Šių metų pradžia padovanojo brangų susitikimą su ateitininkais Airijoje. Visą kelionę manęs neapleido jausmas, kad lankau ne tos pačios organizacijos narius, bet seniai matytus brangius dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres. Šis pokalbis su Airijoje gyvenančiais ateitininkais sendraugiais Vidu ir Rasa Visockiais – kvietimas į svečius, kuriuose lyg pas artimuosius ar senus draugus gurkšnodami arbatą prie stalo atvirai dalijamės savo gyvenimais vildamiesi, kad ir skaitytojas kažkuriuo metu prisitrauks savo kėdę ir atsisės prie stalo.
Penkis vaikus – Roką (21), Igną (19), Benediktą (15), Jokūbą (10), Skaistę (6 )– užauginę ir tebeauginantys Visockiai juokauja: vienu metu vis dar besimokantys penkiuose universitetuose, kurių pabaigos dar nematyti.
Koks praeitų metų momentas jūsų šeimoje buvo ryškiausias, brangiausias?
Rasa: Kai vyriausias sūnus gruodžio mėnesį sugrįžo iš Italijos, kurioje dabar gyvena. Retai būnant visai šeimai kartu, tokie paprasti momentai tampa labai brangūs. Namai būna pilni žmonių, džiaugsmo, ypač mažųjų. Mažieji neatsiplėšia nuo didžiojo brolio. Mums abiems svarbu, kad vaikai norėtų sugrįžti namo. Galime pajusti, kad namai yra ne ten, kur mes gyvename fiziškai (vienoje ar kitoje šalyje), bet kur mes esame, kur galime visi susirinkti.
Vidas: Labai mėgstu keliauti, ypač Italijoje, kurioje su šeima metus gyvenome. Gera prisiminti praeitų metų keliones su vaikais į Italiją. Kartą vykau su Benediktu, taip pat su Jokūbu ir Skaiste.
Prisijungti arba Prenumeruoti