Laurynas Jacevičius
15 min.
Categories
2023-6

Naujasis Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Ignas Kriaučiūnas: „Ateitininkijai reikia didelių ambicijų“

Ignas Kriaučiūnas Ateitininkų federacijos atstovų konferencijoje, 2023 / Godos Kotrynos Jokubauskienės nuotrauka

Nuo 2023 m. rudens Ateitininkų federacijos sekretoriatui vadovauti pradėjo studentas ateitininkas, filosofijos magistrantas ir sodininkystės entuziastas Ignas Kriaučiūnas. Jis pakeitė ilgametę sekretoriato darbuotoją, visų pamiltą praėjusio „Ateities“ numerio viršelio žvaigždę Brigitą Čiužaitę. Ignas pripažįsta, kad jo ir komandos laukia daug ir sunkaus darbo, tačiau yra nusiteikęs ryžtingai ir nestokoja ambicijų bei idėjų. Apie jo kelią į ateitininkiją, naujas pareigas bei apie ateities planus ir susėdome pasikalbėti.

Kada ir kaip susipažinai su ateitininkais? Kodėl pats juo nusprendei tapti?

Atrodo 2014 ar 2013 metais pirmą kartą išgirdau apie ateitininkus – dabar jau diakonas Linas Braukyla bandė mano gimtojoje Marijampolėje burti moksleivių kuopą, o aš kaip tik buvau pradėjęs katalikėt bei ieškojau prasmingos visuomeninės veiklos. Kurį laiką tik stebėjau ateitininkus, o trečiame bakalauro kurse nusprendžiau (tiksliau buvau sugėdintas vienos ateitininkės), kad geriau netobula bendruomenė nei tobula vienatvė. Studento įžodį daviau 2019 m. balandžio 6 d. Kaišiadoryse kartu su Akvile Petrauskiene ir pora moksleivių.

Kokia buvo labiausiai prie tavo asmenybės formavimo prisidėjusi patirtis ateitininkijoje? Kitaip tariant, kas įsiminė ir tave perkeitė labiausiai?

Dvi patirtys. Viena ne tiesiogiai ateitininkijoje, bet turbūt galutinai padėjusi apsispręsti šaknytis būtent čia – tarptautinis Tertio Millenio seminaras Krokuvoje (neseniai apie jį rašiau ateitininkų vidinio tinklo straipsnyje). Į jį mane, dar tik Studentų ateitininkų sąjungos kandidatą, pakvietė ir rekomendavo jau minėtas diakonas Linas. Seminare pamačiau, kad visame pasaulyje knibždėte knibžda aktyvių, visuomeniškų katalikų, gyvenančių mūsų idėjomis, ir supratau, jog ateitininkai yra puikiausia organizacija tą įgyvendinti ir Lietuvoje. Įsimintiniausias buvo vienas momentas seminaro pabaigoje, kai vienam iš organizatorių, garsiam dominikonų vienuoliui pasiskundžiau, kad mes čia tris savaites gyvename kaip inkstai taukuose, visi mus aptarnauja, valgome geriausiuose restoranuose, o patys nieko doro nedarome. O jis man tokiu lyg tėvišku balsu ir su šypsena sako: „Nesijaudink, Ignai, ateis laikas ir tau padirbėt“. Tai iki šiol ir atidirbinėju…

Antra patirtis, dar šviežia ir garuojanti, tai buvimas Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) Valdybos pirmininku. Pirmą kartą teko būti tokiose atsakingose pareigose, vadovauti, planuoti, strateguoti, kristi ir keltis. Išbandžiau ir sustiprinau daug lyderystės įgūdžių bei su nuostabia komanda, kuriai iki šiol esu didžiai dėkingas, kiekvienam iš tų keturių darbo bitelių, nuveikėme nemažai prasmingų darbų. To paties adrenalino paveiktas dabar šoku ir į AF sekretoriatą.

Paminėjai vidinio tinklo straipsnį. Daugelis ten esančių ateitininkų tave žino kaip Trečiadienio iDeo Logo rubrikos kūrėją. Kokia tai rubrika ir kodėl nusprendei ją kurti? Kokia jos ateitis pasikeitus pareigoms?

Prisipažinsiu, kad į ateitininkiją mane pirmiausia patraukė idėja, ne žmonės. „Visa atnaujinti Kristuje!“ – koks gali būti geresnis šūkis? „Visa“ – kaip tvirta pretenzija nepasitenkinti bažnytėle, mokykla, bet eiti plačiai, visur. „Atnaujinti“ – kaip kvietimas nesėdėti vietoje ir pliurpti, o eiti, judėti, veikti, nepasitenkinti tuo, ką turi dabar. „Kristuje“ – kaip pats tobuliausias tikslas, kuris gali būti pilnutinis ir pranokstantis visus kitus žemiškuosius, tarpinius.

Tad nenuostabu, kad ir pamatęs žmones, narius bei veikdamas su jais niekada nenustojau reflektuoti apie ateitininkijos idėją, jos ideologinius pagrindus, ideologiją suprantant kaip nuoseklią, į visuomeninį ar politinį veikimą nukreiptą idėjų sistemą. Ilgai visa tai dėjau į stalčių, specialiai tam rašomus užrašus, kol, atsiradus vidiniam tinklui ir galimybei turėti siauresnį ir labiau įsigilinusį skaitytojų ratą, nusprendžiau pradėti dalintis savo mintimis.

Pradėjus eiti SAS pirmininko pareigas, ši rubrikėlė įgavo dar vieną dimensiją. Ar dėl tradicijos, ar dėl mūsų jaukiai mažo dydžio pamirštama, kad realiai sąjungų pirmininkai, kaip ir AF pirmininkas, yra idėjiniai savo sąjungos atstovai. Jeigu viešumoje kažkas vyksta, dėl ko turėtų susirūpinti visi moksleiviai – Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) pirmininkas privalo reaguoti. Jeigu viešumoje kažkas vyksta, dėl ko turėtų susirūpinti visi studentai – SAS 

pirmininkas taip pat turi netylėti. 

Tačiau prieš einant į viešumą svarbu pasidaryti ir namų darbus. Ir vykdant pirmininko pareigas, ypač kalbantis su kitų giminingų organizacijų atstovais, o taip pat su nariais, pradėjo lįsti įvairūs giluminiai idėjiniai klausimai: „Kas yra ateitininkas?“, „Kam reikalingas įžodis?“, „Kuo mes skiriamės nuo kitų katalikiškų jaunimo organizacijų?“. Dalį šitų klausimų ir bandžiau kelti viešai, siekdamas pradėti diskusiją ir rasti atsakymus, visų pirma, sau pačiam. Negaliu pasigirti gerais rezultatais – šie klausimai viešai vis dar neatsakyti, ir neturėjimas šių atsakymų vis aiškiau pasireiškia konkrečiais mūsų bendruomenės veiksmais ar neveiksmais. Tačiau jie pažadino mano mintis ir padėjo pamažu pereiti prie labiau filosofinio mąstymo, kurį, kaip šios srities studentas, privalau ugdyti.

Kadangi dabar užimu „vykdomosios valdžios“ funkcijas, manau, būtų netaktiška toliau kelti idėjinius klausimus, kurių dalis neišvengiamai veda į konfliktą, parodo mano šališkas pozicijas tam tikrais klausimais. Turiu vienodai žiūrėti į visus, turinčius ateitininko ženklelį. Tačiau širdis džiaugtųsi, jeigu kažkas iš jaunesnių, o ir iš vyresnių keltų panašius klausimus, pažadintų savo minties nenuoramumą ir nepasitenkintų atsakymu „savaime aišku“. Tokius šiltai kviečiu pas mus į AF sekretoriato patalpas Vilniuje, kur atsakymų gali ir nebūti, bet klausimų – sočiai.

Ar turi sau konkretų asmeninį ateitininkišką pavyzdį, į kurį lygiuojiesi, iš jo mokaisi? Tai gali būti ir vienas iš ankstyvųjų ateitininkų, organizacijos kūrėjų, ir šiuolaikinis pavyzdys. Kodėl būtent šis?

Blaškausi tarp Stasio Šalkauskio ir Prano Dovydaičio. Šalkauskis kaip ir būtų artimas pagal dabartines mano filosofijos studijas, o ir raštais jo, ypač „Ateitininkų ideologija“ ir kitais pedagoginiais, negaliu atsimėgauti. Bet Dovydaitis, rodos, artimesnis mano būdui – kategoriškas, kaimietiškai paprastas, karšto būdo, labiau veiklos nei teorijos žmogus. O dar ir kraštietis, suvalkietis. Sakyčiau, kad trimis iš keturių atvejų lygiuojuosi į Dovydaitį, o likusiais – į Šalkauskį.

Kaip manai, kiek šiandienos ateitininkai panašūs į pirmuosius? Ar tai gerai, ar blogai?

Labai mėgstu karts nuo karto paskaityti senas „Ateitis“ ar tiesiog apie tarpukario ateitininkus. Skaitai apie žmones, kurių jau čia nėra, tačiau tos kasdieninės problemos ir iššūkiai atrodo tokie pažįstami ir savi. Pavyzdžiui, 1928 m. „Ateities“ 5–6 numeryje spausdintas skelbimas, kuriame rašoma, jog du SAS nariai nusipirko automobilį ir vasarą dirbs taksistais. Berods ir dabar tarp SAS narių rastume dirbančių „Bolt’e“. Tad, sakyčiau, mes, jauni žmonės, savo kasdienybe skiriamės mažai.

Tačiau viešojoje erdvėje kaip organizacija, mano manymu, skiriamės tiek, kad net kyla klausimas, ar tikrai esame tarpukario ateitininkijos palikimo tęsėjai. Visų pirma labai pasikeitė vieno iš principų, inteligentiškumo, supratimas. Tarpukariu ateitininkai buvo „mokslą einančio jaunimo organizacija“. Tais laikais mokslą ėjo visai nedidelė dalis jaunimo, o ir jo kokybė buvo kitokia – tuometinį moksleivį, paskutinių klasių gimnazistą, galima lyginti su bakalauro 2-3 kurso studentu. Tiek brandumu, tiek išsilavinimu tuometiniai moksleiviai ir studentai lenkė mūsiškius. Kartu jie labiau negu mes suprato ir jų šeimos bei visuomenė tą suprato, jog mokslą einantis jaunimas yra šalies elitas, inteligentija. Taip pat to laikmečio dvasioje su perdėtu vadizmu ir tikėjimu mokslu buvo manoma, kad būtent šis elitas, šie geriausi iš geriausių, išsimokslinę ir apsišvietę nuves „liaudį“ į šviesų rytojų. Šis mąstymas kai kuriose šalyse ir kai kuriuo laiku išsigimė iki tokių reiškinių kaip nacizmas, fašizmas ir, be abejo, bolševizmas. Ir išties, panašu, kad taip manę žmonės nebuvo visiškai teisūs – Lietuvos 1940 metų gėdą 1944–1953 m. krauju nuplovė ne inteligentai, o patriotiškas kaimo jaunimas bei vietiniai smulkieji inteligentai, dažniausiai dirbę kaime mokytojais, tokie kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

O štai šiuo metu inteligentiškumas mūsų labiau interpretuojamas kaip siekis supratimo, pažinimo pagal kiekvieno vietą ir galimybes, pagalba kitam, dalinimasis žiniomis ir ugdymas. Turime ir daug gudragalvių, kuriuos drąsiai galime vadinti mūsų laikų inteligentais, bet kartu su jais po vienu stogu glaudžiasi ir daug darbščių, geros valios narių be skambių akademinių laipsnių, kurie pirmuosius kartas nuo karto „nuleidžia ant žemės“, patys nejučia kildami aukštyn.

Išties, tai tik vienas iš skirtumų, kuriuos matau, ir šiuo atveju greičiau tai pokytis į gera ar tiesiog prisitaikymas prie laikmečio dvasios. Galima būtų paanalizuoti ir daugiau, bet jaučiu, kad jau sulaužiau savo pažadą nekalbėti ideologinėmis temomis (šypsosi).

Kokias šiuolaikinės ateitininkijos stiprybes ir silpnybes galėtum išskirti? Kokioje viešojo gyvenimo srityje AF galėtų padaryti daugiausiai įtakos?

Viena didžiausių stiprybių, kad esame vieninga organizacija. Nėra dviejų Ateitininkų federacijų, netgi egzistuojant skirtinguose žemynuose. Viduje dar turime pakankamai kantrybės toleruoti skirtumus dėl tam tikrų klausimų. Šiuo metu esame labai stiprūs instituciškai: jeigu palygintume su kitomis NVO, nors tokie iki galo ir nesame, būtume vieni geriausių, ką rodo mūsų laimėti stambūs projektai, ilgalaikės strategijos, vykdomi finansiniai auditai. Nemaža dalis viso to yra visai šviežias įdirbis, kurio ypač daug įdėjo dabartinis AF pirmininkas Vytis Turonis.

Be institucinių ir materialių dalykų viena didžiausių mūsų stiprybių išlieka kartų ryšys ir neformalus tradicijų perdavimas. Sunku net patikėti, kad, pavyzdžiui, studentų ir moksleivių akademijos jau rengiamos turbūt daugiau nei 30 metų! Dabartines akademijas jau organizuoja pirmųjų akademijų organizatorių atžalos! Ir ne tik tai – ilgamete patirtimi sendraugiai dalijasi ir su visai naujais žmonėmis. 

Be abejo, gerų dalykų yra ir daugiau, bet man širdį ir galvą, turbūt jau kaip profesinė liga, skauda dėl idėjinių, mūsų tapatybės klausimų. Kas yra ateitininkai? Kaip ir kur jie veikia? Kas yra ir kas nėra ateitininkas? Ar tai nauja tapatybė ar esamos (-ų) tapatybės (-ių) kokybė? Aš suprantu, kad tai galima nurašyti kaip skambius, bet niekam neįdomius filosofinius klausimus, jaudinančius tik mane vieną ar mažą grupelę pafilosofuojančių prie vyno taurės. Bet kiekvienas veiksmas yra materializuota idėja – aš nusprendžiu, kad gerai yra atsikelti iš lovos ir atsikeliu, o ne atsikeliu ir tada nusprendžiu, kad tai buvo gerai. Jeigu nežinau, kodėl keltis, tikrai nesikelsiu. Jeigu nežinau, kas yra ateitininkas, aš juo nebūsiu. Ir jų nėra – mūsų narių skaičius sparčiai mažėja ir to nepaaiškinsi vien bendromis demografinėmis tendencijomis. Dar daugiau, aplinkui vis auga ir daugėja organizacijų bei bendruomenių, realiai veikiančių pagal ateitininkiškus principus, tiesiog su mumis nesitapatinančių. AF nariai ir šias eilutes skaitantieji turbūt turi sau atsakę į klausimą, kas yra ateitininkai ir kodėl jie šiai organizacijai priklauso, nes kitaip jų čia nė nebūtų ir jie šito neskaitytų. Bet pagalvokime apie tuos, kurie nėra mūsų bendruomenės dalimi – kodėl jauni ir aktyvūs, visuomeniški katalikai lietuviai netampa ateitininkijos dalimi? Į šį klausimą jie man paprastai atsakydavo savo klausimu: „O kas jūs tokie?“

O dėl viešojo veikimo – nemanau, kad tai yra būtina mūsų veikimo dalis, ypač šiuo metu. Mes labai gerai veikiame ir savo kuopose, klubuose, stovyklose bei akademijose. Ateitininkų federacija nėra partija ar buka vieno reikalo NVO – mes kapstomės giliau ir ilgiau, savo veiklą matuojame ne žinomumu ir narių skaičiumi, o jų kokybe ir atsinaujinimu Kristuje. Jeigu ir reikalingas mūsų kaip jaunimo organizacijos viešasis veikimas, mano asmenine nuomone, tai turėtų labiau būti suprantamas, kaip sudarymas galimybių mūsų moksleiviams ir studentams augti tokioje veikloje, treniruoti viešojo gyvenimo raumenis.

Kodėl pasirinkai kandidatuoti į generalinio sekretoriaus poziciją?

Ilgai net įsileisti į galvą tokios minties nenorėjau, bet gegužės 1 d., per šv. Juozapą Darbininką, sėdėdamas Gailestingumo šventovėje pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. Daugiau pamąsčius atėjo tokia ramybė, kad supratau, jog reikia bent pabandyti. Be abejo, grįžęs namo dar ir racionaliai apgalvojau, sudėjau ant svarstyklių – puikiai dera ir su mokslais, ir su požiūriu į darbą, šeimą bei gyvenimą, o kartu puiki galimybė dar giliau prisidėti prie savo mylimos organizacijos veiklos.

Kaip praėjo pirmosios dienos naujose pareigose? Kas labiausiai įsiminė?

Oficialiai pirma darbo diena buvo simboliška rugsėjo 1-oji, o neoficialiai į naują kėdę atsisėdau rugpjūčio pradžioje. Rugsėjo 1-ąją nieko daug nenuveikiau, nes buvau dar pusiau sergantis, o rugpjūčio pradžioje buvo dar visai nedidelis krūvis, tad išnaudojau šį laiką tvarkydamasis darbinius aplankus, persistumdydamas baldus bei susirašydamas visų numatomų darbo sričių vizijas. Sekretoriato kolegos irgi buvo kas atostogose gimus vaikui, kas dar tik medaus mėnesyje, tad beveik visą rugpjūtį vienas prasėdėjau savo kabinetuke.

Turbūt dėl to ir smagiausia darbo sekretoriate dalis yra jo lankytojai. Nustebino didelis jų srautas ir neskubėjimas išeiti – vadinasi, nesame baisūs biurokratai, su kuriais maloniausia bendrauti tik per langelį. Valio! Taip pat ir daugybė susitikimų, kuriuose reikia dalyvauti – pilna darbo diena sėdint nuo 9 iki 18 ir užsiimant savo reikalais vis dažniau tampa išimtimi, o ne norma. Tačiau kai susitikimai yra su nariais, ypač moksleiviais, iš jų, rodos, daugiau išsineši nei duodi. Išties, tiek kiekvienas į sekretoriatą atėjęs ateitininkas, tiek dalyvaujantis susitikime, nepaisant to, kad dažniausiai kreipiasi po oficialios darbo dienos pabaigos ir siūlosi ne padėsiąs, bet su savo prašymais ir bėdelėmis, tai yra didžiulis džiaugsmas ir puikiausias motyvatorius, neleidžiantis paskęsti biurokratinėse smulkmenose ir dokumentų rate. Sėdint sekretoriate, medžiojant ateitininkams finansus bei pildant formas, instrukcijas, raštus ir vykdant strategijas, labai lengva pamiršti galutinį tikslą ir žmones, kurie prieš jį stovi. Dokumentai ir planai gali palaukti, jei prie sekretoriato durų nedrąsiai stovi ateitininkas, kad ir mažiausias, kad ir turėdamas labai mažą prašymą. Jam reikia mūsų, o mums reikia jo.

Kokie artimiausi planai?

Kaip sakiau, turime neblogą finansinę padėtį ir institucines galimybes bei nuostabų buvusios generalinės sekretorės Brigitos Čiužaitės įdirbį. Visa tai leidžia drąsiau skleisti sparnus ir, mažų mažiausiai, atnaujinti savo materialinę bazę bei išsigryninti sekretoriato veiklos modelį.

Iki metų pabaigos planuojame atnaujinti ateitininkų internetinę svetainę tiek išvaizda, tiek turiniu. Visą nariams aktualią medžiagą perkelsime į jau gerai įsivažiavusį vidinį tinklą, o puslapis liks kaip mūsų oficialus veidas išorei. Taip pat keisime puslapio domeną: vietoj ateitis.lt bus ateitininkai.lt, o ateitis.lt bus perduota tam, kas ir davė šį vardą – žurnalui.

Kitas didelis darbas yra narių duomenų bazės atnaujinimas – mano sena svajonė. Jeigu viskas seksis gerai ir pavyks nuo 2024 m. sausio 1 d. ją pristatyti atnaujintą, žadame ja pasidalinti ir su Šiaurės Amerikos ateitininkais. Taip dar labiau fiksuosime Ateitininkų federacijos vienybę.

Nuolatinis sekretoriato klausimas yra darbuotojų kaita. Pas mus ji yra daug didesnė negu kitur, nes, visgi, esame jaunimo organizacija, ir tai yra normalu. Aišku, su ribomis. Priklausomai nuo to, kada bus skaitomos šios eilutės, gal jau bus naujai įdarbinta arba ieškoma net kelių sekretoriato narių, tad prašau už juos pasimelsti. Dar galiu pridurti, jog esu nustebintas ateitininkų pasyvumo dėl darbo AF sekretoriate: skelbiamuose konkursuose dalyvauja mažai žmonių, iš kurių daugelis – ne ateitininkai. Nuoširdžiai raginu visus narius, ypač studentus, rinktis darbą AF sekretoriate, kad ir kokios srities jis bebūtų – komunikacijos, administravimo, projektų valdymo, renginių organizavimo ir kt. Mano vizija, kad sekretoriatas taip pat būtų ateitininkiško ugdymo ir mokymosi proceso dalis, tik kitokia forma. Vieta, į kurią savo pirmojo apmokamo darbo ateina neprofesionalai, kad čia augtų ir jais taptų. Be abejo, tam tikrose darbo srityse dėl visos organizacijos gerovės būtina aukšta kompetencija ir tinkamas išsilavinimas, tačiau ir dabar, ir vėliau visada siūlysime ir dalinių etatų vietas, tinkančias mūsų studentams.

Taip pat galima paminėti ir naujai buriamą AF sekretoriato savanorių komandą. Kviečiame ateitininkus į tiesioginę pagalbą sekretoriato veiklai: ar tai būtų komunikacija, ar tekstų rašymas, ar administravimo darbai. Pradžioje būrelis bus nedidelis, labiau kaip eksperimentas – o gal esame niekam neįdomūs ir išvis nesurinksime nė vieno žmogaus! Mainais į pagalbą savanoriams siūlome galimybę iš vidaus prisidėti prie sekretoriato veiklos, augti kartu su mumis ir daug įvairių priedų, priklausomai nuo savanorystės srities. Ateityje tikimės moksleiviams savanoriams pasiūlyti galimybę savanoriaujant pasinaudoti valstybės teikiama galimybe gauti 0,25 balo priedą prie stojamojo balo į aukštąsias mokyklas. Bet tai ateičiai, o dabar dirbame su tuo, ką turime.

Pradžioje tokie pagrindiniai darbai. Šalia ir nuolatinės, kasdieninės veiklos, o taip pat AF strategijos įgyvendinimo darbai. Kai sutvarkysime tai, ką jau išvardijau, bus galima žiūrėti toliau – apetitas juk auga bevalgant…

Kokių pomėgių / veiklų dar turi?

Kai pirmą kartą užsukau į Ateitininkų federacijos sekretoriato patalpas, iškart pastebėjau, kad jose labai trūksta žalumos, augalų. Turbūt dėl to, kad esu sodininkas mėgėjas, gal jau ir sodininkas ligonis – spaudimas virš 130, tik ne mmHg, o augalų rūšių. Prie pomėgių pridėčiau ir skaitymą, bet, deja, neskaitytų knygų krūva tik auga ir augs, nes šiuo metu rašau filosofijos magistro darbą. Taip pat nuo mokyklos laikų domiuosi pasaulio istorija ir geografija, ypač Balkanų bei Artimųjų Rytų, todėl netgi sugebėjau pramokti serbų-kroatų kalbą.

Ko norėtum palinkėti organizacijai?

Ambicijų. Didelių projektų. Ir kad nepritrūktų drąsos su jais ateiti į sąjungų valdybas, į AF valdybą, galų gale į AF pirmininko vietą. Tai yra realios ir reikšmingos pareigybės, kurias užimant kartu su AF sekretoriatu galima nuveikti nuostabių darbų visa atnaujinant Kristuje.

Nuotraukos