Naujas Vengrijos kelias: Kodėl Magyaras laimėjo rinkimus?

Balandžio 12 d. Vengrijoje įvyko parlamento rinkimai, kurių rezultatų pirmą kartą per daugelį metų Europa, o kartu ir Lietuva laukė su nekantrumu. Labiausiai skaudėjo dėl Vengrijos bedradarbiavimo su Rusija ir pagalbos Ukrainai blokavimo. Patys vengrai taip pat jau nebesitaikstė su savo vyriausybe – protestai nuolat drebino šalį, o paskutinėse demonstracijose prieš rinkimus skambėjo šūkis: „Rusai, namo!“

Studijuodama universitete lankiau tarptautinės politikos kursą, kurio dėstytojas reikalavo žinoti visų pasaulio šalių prezidentų ir ministrų pirmininkų vardus. Prieš kiekvieną paskaitą kartu su bendrakursiais sėdėdavome prie kabineto ir ieškodavome internete, kur ir kokioje šalyje įvyko rinkimai ir kur pasikeitė valdžia. Tarp Europos Sąjungos šalių išsiskyrė tik Vengrija. Kol visur į valdžią ateidavo nauji politikai (kai kur net ir po keletą kartų), šios šalies ministro pirmininko pareigas visus mano studijų metus vykdė vienas žmogus – Viktoras Orbánas, nors žvelgiant į istoriją atrodė, jog Vengrija tikrai turi turtingą sukilimų ir pasipriešinimų istoriją.

1956 metais Vengrija sukilo prieš sovietų valdžią. Tačiau sovietų kariuomenė žiauriai numalšino sukilimą – žuvo daugiau nei 2,5 tūkstančių vengrų, tūkstančiai atsidūrė kalėjimuose. Apie 200 tūkstančių Vengrijos piliečių pabėgo iš šalies. Vengrijos ministras pirmininkas Imre Nadis buvo nužudytas. Vengrijoje ilgam įsitvirtino prosovietinė vyriausybė. Kol vengrai kentėjo nuo represijų, Sovietų sąjungos gyventojai lankėsi ten tarnybinių komandiruočių ir grupinių kelionių metu, žavėjosi architektūra ir prekių asortimentu. Daug žmonių turėjo namuose baldus iš Vengrijos – pas mano močiutę kambaryje stovėjo didžiulis bufetas, kuriame buvo laikomi krištoliniai indai, vinilinės plokštelės ir knygos. O seni vengriški „Ikarus“ autobusai važinėjo Baltarusijos keliais dar net ir mano vaikystėje.

Vengrijos palaikymas Baltarusijai ir Rusijai

Kai 2020-aisiais Baltarusijoje po prezidento rinkimų kilo protestai, pradėjau domėtis protestų kitose šalyse istorija.Skaitydavau tiek apie sėkmingus valdžios pasikeitimus, pavyzdžiui, Rumunijoje 1989-aisiais, tiek apie atvejus, kai nepavykdavo atsikratyti režimo. Tuomet dar nenorėjau tikėti, jog Baltarusija bus viena iš tų šalių, kur režimas nesugrius, o įsitvirtins ilgam. Ir atrodė, kad Vengrija, kur Rusija nužudė tūkstančius žmonių, tikrai palaikys Baltarusiją kovoje už demokratiją – bet taip neatsitiko. Atvirkščiai, Vengrijos užsienio reikalų ir išorės prekybos ministras Péteras Szijjártó tris kartus lankėsi Minske, bendravo su Lukašenka ir kitais Baltarusijos valdžios atstovais. Politikas atvirai pasisakė prieš sankcijas Baltarusijai, teigdamas, jog nuo sankcijų nukentės tos šalys, kurios jas įveda. Baltarusijos propaganda gyrė Vengriją už nepriklausomą nuo Europos Sąjungos politiką. 2023 metais Vengrija netgi atsiuntė savo ambasadorių į Baltarusiją – tokio žingsnio po 2020-ųjų nepadarė nei viena Europos Sąjungos šalis.

Už Vengrijos palaikymo Rusijai gali slypėti dar viena priežastis – istorinė. Ukrainietiškas regionas Užkarpatė nuo 10 a. priklausė Vengrijos karalystei – ir vengrai ten gyvena iki šiol. Užkarpatėje yra mokyklų, kuriose vaikai mokosi vengrų kalba, yra kaimų, kur bendraujama vengriškai. Užhorodo nacionalinio universiteto istorijos mokslų daktaras Konstantinas Kucovas teigia: „Po Pirmojo pasaulinio karo Vengrija bandė pasilikti Užkarpatę sau, tačiau 1920 metais, pagal Trianono taikos sutartį, šis regionas tapo Čekoslovakijos dalimi. Vengrai patyrė vadinamąją Trianono traumą – prarado 72 procentus teritorijos ir 36 procentus gyventojų. Teritorijų susigrąžinimas iki šiol yra populiari vengrų politikų idėja”.

Vengrijos vyriausybė nepalaikė ir Ukrainos, kai prasidėjo karas su Rusija 2022 m. Atvirkščiai, vyriausybės atstovai lankėsi Rusijoje, bendradarbiavo su Putinu. Tai nestebina: Vengrija priklauso nuo Rusijos energijos išteklių, būtent todėl ji, naudodamasi veto teise, blokavo Europos Sąjungos sprendimus dėl sankcijų prieš Rusiją. Taigi, nepaisant karo ir kitų Europos Sąjungos šalių kritikos, Orbánas plėtojo ryšius su Rusijos vyriausybe. Jis pritaria Rusijos požiūriui į Ukrainą: mano, jog Ukraina neturi suvereniteto, neturėtų stoti į NATO ir kelti pretenzijų dėl Krymo. 2025 m. gruodį Vengrija ir Rusija pasirašė susitarimą dėl ekonominių, prekybinių, energetinių ir kultūrinių ryšių.

Nuo 2023-ųjų Vengrija pradėjo blokuoti karinę ir finansinę pagalbą Ukrainai. Pavyzdžiui, 2023-aisiais Europos Komisija pasiūlė suteikti Ukrainai 50 mlrd. eurų finansinę paramą, bet Orbanas nesutiko. 2025-aisiais Vengrijos vyriausybės atstovas spaudai Zoltán Kovács pareiškė, jog Vengrija surengs referendumą dėl Ukrainos įstojimo į Europos Sąjungą. Anot jo, jeigu Ukraina bus ES nariu, tai sukels papildomas rizikas žmonių sveikatai, darbo rinkai, saugumui. Vienas paskutinių atvejų – 90 mlrd. eurų ES paskola Ukrainai, kurią patvirtino Europos komisija, bet Vengrija vėl pasinaudojo veto teise. Vasario 20 d. Péter Szijjártó savo socialiniuose tinkluose pranešė apie šį sprendimą: „Ukraina šantažuoja Vengriją naftos tranzito sustabdymu. Ji suderino savo veiksmus su Briuseliu ir Vengrijos opozicija, siekdama sukelti tiekimo sutrikimus Vengrijoje ir prieš rinkimus pakelti kuro kainas“.

Veto teisė

Veto teisės naudojimas kelia klausimą: jei Europos Sąjunga yra demokratinė, kaip gali nutikti, jog laimi mažuma, o viena šalis sprendžia už 26 kitas? Ypač jei mes svarstome apie saugumo problemas. Jau niekam ne paslaptis, jog Rusija ruošiasi karui su Europa, ir didinti finansavimą saugumui šiuo laikotarpiu yra itin svarbu. O dar svarbiau remti Ukrainą, nes tik dėl to, kad Ukraina nepasiduoda, Europa turi laiko ruoštis agresijai. Laikas labai brangus: kiekvieną dieną Ukrainoje žūsta žmonės, Rusija puola šalies energetiką, mokyklas, ligonines. Reikia greitų sprendimų, o Europa švaisto laiką tenkindama vienos šalies interesus. Todėl visai neseniai Europos Sąjungoje jau pradėta kalbėti apie veto teisės panaikinimą: „Manau, kad turime pasimokyti iš patirties. Perėjimas prie kvalifikuotos daugumos užsienio politikoje yra svarbus būdas išvengti sisteminių blokavimų, kuriuos matėme anksčiau“, – žurnalistams teigė EK pirmininkė Ursula fon der Leyen.

Magyaro pergalė

Dabar Vengrija pasirinko naują kursą, ir po 16 metų Orbáno valdymo ministro pirmininko pareigas užims Péteras Magyaras, buvęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas ir europarlamentaras. Istorikas, Baltarusijos opozicinės partijos „Narodnaja Hramada” narys Aliaksandras Krutkinas teigia, jog rinkimų rezultatai buvo nuspėjami, ir Europa padėjo vengrams atsikratyti Orbáno: „Anksčiau, netgi per ankstesnius parlamento rinkimus Vengrijoje 2022-ais, Europa neturėjo laiko rūpintis Orbánu – pandemija, po to prasidėjo karas Ukrainoje. Dabar Orbáno elgesys tapo toksiškas. Pirmiausia, dėl Rusijos palaikymo. Antra, kitose Europos šalyse į valdžią atejo politikai, pasisakantys už dialogą su Maskva: Robertas Fico Slovakijoje, Andrejus Babišas Čekijoje – ir tai sukelia grėsmę. Trečia, dėl draugystės su Putinu Vengrija turėjo rimtų nesutarimų su Lenkija. Kodėl gi laimėjo Magyaras? Tai yra žmogus, kuris anksčiau buvo Orbáno partijos „Fidesz” narys. Jis paruošė rinkimams gerą programą, žadėjo atlikti ekonomines reformas, atkurti tinkamą valstybės institucijų veiklą, kovoti su korupcija ir stiprinti viešųjų žiniasklaidų nepriklausomybę. Orbáno rinkėjai perėjo į jo pusę, Orbánas nieko negalėjo padaryti. Beje, šie rinkimai yra labai svarbūs Europoje ir dėl to, kad Maskvai nepavyko į juos įsikišti, kaip ji bandė padaryti Rumunijoje ar Moldovoje 2025-ais”.

Prieš pat rinkimus atsitiko dar vienas įvykis, kuris padarė Magyaro pergalę įmanoma. „VSquare“ paskelbė Pétero Szijjártó ir jo kolegos iš Rusijos Sergejo Lavrovo slaptą pokalbį. Szijjártó informavo Lavrovą apie tai, kas vyko ES Užsienio reikalų tarybos posėdyje, o Lavrovas prašė Vengrijos politiką padėti išbraukti iš ES sankcijų sąrašo rusų verslininko Alisherio Usmanovo seserį. Pats Szijjártó patvirtino, kad toks pokalbis buvo, ir jis pasakė Lavrovui būtent tą, ką sakė ir viešojoje erdvėje. Pasak Prancūzijos užsienio reikalų ministro Žano-Noelio Barroto, šį veiksmą galima traktuoti kaip išdavystę: „Tai yra Europos Sąjungos šalių solidarumo principo išdavystė. Jei norime būti stiprūs pasaulyje, kuriame kyla naujos imperijos, turime būti vieningi. Turi vyrauti vienybė, kitaip tapsime imperijų vasalais, jų žaislais, o tai mes atsisakome priimti“.

Dabar ir Europos Sąjungos, ir Ukrainos nuotaika dėl Pétero Magyaro pergalės labai pozityvi. Dar 2024-aisiais Magyaras lankėsi Ukrainoje ir pats perdavė humanitarinę pagalbą vaikų ligoninei „Ochmatdyt“ Kyive. Jis nori plėtoti bendravimą su kaimynais ir, kas svarbiausia, gerinti santykius su Ukraina. Jis taip pat jau pažadėjo atblokuoti paramos Ukrainai išmokėjimą ir apskritai nutraukti Orbáno kursą. Pirmi Magyaro užsienio vizitai suplanuoti į Varšuvą ir Vieną, o po to – į Briuselį. Naujoji vyriausybė taip pat suinteresuota atgaivinti bendradarbiavimą Višegrado grupėje. Tačiau, kai kuriuose srityse Magyaras tęs savo pirmtako politiką, pavyzdžiui, išliks Orbáno vyriausybės pozicija migracijos klausimais. Taippat Magyaras neplanuoja visiškai atsitraukti nuo Rusijos – vis tiek lieka šalies priklausomybė nuo naftos ir dujų. Bet tuo pačiu metu naujasis Vengrijos ministras pirmininkas atvirai pavadino Rusiją saugumo grėsme.

Žinoma, iškart po rinkimų Vengrija netaps Šveicarija ar Nyderlandais – manau, jos laukia nelengvos dienos politikoje, ekonomikoje, socialiniame gyvenime. Bet dabar žmonės tikrai jausis laisviau. Atsiras naujų galimybių jaunimui, išvažiavę į užsienį vengrai, kurie buvo prieš Orbáną, galės grįžti namo. Europos Sąjunga galės daugiau investuoti į Vengriją – Eurokomisijos pirmininkė Ursula von der Leyen jau informavo apie skirtų reformoms šalyje lėšų atblokavimą.

Labai džiaugiuosi, jog vengrai nepasirinko Baltarusijos kelio, o Orbáno režimas netapo prorusiška autokratija. Stebėdama rinkimus, pajutau viltį ir dėl Baltarusijos. Žinoma, 16 metų Orbáno ir daugiau nei 30 metų Lukašenkos valdymo – tai visiškai skirtingi dalykai. Vengrai dar nebuvo taip įšgasdinti, ten neįvyko tiek represijų. Ir vis dėlto pagalvojau: gal, netekęs sąjungininko Europoje, Baltarusijos režimas šiek tiek susilpnės?