Birželio 14 — Vilties ir gedulo dieną — ateitininkai buvo kviečiami paminėti kartu su Lietuvos skautija ir Lietuvos šaulių sąjunga budėdami garbės sargyboje, tremtinių vardų, pavardžių ir likimų (grįžo / negrįžo / likimas nežinomas) skaitymų metu. Apie savo patirtis dalijasi Studentų ateitininkų sąjungos valdybos nariai.

SAS pirmininkė Elžbieta Radušytė:

Labai svarbu tokiu būdu prisidėti prie to, kad šie žmonės, šis skausmingas mūsų istorijos etapas nebūtų užmirštas. Džiaugiuosi, kad ateitininkai jau daug metų yra kviečiami atlikti garbingą pilietinę pareigą — budėti prie Trispalvės. Tai tik dar kartą parodo, kad mūsų organizacija Lietuvos visuomenei yra reikšminga.

Stovėti garbės sargyboje yra ypatinga patirtis. Visiškoje ramybėje ir sukauptume, klausantis nesibaigiančio srauto vardų ir žinant, kad už kiekvieno iš jų slypi dabartiniu protu nesuvokiamas tremties sunkumas, patys įvairiausi likimai ir giminės istorijos. Mintyse meldžiausi Rožinį, pavesdama Dievui šiuos žmones, jų šeimas ir mūsų brangią Tėvynę.

SAS vicepirmininkas Arnas Jasinskas:

Patirtis dvejopa — buvo ir prailgę stovėti fiziškai, prakaitavo rankos ir linko kojos. Bet dvasiškai atrodė, kad tik pradėjo skaityti vardus ir norisi dar jų daugiau išgirsti žvelgiant į žaliuojančią Lukiškių aikštę. Nors pasiliekančių klausyti daug žmonių nebūdavo, bet buvo malonu matyti praeivius ir pravažiuojančius mašinose, kai dažnas atkreipdavo dėmesį ir veiduose pasimatydavo supratimo akimirka, kas čia vyksta. Manau, kad tai stipri patirtis ir tikrai verta neužmiršti.

SAS valdybos narys Gabrielius Mištautas:

Fiziškai ne taip sunku, kai klausaisi skaitomų vardų ir stebi praeinančius žmones. Jautėsi, kad stovėti prie vėliavos buvo prasminga, pagerbiant tremtinių atminimą.