NATO rytinė siena: kodėl mažos šalys yra itin svarbios?

Kalbant apie tarptautinę politiką, paprastai pirmiausia į galvą ateina didžiosios NATO valstybės. Žiniasklaidos antraštėse ir mokslinėse diskusijose dominuoja Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija ir, galbūt, didžiosios Europos šalys. Logiška manyti, kad didžiosios valstybės turi galingiausias ginkluotąsias pajėgas, didžiausias ekonomikas ir didžiausią įtaką pasaulyje. Tačiau toks dėmesys supervalstybėms dažnai užgožia esminę tiesą. Mažos valstybės ne tik patiria pasaulinės politikos poveikį, bet ir dažnai ją veikia būdais, kurių didžiosios valstybės negali numatyti.

Kaip tarptautinių santykių tyrinėtojas ir amerikietis, daugelį metų gyvenantis Lietuvoje, vis labiau įsitikinu, kad mažos valstybės dažnai geriau supranta tarptautinę politiką nei didžiosios. Jos neturi iliuzijų ir naivių įsitikinimų, kadangi gebėjimas suprasti geopolitines realijas anksčiau už kitus yra tiesiog būtinas jų išlikimui.

Šią mintį neseniai pabrėžė ir britų žurnalistas bei geopolitikos analitikas Edwardas Lucasas. Jis pastebėjo, kad Lietuva išlaiko gebėjimą matyti „pilną vaizdą“ geopolitikoje – savybę, kuri, jo nuomone, vis rečiau pasitaiko didesnėse Vakarų šalyse. Lucasas ne kartą teigė, kad lietuviai suvokė Rusijos revizionizmo keliamus pavojus gerokai anksčiau, nei daugelis Vakarų Europos politikų buvo pasirengę juos pripažinti. Tad, jo pastebėjimas kelia svarbų klausimą: kodėl mažos valstybės dažnai gerokai geriau supranta tarptautinę politiką?

Atsakymas prasideda nuo geografijos

Lietuva šimtmečius jautė konkuruojančių imperijų įtaką. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena didžiausių valstybių Europoje. Vėliau ji patyrė padalijimus, užsienio valstybių viešpatavimą, trumpą laisvės laikotarpį, o, galiausiai, sovietinę priespaudą. Taigi, šios istorinės patirtys suformavo politinę kultūrą, kurioje yra itin giliai suvokiamas ryšys tarp išorinių galių ir saugumo.

Skirtingai nuo didelių valstybių piliečių, mažų valstybių gyventojai retai gali sau leisti manyti, kad jų geografinė padėtis garantuoja saugumą. Jie supranta, kad galia, politinės sąjungos ir budrumas tarptautinėje politikoje tebėra gyviškai svarbūs.

Šis faktas padeda suprasti, kodėl dar gerokai prieš 2014 m. Krymo aneksiją Lietuva, Estija ir Latvija ne kartą įspėjo Vakarų vyriausybes apie Rusijos ambicijas. Tačiau jų įspėjimai Vakaruose dažnai buvo nurašomi tiesiog kaip regioninis pesimizmas ar istorinis nerimas. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad Baltijos valstybės kur kas geriau suprato tikrąją padėtį.

Taigi mažos valstybės geopolitikoje dažnai atlieka tari ankstyvojo įspėjimo sistemos vaidmenį. Jos pasitelkia strateginį politikos supratimą ir sukauptą patirtį, kad kompensuotų savo menkesnį gebėjimą panaudoti jėgą. Jos atidžiai stebi savo kaimynus ir seka galios santykių pokyčius. Kol didesnės valstybės vis dar diskutuoja, ar grėsmė tikrai egzistuoja, mažos šalys jau yra jai pasiruošusios.

Lietuvos pavyzdys NATO valstybių kontekste

Teoriškai Lietuva turėtų turėti nedidelę įtaką tarptautiniuose santykiuose, atsižvelgiant į tai, kad jos gyventojų skaičius nesiekia trijų milijonų. Tačiau pastaraisiais metais ji tapo viena iš ryškiausių ir strategiškai svarbiausių balsų NATO ir ES. Ji investavo dideles lėšas į nacionalinį saugumą, skatino paramą Ukrainai, stiprino regioninį bendradarbiavimą gynybos klausimais ir sukaupė patirties tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas bei atsparumas informaciniam karui.

Tuo tarpu vidaus politikos ginčai ir pasitikėjimas savo pačių saugumu yra dažni veiksniai, atitraukiantys didžiųjų NATO valstybių dėmesį. Mažos valstybės retai gali sau leisti tokią prabangą. Jų lyderiai privalo nuolat kelti sudėtingus klausimus, susijusius su atsparumu, pažeidžiamumu ir šalies išlikimu.

Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos energetinė nepriklausomybė, pasiekta po dešimtmečius trukusios priklausomybės nuo Rusijos išteklių. Dar gerokai prieš tai, kai Europoje suaktyvėjo platesnės diskusijos apie energetinį saugumą, Lietuvos politikai net nekėlė klausimo, ar ekonominė priklausomybė nuo Rusijos yra problema.

Tai – daugelio mažų valstybių bruožas. Per visą istoriją jos dažnai buvo tarptautinės politikos novatorės. Nyderlandai pradėjo modernią finansų ir tarptautinės prekybos plėtrą. Singapūras tapo ekonominės plėtros ir strateginės diplomatijos pavyzdžiu. Suomija sukūrė visuomenės atsparumo koncepcijas, kurios dabar studijuojamos visoje Europoje. Mažos valstybės dažnai eksperimentuoja, nes jos turi tai daryti. Jų dydis verčia jas būti kūrybingomis. Tačiau yra ir kita priežastis, kodėl mažos valstybės yra svarbios. Jos mums primena, kad tarptautinė politika susijusi ne tik su galia. Ji taip pat susijusi ir su tikslu.

Didžiosios NATO valstybės sėkmę dažnai vertina pagal karinius pajėgumus ar ekonominį našumą. Tuo tarpu mažosios valstybės mąsto išlikimo, tapatybės ir bendruomenės kategorijomis. Jos kelia kitokius klausimus. Kaip išsaugoti nacionalinę kultūrą? Kaip apginti savo suverenitetą? Kaip demokratinėms institucijoms išlikti stiprioms, nepaisant išorinio spaudimo?

Šie rūpesčiai nėra silpnumo požymiai. Jie primena, kad valstybės valdymo pagrindinis tikslas yra ne dominavimas, o politinės bendruomenės apsauga. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl šiandien Lietuva dažnai atrodo optimistiškesnė nei daugelis didesnių Vakarų šalių. Nepaisant sudėtingos istorijos ir to, kad ji įsikūrusi prie NATO rytinės sienos, Lietuva parodė nepaprastą pasitikėjimą savo ateitimi. Tas optimizmas nėra naivus. Jis įsišaknijęs patirtyje.

Lietuviai žino, ką reiškia prarasti nepriklausomybę. Jie taip pat žino, ką reiškia ją atgauti. Jie supranta, kad saugumas reikalauja pastangų, kad laisvė reikalauja atsakomybės ir kad tautos atsparumas priklauso nuo piliečių, kurie aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime.

Taigi mažos valstybės nebeturėtų būti vertinamos vien kaip tarptautinės politikos objektai. Jos dažnai veikia ir kaip subjektai, ir kaip aktyvūs dalyviai, nes daro įtaką rezultatams, siūlo koncepcijas ir pastebi naujas problemas anksčiau nei didieji žaidėjai. Ši pamoka yra ne mažiau svarbi ir politikos formuotojams. Klausytis mažų valstybių nėra labdara. Dažnai tai yra apdairus žingsnis.

Taigi valstybė gali būti reikšminga tarptautinėje politikoje neturėdama didelės teritorijos ar gausaus gyventojų skaičiaus. Valstybės, kurios patirties ir istorijos dėka suprato, kad pačios geopolitinės tikrovės suvokimas yra galios šaltinis turi aiškiausią ir įtakingiausią perspektyvą politikoje. Tai ir yra esminis Lietuvos indėlis į europinę bei pasaulinę bendruomenę šiais neapibrėžtumo laikais.