susiduriančioje su senėjančios visuomenės ir didžiulės vienatvės iššūkiais, DI paremti socialiniai robotai jau tampa įprastu būdu sumažinti izoliacijos jausmą. Panaši tendencija ryškėja ir didmiesčiuose, kur spartus gyvenimo tempas, darbo rutina ir stresas sunkina galimybes užmegzti tikrus, gyvus santykius. Čia DI tampa lengvai prieinamu, nors ir dirbtiniu, artumo ir draugystės pakaitalu. Šios tendencijos verčia rimtai apsvarstyti etines ribas, kurias reikia nustatyti DI technologijoms, kad jos netaptų tikrų žmogiškų santykių konkurentėmis ar net jų pakaitalais.
Kadangi DI neturi savarankiško moralinio sąmoningumo, atsakomybė už jo kūrimą ir taikymą tenka išimtinai žmonėms – tiek kūrėjams, tiek naudotojams (Antiqua et nova, 39). Dokumente aiškiai pabrėžiama, kad DI gali padėti žmogui priimant sprendimus, bet niekuomet neturi jų perimti (Antiqua et nova 43–48). Dokumente pateikiama dešimties sričių analizė – nuo visuomenės, darbo rinkos ir švietimo iki dezinformacijos, karo technologijų ir net mūsų santykio su Dievu – atverdama platų etinį horizontą, kuriame DI tampa ne tik techniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Šiandien jau turime konkrečių pavyzdžių, kurie parodo, kaip DI balansuoja tarp pagalbos ir grėsmės: nuo veido atpažinimo sistemų, kurios rizikuoja pažeisti privatumą, iki autonominių ginklų, keliančių klausimą – ar mašina gali nuspręsti, kas gyvens, o kas mirs? Sveikatos apsaugos srityje DI gali pasitarnauti diagnozei, tačiau kas atsakys, jei įvyks klaida? Dokumento autoriai įspėja apie riziką tapti patrauklios sintezės vartotojais, kurie tingiai nustoja klausti, abejoti, o galų gale – mąstyti. „Perskaityk naudojimo instrukciją“, – tarsi šmaikščiai primena „Antiqua et nova“, – kol dar neatsisakei esminio žmogiškumo požymio: gebėjimo būti atsakingam, laisvam ir savarankiškai mąstančiam.
Antiqua et nova kviečia nebijoti drąsiai žengti į dirbtinio intelekto pasaulį, tačiau kartu perspėja, kad mašinos niekada neturėtų tapti mūsų santykių, jausmų ar gyvenimo prasmės pakaitalu. Popiežius Pranciškus primena, jog tikroji pažanga nėra matuojama vien techniniais pasiekimais ar duomenų gausa – ji reikalauja brandumo, atsakomybės, atjautos ir dvasinės išminties. Tikrosios išminties, kurios „neišgooglinsi“ ir nesuprogramuosi algoritmais, reikia tam, kad technologija tarnautų žmogui, o ne žmogus – technologijai. Šiame sparčių pokyčių amžiuje Bažnyčia ragina nepamiršti, jog galiausiai mūsų vertę lemia ne tai, ką gebame sukurti ar apskaičiuoti, bet kaip mylime, rūpinamės silpniausiais ir mokomės sekti Dievu – su humoru, meile ir išmintimi, kurios neįmanoma pakeisti net pačiu pažangiausiu dirbtiniu intelektu.
[2] https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/benediktas_xvi/enciklikos/caritas-in-veritate
