Narutis ir Šapalas – ateitininkų vadai nacių koncentracijos stovykloje

Du ateitininkai superherojai. Tiek dėl savo veiklios drąsos pirmosios sovietinės bei nacių okupacijų metais, tiek dėl įspūdingos laisvo žmogaus laikysenos atsidūrus baisiausiame šios žemės pragare – nacių koncentracijos stovykloje.

Pagerbdami jų atminimą ir žygius, pasitelkiame kito garbaus ateitininko, kunigo Stasio Ylos, kuriam teko ten pat pabuvoti, atsiminimus, sudėtus į knygą „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“.

To paties „Dievų miško“ kančių kelią praėjo ir rašytojas Balys Sruoga, Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas bei visas būrys kitų to meto šviesuolių, suimtų už pasipriešinimą naciams.

Yla savo knygą pradeda pamąstymu, kad blogio akivaizdoje nelieka vietos drungnumui – būna, kad blogis paskatina dar didesnį blogį, tačiau dažnai jis iškelia aikštėn kaip tik tuos, kurie gėrio vardan pajėgūs atlikti, atrodytų, neįmanomus žygius. „Sunku kalbėti apie buvusias spygliuotas užtvaras. <…> Dar sunkiau kalbėti apie žmones, kurie už jų buvo. O ten buvo žmonės. Žmonės žvėrių rankose. Žvėris norėjo juos palaužti ir sunaikinti, bet jų dvasia nesidavė priveikiama. <…> Palūžo nemaža ir ten, bet daugumas atsilaikė – pajėgė atsispirti juos gniuždžiusiam žvėriškumui. Visiems gi liko įspaustas įsitikinimas, kad senoji vidurio, patogumų, seklumo, gal geraširdiško naivumo dvasia – pamažu gniūžta savo menkume“, –rašo kunigas Yla.

Sklaidant šiuos atsiminimus, mėginant juos aktualizuoti, neišvengiamai kyla klausimas – kodėl taip svarbu skaityti apie praėjusio amžiaus žmonių kančias, ką šie slogūs prisiminimai mums reiškia šiandien? Pirmiausia, suvokimą, kad ir baisiausiomis aplinkybėmis pakanka vietos skleistis ir klestėti žmogiškumui, paprastam gerumui ir, retkarčiais, net džiaugsmui. 

 Koncentracijos stovyklą išgyvęs filosofas, psichiatras Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ padaro išvadą, kad visomis aplinkybėmis žmogus pats renkasi, kaip atsakys į jį ištikusią negandą, kad ir kokia sunki ji bebūtų. Anot Franklio, „žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra“, todėl „žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį“, o tuo pačiu ir galimybę pakylėti save į dvasios ir žmogiškumo aukštumas. 

Ką dar mums byloja šie prisiminimai? Aiškumą, kaip neseniai visa tai vyko ir kokias didžiules žaizdas tai paliko tautos atmintyje. Kartais esame pernelyg savikritiški, sau negailestingi, mėgstame pabrėžti, kad kaip tauta ar valstybė esame maži, silpni. Tačiau atsimindami šiuos nesenus įvykius turėtume būti sau atlaidesni ir supratingesni – patyrėme daug baisumų, tačiau išlikome, savo jėgomis atgavome laisvę ir sėkmingai kuriame savo valstybę. 

Šie prisiminimai, į kuriuos tuoj pakviesiu nusikelti, taip pat dovanoja supratimą, jog ir toliau turime nuolatos budėti savo laisvės sargyboje. Juk karas, trėmimai, žudynės dar neseniai atrodė kaip primirštas praėjusio amžiaus košmaras, tačiau šiandien jis vėl čia pat, visai netoli mūsų. Laisvė – ne duotybė, o brangi ir reikli dovana, kurios didžią kainą šiandien matome nuo okupantų besiginančioje Ukrainoje.

1943 m. vos 22 metų sulaukęs Pilypas Žukauskas-Narutis kartu su lietuvių inteligentų grupe buvo vokiečių įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. 

Narutis tuo metu ėjo Studentų ateitininkų sąjungos pirmininko ir visus Vytauto Didžiojo universiteto studentus vienijusios Studentų koalicijos pirmininko pareigas, taip pat buvo vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių. Po sukilimo ne kartą vokiečių tardytas, tačiau nieko neišdavęs ir kaskart griežtai atsisakydavęs bendradarbiauti su okupacine valdžia, galiausiai su kitais bendražygiais sulaikytas ir išvežtas į Štuthofą. 

Atsiminimus apie Narutį Štuthofe įamžino ten pat kalėjęs kunigas Stasys Yla. Toliau pateikiame jų ištraukas (kalbos stilius autentiškumo vardan netaisytas ir skelbiamas kaip pirmajame knygos leidime).

„Kasdien Katinauskas atnešdavo naujų žinių ir stengėsi jas rūpestingai perduoti. Pietų metu apeidavo beveik visus mūsiškius, o kam nebuvo spėjęs papasakoti per pietus, tiems rasdavo progos vakare ar iš ryto. Iš naujų jo žinių buvo ir ta, kad susirgo dėmėtąja šiltine du nauji draugai – Pilypas Narutis ir Vladas Darginavičius, abu studentai.

Mane kiek jautriau palietė pirmojo liga. Su Naručiu gulėjome vienoje lovoje ilgoką laiką, vadinas abu maitinom tas pačias utėles. Jei jos įliejo į jo kraują šiltinės nuodų, neišvengiamai tai bus padariusios ir man. Kai Katinauskas pasakojo toliau, <…> man galvoje dar sukosi nejaukios mintys, kad ir aš galįs greitai susirgti. Tačiau ilgai galvoti mūsų smegenys jau nebuvo pajėgios. Pagaliau argi ne vis tiek, kas ir kaip bus!

<…>

Netrukus grįžo iš ligoninės ir Pilypas Narutis. Grįžo gyvas lavonas – vieni kaulai, nušutę plaukai. Baisiausia buvo, kad jis atrodė kaip nebylys, vos žodį galįs pratarti. Lipniūnas norėjo pranešti motinai, kad jis dar gyvas. Klausė jo namų adreso, bet jis nežinojo, nebegalėjo atsiminti. Kad ji gyvena Panevėžyje, dar galėjo pasakyti, o gatvė jam buvo jau išdilusi iš galvos.

Gulėjo jis lovoj kaip stuobris, nepasijudindamas, pats savęs neaptvarkydamas, pavalgyt negalėdamas. Reikėjo draugų, kurie jį tvarkytų. Jie grįždavo nuo jo lovos kraipydami galvas.

– <…> Matyt, paraližuota visa nervų sistema. Gal ir smegenys paliesti.

<…> Slinko dienos, o jis vis nepajėgė savo rankų ir kojų valdyti. Pradėjęs kiek aiškiau kalbėti, jis skundėsi:

– Noriu kelti ranką, stengiuos, bet ji nekyla. Neklauso ir gana!

Negreit pradėjo jis tvarkytis su tom rankom ir kojom. Bet kaip jis jautėsi laimingas paskui, galėdamas paimti duoną į burną, pagalvį pasitaisyti, kojas nukelti nuo lovos, prilaikomas atsisėsti.

Praėjo kokie du mėnesiai. Nebekreipėm didelio dėmesio. Jis pamažu gėrėjo. Apsipratom ir su tuo, kad jis, jaunas žmogus, vos 24 metų – liks visai plikas. Kartais ir pajuokaudavom, žinodami jo gerą būdą, kad jis kaip viščiukas tik pūkelius turi ant galvos.

Ilgainiui jis atsigavo, net plaukai ėmė ataugti. Atrodė neliks jokių žymių nei kūne, nei prote, nei nervų sistemoje. Jis vėl šypsojosi, buvo ramus, sprendimuose protingas.

– Jaunas, tai ir pakėlė lengviau, – sprendė su nuostaba draugai.

Pakelti pakėlė ir atsigavo, tačiau baisūs pėdsakai pasireiškė vėliau. Pirmomis išsilaisvinimo dienomis pro burną šoko kraujas; tai buvo staigios džiovos ženklas. Tik vėl jaunystė ir gerų žmonių globa laikinai išgelbėjo. Po to sprogo pūliuotas apendicitas. Viena operacija sulaikė mirtį; reikėjo dar antros, paskui trečios. Jaunystė vis gelbėjo. <…>

Kas palaikė šio vyro jėgas? Panašumo jis turėjo į „stojiškąjį“ Bredikį: buvo šaltas, ramus, visada giedrios nuotaikos. Tokį jį pažinau Kaune prieš mūsų areštą. Buvo jis tada studentas technikas, vadovas slapto studentų ateitininkų veiklos sąjūdžio. Vokiečiai buvo jį suėmę jau 1942 m. birželio mėnesį, tardę, kankinę. Jis atlaikė, neišsidavė ir nieko neišdavė. Po keletos savaičių paleido, bet paliko savo priežiūroje. Dažnai turėjo pas juos registruotis, bet savo darė ir toliau – tęsė rezistencijos darbą. Gestapas juto, grąsino išsiųsiąs į Vokietiją, siūlė išsipirkti šnipinėjimu. Jis atsisakė. Siūlė stoti į vokiečių kariuomenę. Jis vėl šaltai ir ramiai atsisakė. Pagaliau 1943 m. kovo 16 d. jis prijungė prie mūsų grupės.

Kauno gestapo rūsyje mudu vienoj celėj praleidom pirmąją naktį. Jis buvo nuostabiai ramus: galvojo ne apie save, bet apie draugus. Kacete (koncentracijos lageryje – red. past.) jis buvo toks pat. Galėjai iš jo mokytis takto, išminties, ryžtumo, drąsos ir žmonių meilės. Viso to jis turėjo keleriopai daugiau, negu jo amžius leido. Gal šiom savybėm jis buvo apdovanotas, o gal šie nepaprasti laikai buvo jį subrandinę. <…>

Epidemija sukrėtė jo kūną, bet nesukrėtė jo dvasios. Nesukrėtė jos nei džiova. Jo laiškuose vis randi tą pačią ramią ir giedrią nuotaiką: „Pas mane, kaip visada, tarp didžių nelaimių nusišypso ir laimė. Guliu Schoenblicko sanatorijoj ir esu labai patenkintas. Jau praėjo du mėnesiai kaip guliu. O gyjimo rezultatai geri. Jau pradėjau vaikščioti ir grožėtis gamta. Ruduo. Bet ilgesnį laiką nebuvus ore, gražu ir gera rudenį… Tokia mano praeitis. O ateitis taip pat aiški: dabar būsiu čia tol, kol mane suremontuos. Tada bandysiu vėl emigruoti. Į USA patekti vilčių jau neturiu, ir žvalgausi į Kolumbiją… Elvyra su Vytuku (žmonelė ir sūnelis – Y.) taip pat netoli, maždaug ant priešingo kalno, negu mano sanatorija – latvių stovykloj. Jie abu, ačiū Dievui, gana sveiki. Vytukas ypatingai esąs linksmas ir gyvas; jam ir dantukai jau kalasi. (Savo vaiko jis beveik nė nematė – Y.). Elvyros stovyklą perims kariuomenė, tat ji pereis į vokišką ūkį… Kaip matot, dar netoli nuemigravau. Tokia jau Dievo valia!“

Kaip sužinome iš kun. Stasio Ylos prisiminimų, Pilypas Žukauskas-Narutis Štuthofo siaubą išgyveno, o artėjant frontui ir stovyklą evakuojant, pasitraukė kartu su išlikusių gyvųjų kolona, kol galiausiai pasiekė Sąjungininkų kontroliuojamą zoną. Dar būdamas Vokietijoje vedė Elvyrą Lukoševičiūtę, vėliau su šeima persikėlė gyventi į JAV, kur dirbo inžinieriumi ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje.

1944 m. Antanas Šapalas – Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas – įkalintas ir žuvęs Štuthofe.

Antanas Šapalas dar mokykloje aktyviai įsitraukė į ateitininkų veiklą, o Vytauto Didžiojo universitete studijuodamas chemiją 1939 metais buvo išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) Centro valdybos nariu. 

Lietuvą okupavus sovietams MAS veiklą tęsė pogrindyje. Besitraukiantiems bolševikams už antisovietinę veiklą suėmus ir sušaudžius tuometinį MAS vadovą Stasį Tilinską, jo pareigas perėmė Antanas Šapalas. 1943 metais jis išrenkamas Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku, tačiau netrukus vokiečių suimamas už pogrindinę veiklą ir su būriu kitų Lietuvos intelektualų išsiunčiamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Apie Šapalo dienas ten ir likimą taip pat sužinome iš kun. Stasio Ylos prisiminimų, kuris į Štuthofą atgabentas anksčiau ir nebuvo priskirtas ypatingai griežtomis sąlygomis laikomų kalinių grupei, į kurią papuolė Šapalas. S. Yla atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ rašo (kalba netaisyta):

„Kiekviena naujai atvežtų į Stutthofą mūsiškių grupė pirmiausia rasdavo paramą ir globą pas mus. Tai buvo užuovėjos blokas, į kurį galėjo be baimės užeiti, valandomis čia prabūti, užkąsti ir savo vargais pasidalinti. Inž. Antanas Šapalas, studentų ateitininkų pirmininkas, kurį vokiečiai nutvėrė Kaune 1943 m. gruodžio mėnesį, kaltindami slaptos spaudos platinimu ir pogrindine veikla, atsidūręs čia neteko teisės susisiekti su Lietuva laiškais ir iš ten gauti siuntinėlių. Mūsų patarimu, jis užsirašė šaltkalviu ir gavo geresnį darbą. Laiškus už jį rašė jo studijų draugas Narutis ir savo vardu gaudavo jam siuntinius. Šapalas dažnai būdavo pas mus ir jautėsi, kaip savo pastogėj.“

1945 m. prie Štuthofo priartėjo frontas, vokiečiai buvo sparčiai išstumiami iš savo pozicijų, todėl patys besitraukdami pradėjo ir kalinių evakuaciją. Toliau nuo fronto pajudėjusių kalinių kolonų tarpe buvo nemažai stovykloje išlikusių lietuvių, taip pat ir Yla su Šapalu. Jų žygis baigėsi Pucko mieste, kurį užėmė raudonarmiečiai. Yla taip prisimena evakuacijos laiką:

„Kelyje į Pucką iš kažin kur išniręs, prisijungė prie mūsų inž. Antanas Šapalas. Iš Stutthofo jis buvo išėjęs su trečia ar ketvirta kolona. Atsidūręs netoli Lessnau, prasirgo dezinterija. <…> Sunykęs, pamėlynavęs, kaip tik begalima įsivaizdinti. Bet jis nebūtų buvęs Šapalas, tas jaunųjų ateitininkų ilgametis vadas, kad ir tokiame stovyje nesijuoktų. <…>

Šapalas – įkūnytas, rodos, paprastumas ir gerumas. Bet šį kartą, nors ir stengėsi būti labai paprastas, jis vis dėlto turėjo keistą išvaizdą. Anaiptol ne pamišėlio, ne! Tik ta veido spalva, kaip numirėlio, didelės ir per didelės prie jo mažo veido akys vertė geriau į jį nežiūrėti. Jis tačiau juokavo ir pasakojo…

Pucke suvedė mus į kapines, senas, retais medžiais apaugusias, paminklais apstatytas, iškilusias virš miestelio. Susėdom ant tų senų paminklų ir laukėm. Kai kas gaivinosi sniego gniūžtėmis, kiti ieškojo būdų persiristi per mūrą pas gyventojus vandens susirasti. Sėdėjo ant paminklų ir abu mažieji, kaip mes vadinom – Lipniūnas ir Šapalas. Jie turbūt negalvojo, kad už mėnesio kitoj vietoj abu suguls šalia vienas antro.“

Kaliniai buvo be galo iškankinti stovykloje, jų tarpe siautė ligos, todėl reikėjo skubiai ieškoti pagalbos, galimybių ir patalpų prisiglausti. Nors nei vaistų, nei gydytojų iš pradžių nebuvo, tačiau ligonines vis tiek pradėta organizuoti. Vienai jų vadovauti paskiriamas kalinys Jonas Rimašauskas, o Šapalas tampa jo padėjėju. Šių dviejų herojų didvyriškus darbus prisiminimuose „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ detaliai aprašo S. Yla:

„Vienintelė Pucko ligoninė visų sergančių kalinių sutalpinti nebepajėgė. Kaliniai vis rinkosi į miestą iš kaimų, kur juos vokiečiai pabėgdami paliko. Paskui rinko juos policija, bijojusi, kad neužkrėstų gyventojų ligomis, ypač šiltine. Nebuvo kur jų dėti. Reikėjo dar dviejų ligoninių, ir tam buvo nusavinti du dideli namai. Tačiau niekas nesiėmė jų parengti ir, iš tikrųjų, nebuvo kam. Zelina ir Sopronavas pavedė tai padaryti mūsų vadinamam mažiui – Jonui Rimašauskui. Šis pasitelkė kitą mažių – Antaną Šapalą.

Juodu bėgiojo po miestą, rinko lovas, čiužinius, paklodes, vežė patys ratukais, tempė laiptais ir vėl leidosi žemyn, vėl skubėjo gatvėmis naujų priemonių parvežti. Taip dienomis jie organizavo, o vakarais ir naktimis ėjo per kambarius ir slaugė ligonius. Pradžioj nebuvo nei vieno gydytojo, nei vieno tikro sanitaro. O kaliniai vaitojo, šaukėsi pagalbos, prašė vaistų ar bent vandens gurkšnio.

Vieną vakarą, kai juodu aplankiau, Rimašauskas jautėsi visiškai išsekęs. Norėjo kiek pailsėti ir su manim praleisti valandėlę. Pro praviras „direktorių“ kambarėlio duris girdėjosi ligonių vaitojimai ir pagalbos šauksmas. Jis pakilo, paėmė mane už rankos ir išsivedė. Ėjome per kambarius. Kiekvienas buvo pilnas žmogystų, tysančių ant grindų, apsirengusių savo kacetiniais drabužiais, apsimetusių paklodėmis. Buvo purvini: patys nepajėgė nusiprausti, o padėti vis dar nebuvo kam. Prie tako gulintieji jį sulaikinėjo, tempė už chalato ir prašė:

– Daktare, duok piliulę nuo galvos. Duok vandens.

Jie laikė jį daktaru, o jis buvo gavęs iš daktarų tik truputį piliulių galvos skausmams apraminti. Ir jis dabar kaišiojo jas tai vienam, tai kitam. Taip jis gydė iki atsirado gyd. Gajdus.

Po dešimties dienų ligoninės nebegalėjai pažinti. Ligonys buvo aprūpinti skalbiniais, apiprausti, lovose suguldyti. Surastos buvo ir kelios kašubės (lenkų etninės grupė – red. past.) mergaitės, kurios palaikė tvarką ir švarą.

Rimašauskas buvo taip paskendęs savo darbe, kad pametė iš akių bet kurį atsargumą. Ne tik buvo tarp šiltininkų, bet pavargęs krisdavo ant bet kurio čiužinio šalia ligonių. Į antrą dieną po Lipniūno laidotuvių jis atgulė ir nebekėlė. Kai jį aplankiau perkeltą į trečiąją ligoninę, jis kliedėjo ir tik protarpiais buvo galima susikalbėti. Jį slaugė dvi Kauno žydaitės, gailestingosios seserys, kitados dirbusios senamiesčio žydų ligoninėje. <…>

Šapalas vis dar triūsė. Atrodė toks pat, kaip pirma – pajuodęs ir sukumpęs. Bet kol dar šypsojos ir savo netobula vokiečių kalba juokino kiekvieną sutiktąjį, atrodė, kad jaučiasi gerai. Tik tie jo skarmalai perdaug jau badė akis. Pasitarėm ir perleidom jam Lipniūno eilutę, apsiaustą ir kepurę. Galvojom, kad jiedu buvo labai panašūs ne tik ūgiu, bet ir savo dvasia, todėl Antanui ir dera būt Alfonso „turto“ paveldėtoju. Keletą dienų jis mus džiugino savo pagerėjusia išvaizda ir tuo dar labiau padidėjusiu panašumu į Alfonsą.

Kartą užėjau į „direktorių“ kambarėlį, kurį jiedu su Rimašausku buvo pasirinkę. Radau jį begulintį lovoj. Nesupratau, ar jis serga, ar tik jaučiasi pavargęs. Nespėjau išvysti jo veido, kai jis persisvėrė ir ėmė kažko ieškoti po lova. Išsitraukė stiklinį indą, prižertą smėlio, nudengė jį, ištraukė keletą krištolinių gabalėlių ir panarinęs galvą ėmė aiškinti.

– Žinai, čia reti elementai. Mums jų taip reikėjo Lietuvoje. Radau aerodrome, kai vežiausi iš ten lovas. Pasiėmiau ir, sakau, parsinešiu į Kauną, į universitetą. <…> 

Kai stiklinę jis pakišo vėl po lova ir išsitiesė guolyje, pamačiau, kad jo veidas visas išraudęs ir akys kliedinčios. Apžvelgiau kambarėlį. Atrodė, nieks čia iš sanitarų nesilanko ir juo nesidomi. Kreiptis į juos būtų buvę bergždžia, nes jau žinojau, kad didelio rūpestingumo jie nerodo. Tat nuskubėjau pas Kauno žydaites ir paprašiau, kad jos paimtų į savo namus ir savo globon, kaip Rimašauską. <…> Žydaitės ir be gydytojo nustatė, kad Šapalo liga yra šiltinė. Jos ėmėsi jį slaugyti ir kaip išmanydamos gydyti.

Rimašauskas įveikė krizę ir pamažu gėrėjo, o Šapalas mirė. Kažkaip staiga, lyg pergreit. Jis paveldėjo ne tik Lipniūno palikimą, bet ir likimą. Prie Lipniūno išmeldėm iš klebono jam ir vietą, nors ji buvo skirta tik kunigams. <…>

Rimašauskas jau galėjo pakilti iš lovos ir pro langą matė pranešamą Antano karstą. Žydaitės mus labai nustebino: kapinėse jos verkė ir nesidavė paguodžiamos. Verkė žmogaus, kurs atidavė savo gyvybę už daugelį bičiulių – lenkų, rusų, žydų.“

Tekstai apie asmenybes parengti remiantis kun. Stasio Ylos atsiminimų knyga „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (Spauda: N. Pr. Seserų spaustuvė, Putnamas, Conn, 1951 m.) ir enciklopedijoje lietuvai.lt skelbtais biografiniais faktais. Tekstų rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.