Šių metų pradžia padovanojo brangų susitikimą su ateitininkais Airijoje. Visą kelionę manęs neapleido jausmas, kad lankau ne tos pačios organizacijos narius, bet seniai matytus brangius dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres. Šis pokalbis su Airijoje gyvenančiais ateitininkais sendraugiais Vidu ir Rasa Visockiais – kvietimas į svečius, kuriuose lyg pas artimuosius ar senus draugus gurkšnodami arbatą prie stalo atvirai dalijamės savo gyvenimais vildamiesi, kad ir skaitytojas kažkuriuo metu prisitrauks savo kėdę ir atsisės prie stalo.
Penkis vaikus – Roką (21), Igną (19), Benediktą (15), Jokūbą (10), Skaistę (6 )– užauginę ir tebeauginantys Visockiai juokauja: vienu metu vis dar besimokantys penkiuose universitetuose, kurių pabaigos dar nematyti.
Koks praeitų metų momentas jūsų šeimoje buvo ryškiausias, brangiausias?
Rasa: Kai vyriausias sūnus gruodžio mėnesį sugrįžo iš Italijos, kurioje dabar gyvena. Retai būnant visai šeimai kartu, tokie paprasti momentai tampa labai brangūs. Namai būna pilni žmonių, džiaugsmo, ypač mažųjų. Mažieji neatsiplėšia nuo didžiojo brolio. Mums abiems svarbu, kad vaikai norėtų sugrįžti namo. Galime pajusti, kad namai yra ne ten, kur mes gyvename fiziškai (vienoje ar kitoje šalyje), bet kur mes esame, kur galime visi susirinkti.
Vidas: Labai mėgstu keliauti, ypač Italijoje, kurioje su šeima metus gyvenome. Gera prisiminti praeitų metų keliones su vaikais į Italiją. Kartą vykau su Benediktu, taip pat su Jokūbu ir Skaiste.
Kaip jūs susipažinote?
Rasa: (Vidas juokiasi) Susipažinome ateitininkijoje. Pirmas susitikimas buvo Trakuose, „Penkių žingsnių“ kursuose. Tada pirmą kartą vienas kitą pamatėme.
Vidas: Ne ne ne… Ji su drauge pavėlavusios įsiveržė pro duris…
Rasa: Mes su ateitininke Lina Malinauskiene atvažiavome autobusu iš Kauno, bet įsėdome į autobusą, kuris vežė per visus kaimus. Neatsimenu, kiek valandų važiavome (gal kokias penkias ar šešias). Buvo gili žiema. Atvažiavome gerokai pavėlavusios, sušalusios. Jau vyko šokiai.
Vidas: O aš – berniukas iš kaimo, nuėjau prie jos ir pagalvojau: reikia griebti. Nei labas, nei ką, nei nori šokti ar ne. Pasakiau: einam šokt tik greit. Taip naglai. Mane dar išvadino taip negražiai…
Rasa: Galvoju: taip nemandagiai pakvietė. Jis mane į tą aikštelę nusivedė, o aš apsisukau ir nuėjau. (juokiasi)
Vidas: Aš ją nusinešiau į aikštelę.
O kaip jūsų bendravimas tęsėsi toliau?
Rasa: Nors buvome iš skirtingų miestų, bet dažnai susitikdavome ateitininkiškuose renginiuose: akademijose, stovyklose. Vidas pradėjo kviesti į Panevėžio krašto stovyklas dirbti su vaikais. Atsimenu vadovų vakarinius pokalbius apie praėjusią dieną. Po kiek laiko pradėjome vienas kitą labiau stebėti. Buvo ir toks laikotarpis, kai abu turėjome savo draugus. Bet galiausiai ratas apsisuko. Atsimenu, svarstydama, kokį žmogų savo gyvenimui pasirinkti, paklausiau mamos: tai kaip žinoti, kad čia tas žmogus? O mamos atsakymas buvo paprastas: kai bus tas, neklausi. Kai tas jausmas atėjo, tada labai aiškiai supratau. Pažintis gan ilga buvo, bet draugystė iki šeimos sukūrimo buvo labai trumpa – kai jauti, kad tai yra tas žmogus, su kuriuo nori keliauti likusį gyvenimą, tada nematai prasmės laukti ar geresnių laikų, ar užgyvento buto… Kaip tik baigiau Kaune bakalauro studijas ir Vidas atsivežė mane į Panevėžį darbo pokalbiui (iki to laiko nesu lankiusis Panevėžyje, važiuodama į Berčiūnus jį aplenkdavau). Darbo pokalbio metu man pasakė: jei nori, gali jau kitą savaitę pradėti dirbti (juokiasi). Tada po metų susituokėme.
Vidas: Atsimenu, rašydavome ir popierinius laiškus. Tiesą sakant gavau spyrį iš Rasos draugės, kuri man pasakė: „Jūs išsiaiškinkit tarpusavy“. Kai išsiaiškinome, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Angelas sargas veikė per jos draugę, kuri mane padrąsino. Suveikė! Išdrąsėjau ir taip įvyko. Super. O tu gailiesi? (Rasa juokiasi)
Vis paminit ateitininkus. Kaip juose atsiradote?
Rasa: Vytauto Didžiojo universitete studijavau Katalikų teologiją. Ten pirmą kartą ir sutikau ateitininkus. Su prieš tai minėta ateitininke Lina susipažinome dar per stojamuosius, ji tada ir pakvietė. Mūsų kurse buvo nemažai ateitininkų, jie gan aktyviai mane ir įtraukė: kuopa, veiklos, susitikimai; padėdavome kun. Arvydui Žygui organizuojant renginių ciklą „Ateities pėdsakai“, dirbdavau vaikų stovyklose.
Vidas: Mano prisijungimas prie ateitininkų problematiškesnis (juokiasi). 1995 metais vykau į susitikimą su popiežiumi Romoje. Vienas autobusas buvo tik ateitininkų, o kitas – visų kitų. Jame važiavo ir ateitininkas Valdas Malinauskas, susipažinome, susidraugavome. Tada kun. Rimas Gudelis, statęs Berčiūnų bažnyčią, būrė Panevėžio vyskupijos ateitininkus, man pasakė: „Tu būsi pirmininkas.“ Dar jo paklausiau: „Kodėl aš?!“ Taip tapau pirmininku, nors nebuvau davęs įžodžio. Tiesa, dar prieš tai buvau išrinktas į Panevėžio rajono tarybą. Prisijungiau prie ateitininkų stovyklų, Biržuose teko organizuoti studentų akademiją. Laikiau studento ateitininko egzaminą pas kun. Arvydą Žygą. Stipriai spaudė mokytis apie II Vatikano susirinkimą. Sunkiai mokiausi, bet daviau įžodį. Veiklos ateitininkijoje buvo smagios, aktyviai įsisukome. Prieš dvejus metus su Rasa pagaliau tapome sendraugiais.
Rasa: Kai sukūrėme šeimą, atsitraukėme nuo ateitininkų veiklos. Dalyvavome parapijos veiklose, kartais organizuodavome rekolekcijas, bet ne su ateitininkais. Vyresnieji vaikai buvo pradėję lankyti Panevėžyje ateitininkų kuopas, dalyvaudavo ateitininkų stovyklose. Patys dirbdami vadovais stovyklose žinojome, kiek daug šios stovyklos duoda. Išvažiavimas į Airiją labai išbalansavo. Būna laikas, kai tas atitolimas būna natūralus, nes tavęs reikia daugiau šeimoje, darbe.
Vida: Airija sugrąžino į natūralią būseną (buvimą organizacijoje – aut. past.) (juokiasi).
Ar tuo metu, kai draugavote, ir prieš tai sutikote žmonių, iš kurių jūs mokėtės, kaip būti šeima, tėčiu, mama? Ar visgi teko visko mokytis patiems?
Rasa: Norėjosi kurti šeimą savaip, savomis klaidomis, vingiais, pamokomis. Tai nesuvaidintas, neidealus kelias. Matome tuos gražius pristatymus, bet kaip ir kiekvienoje šeimoje būna visko: labai sunkių momentų, nukritimų. Kartu taip išmokstame vienas kitą palaikyti, vienas kitam atleisti, atsiprašyti. Bėgant metams jauti, kad mes augame kaip šeima. Tą kiekvieno kelio išskirtinumą jaučiu, kai vaikai užauga, kai iškeliauja iš namų, kuria savo gyvenimą. Gali patarti, kai jie tavęs klausia, bet tai jau jų gyvenimas. Bėgant metams stiprėjo ir malda. Mums labai svarbu melstis vienas už kitą. Gal jau kartais ir atsibostame, kai sakome: nors kryžiaus ženklą padarykite ryte atsikėlę. Man malda nuo mamutės buvo įskiepyta: kai keliesi, padarai kryžiaus ženklą, kai eini miegoti, maldas sukalbi kartu su močiute. Šeimos gyvenimo pradžioje yra polėkio, bet ir rūpesčių, o bėgant metams atrandi, kas iš tikrųjų palaiko ir maitina šeimą. Mes kažkada seniau juokėmės, kad nemadingai gyvename, nes kartu jau dvidešimt metų. Dabartinėje visuomenėje yra sunku šeimoje vaikams perduoti vertybes, kad šeima yra visa ko pagrindas, kad tikėjimas padeda išlaikyti šeimą kartu net ir sudėtingiausiais laikotarpiais.
O kas šeimos gyvenimo pradžioje buvo sunkiausia? Ko nesitikėjote?
Vidas: Nesitikėjau, kad bus tiek daug naktinio sporto. Kai vaikai pradėdavo verkti, reikėdavo penkis kartu apvažiuoti automobiliu Panevėžį. Tada užbėgi į butą, jau lyg miega, ir tada vėl: „Aaa!“ Ir vėl į mašiną…
Rasa: Čia taip buvo su pirmu vaiku. Bet kai gimsta kiti, jau atsiranda ramybė. Juokėmės, kad Roko dėka išmokome auginti vaikus. Buvo sunku, kai per vieną savaitę mirė abu vaikų seneliai – ir mano, ir Vido tėtis. Visgi, kai sunku, atsiranda artimesnis santykis su Dievu. Vienintelė jėga, kuri gali suteikti paguodos. Tokie momentai ypač sugrąžino prie pagrindinio mūsų šeimos šaltinio.
Vidas: Tiek Lietuvoje, tiek Airijoje praktikuojame rožinio maldą mašinoje – tik įsėdame ir kalbame. Tiems, kas važiuoja su mumis kartu ir nemoka, pasiūlome paklausyti. Visi nusiramina.
Rasa: Visgi, matyt, sunkiausias laikas buvo mano pirmi trys mėnesiai Airijoje. Tada išvykau tik su Benediktu, o Vidas pasiliko su kitais trimis berniukais Panevėžyje. Laikas ėjo. Dar buvau sugrįžusi į Jokūbo gimtadienį Lietuvoje (tada ir jį atsivežiau į Airiją). Suvokiau, kad nėra nieko sudėtingiau nei išdraskyta šeima, vaikų nematymas, kai jau nežinau, kuo jie gyvena. Jokie darbai, pinigai nėra svarbu, kai prarandi tai, kas svarbiausia – laiką su vaikais, šeimą. Galiausiai pasakiau: „Arba jūs atvykite čia prieš Kalėdas, arba aš grįžtu namo.“ Buvo svarbu pasitikėti, kad Dievas randa kelią, kai galvoje daug klausimų, kai svarstai, kodėl reikėjo išvažiuoti. Daug kas mus pažinoję negalėjo patikėti, jog taip staiga išvyksime iš Lietuvos. Visgi tuo metu, atrodo, užsidarė visos įmanomos durys, kito varianto nebuvo.
Vidas: Bet tada atsidarė langas.
Rasa: Taip, bet vėlgi svarbu atpažinti, kad tai yra ir Dievo vedimas. Kad kažką išmoktum, kad krautum savo gyvenimo bagažą. Gal dabar nesupranti, bet žinai, kad ta prasmė ateis vėliau. Tuo metu mąsčiau, kiek daug šeimų Lietuvoje gyvena išblaškytos ir kokios reikia stiprybės išlaikyti šeimą, santykį tarpusavyje. Juk laikas, kai vaikui reikia tėčio, mamos, kai vyrui ir žmonai reikia pabūti kartu, yra nesugrąžinamas. Niekas to neatstos. Jokie pinigai. Buvo greitas trijų mėnesių apsisprendimas, ir Vidui nebuvo palikta jokios alternatyvos. Gali tempti kelis mėnesius, vienerius ar daugiau metų beieškodamas sprendimo, bet supranti, kad geriausias sprendimas yra būti kartu. Toks buvo mūsų sprendimas – būti bet kur, bet kartu.
O kaip nusprendėte išvykti į Airiją?
Rasa: Grįžus iš Italijos į Lietuvą atsirado troškimas turėti namą. Po gyvenimo didelėse erdvėse Italijoje norėjome kiemo, lauko. Tik pradėjus statybas, Lietuvoje buvo įvestas euras. Mūsų keliai pasisuko. Supratome, jog reikia kažkur išvažiuoti. Ieškojome darbo, kuris bent iš dalies atitiktų mūsų profesiją. Norėjome vykti į Skandinaviją, nes imponavo ugdymo modelis, tačiau išsiuntusi daugybę gyvenimo aprašymų jokio atsakymo negavau. Tuomet Airijoje gyvenanti draugė atsiuntė darbo paieškos Airijoje svetainę. Niekad apie Airiją negalvojau, bet prisiminiau, kad ten gyvena mano pusbrolis. Pirmas darbo pasiūlymas, kurį pamačiau tame darbo paieškos puslapyje, visiškai atitiko tai, ką tuo metu dirbau. Tai buvo seniausia Airijoje katalikiška labdaros organizacija – St. Vincent de Paul – kuri ieškojo savanorių koordinatoriaus. Lietuvoje kaip tik penkiolika metų dirbau su Europos savanorių tarnyba, kuri vėliau keitėsi į Erasmus, Erasmus+, Youth in Action ir t. t. Dirbau ir socialiniuose projektuose. Užpildžius prašymą, jie pakvietė mane į pokalbį. Atsakiau, kad esu ne Airijoje ir pasiūliau pasikalbėti per Skype. Tuo metu darbo pokalbis nuotoliu nebuvo dažnas dalykas, net kiek keistas, bet jie sutiko. Tuomet jie pranešė, kad perėjau į kitą etapą ir turiu atvykti į Airiją pokalbiui. Nuskridau ten per Žolinę,, o grįžtant į oro uostą paskambino, kad jei noriu dirbti, tai per dvi savaites…
Vidas: Tau nieks neskambino. Istorija dabar jau bus kita. Panevėžys. Aš sėdžiu darbo kabinete, matau ekrane numerį su užsienietišku kodu. Atsiliepiu. O ten manęs angliškai klausia, ar jie gali pasikalbėti su Rasa. Atsakiau, kad ji dar Airijoje. Tada jie atsakė: „Nesvarbu, bet mes jau atsiuntėme jai sutartį, tegul ją pakoreguoja ir pasirašiusi atsiunčia atgal.“
Rasa: Rugsėjo 4 dieną nusileido mano lėktuvas Dubline, o rugsėjo 5 jau buvau darbe.
Kokia tavo, Vidai, buvo kelionė?
Vidas: Pradžioje prižiūrėjau vaikus, o tada jau pradėjau ieškotis darbo. Norėjau, kad būtų arti namų, kas Dubline labai reta. Radau! 6 minutės pėsčiomis nuo namų. Dievulis viską sutvarko. Man čia patinka, čia lengva suprasti savo, kaip žmogaus, kaip darbuotojo, vertę, ir jie patys mus moko, kad turime už save pakovoti. Kaip airiai sako: „Esi ne numeris prie vartų, šalia kurių eilė kitų už tavęs laukia.“ Patinka, jog čia daug žalumos.
Rasa: Išties, čia nuolatinis pavasaris, o kraštovaizdis daug kur primena Lietuvą (ypač vasarą). Čia darbe nėra streso, aiškios pareigos, tave vertina kaip darbuotoją. Pirmoje mano darbo vietoje kiekvienas posėdis, į kurį susirinkdavo aukščiausi organizacijos vadovai, prasidėdavo ir baigdavosi malda. Žmonės pokalbių metu vis sakydavo: „God bless you“ (Telaimina tave Dievas – red. past.). Dabar svarstau, kiek per tuos penkerius darbo metus išgirdau palaiminimų (šypsosi). Žinoma, būdavo ir sunkių dienų, bet dažniausiai jausdavau iš kitų geranoriškumą, norą padėti. Nacionaliniame ofise buvome tik du užsieniečiai, nebuvo lengva perprasti savo darbą iškart atvykus, bet visada sulaukdavau palaikymo, paaiškinimo, pagalbos. Tas pozityvumas nuimdavo visą stresą.
Tikėjimas – svarbi jūsų gyvenimo dalis. Kokias šeimoje turite tikėjimo praktikas, tradicijas?
Rasa: Bendra šeimos malda vakare. Surenkame visus, ypač mums padeda mažieji. Jiems, matyt, smagu, kai dideli broliai prisijungia.
Vidas: Jie sako: „Einam šnekėt litanijos! Ateitininkų litanijos!“
Rasa: Dabar meldžiamės Ateitininkų litaniją. Žinoma, priklauso nuo mėnesio, intencijos. Mažuosius stengiuosi šeštadienio vakarais nuvesti į mūsų vietos parapijos organizuojamą rožinio maldą. Norisi, kad pajaustų maldos bendrystę su bendraamžiais. Taip pat meldžiamės prieš maistą. Mažieji – mūsų pagrindiniai prižiūrėtojai, visada primena – jei nesukalbame ar nesugiedame giesmės, tai bent turi būti persižegnota prieš valgį. Žinoma, sekmadieniais einame kartu su šeima į Mišias. Prieš dvejus metus atsirado ateitininkų sekmadieniai, bet irgi su šeima.
O kaip atrodo jūsų sekmadieniai?
Rasa: Airijoje sekmadieniais ryte dažniausiai vyksta vaikų sporto užsiėmimai. Po jų – bendri pusryčiai. Tuomet vykstame į Mišias – į vietos bažnyčią arba į Dubliną. Dabar labiau stengiamės vykti į Dubliną. Kai prasti orai, išeina pusės dienos kelionė su vaikais – esi kartu mašinoje, tada Mišiose, tada kažkur nueiname pavalgyti. O jei orai geri, nuvykstame ir į botanikos sodą. Sekmadienis – diena, skirta šeimai ir Dievui, diena, kai atsitrauki nuo buities darbų, užmerki akis prieš nesutvarkytus kambarius. Ypač stengiamės išvykti iš namų su paaugliais, kad jie pabūtų su mumis. Na, o jei orai labai prasti (o Airijoje tai būna visai dažnai), visada pagelbėja stalo žaidimai. Labai mėgstame juos žaisti.
Ar visada galvojote turėsiantys daugiau vaikų?
Rasa: Esu iš dviejų vaikų šeimos, mano brolis mokėsi atskirai, grįždavo tik savaitgaliais, tad augau viena ir vis galvodavau, kaip smagu tiems, kurie turi daug sesių ir brolių. Su Vidu dalijomės, kad norime didelės šeimos – kiek Dievas duos, tiek ir auginsime. Nelabai planavome, bet žinia, kad laukiuosi, mūsų šeimoje būdavo sutikta su dideliu džiaugsmu ir, žinoma, su gyvenimo perplanavimu. Nėra lengva darbe pasakyti, kad vėl turėsi išeiti atostogų. Airijoje šeimos gausios, yra normalu sutikti šeimą, turinčią tris, keturis ir daugiau vaikų. Supranti, kad negali sau kažko leisti dėl gausesnės šeimos, pavyzdžiui, keliauti. Visgi, randame ekonomiškų būdų. Mums svarbu keliauti, tad dar kai vaikai būdavo maži, mes jau galvodavome, kur su jais nuvykti. Daug kas manė, kad mes labai laukiame mergaitės, bet kartais žmonėms sunku patikėti, kad tau nesvarbu, ar gims berniukas, ar mergaitė. Tiesiog džiaugiesi gimusiu vaiku. Mes net prašydavome gydytojų nesakyti, kokios lyties bus vaikai. Kiekvienas atneša tiek laimės, vis augi, turtėji. Dažnai sakau, kad vienu metu mokomės penkiuose universitetuose ir jų niekada nebaigsime (juokiasi). Nuolat mokomės, nuolat esame mokomi, egzaminuojami ir su kiekvienu amžiaus etapu skirtingi egzaminai, skirtingi kursai. Dar ilgai mokysimės.
Vidas: Dabar vėl mokomės laikrodį (šypsosi).
Ne tik turite penkis universitetus, bet dar ir aktyviai veikiate Airijos ateitininkų veikloje. Kaip gimė ateitininkai Airijoje?
Rasa: Matyt, turime dėkoti tiems, kurie keletą metų važiavo į Howth giedoti Lietuvos himno liepos 6 dieną – Renatai Liverytei ir Dariui Vosyliui. Lietuvos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas šventės metu domėjosi, ar nėra daugiau ateitininkų Airijoje, būtent Renata ir Darius daugiau papasakojo apie čia gyvenančius ateitininkus.
Vidas: Džiugu, kad dar būnant ambasadoriumi JAV, ten esantys Šiaurės Amerikos ateitininkai padėjo jam pažinti šią organizaciją, jos narius, o tada pradėjo jų ieškoti ir Airijoje.
Rasa: Viskas vyko labai staiga. Po to himno giedojimo vyko ateitininkų susitikimas. Po jo dalijomės: buvo smagu mums susitikti, gal retkarčiais galime kartu tokioje smagioje kompanijoje pabūti. O ambasadorius sako: „Ne ne ne, reikia veikti, kurti, neužtenka tik pasibūti.“ Greit pasidalinome, kodėl mums svarbūs ateitininkai, ar svarbūs, kokį vaidmenį mūsų gyvenime, asmenybių formavime jie užėmė ir ar norėtume, kad mūsų vaikai turėtų tokią galimybę ugdytis. Taip vienu atsikvėpimu atsirado ateitininkų vietovė Airijoje. Kuopos pradžia nebuvo lengva. Daugelis mūsų neturėjome kuopos globėjo patirties, tad buvo įvairių iššūkių. Bet kai palaipsniui matai, kad ir pats įsivažiuoji į veiklą, ir vaikuose vyksta pokyčiai (jie auga, vis labiau nori imtis iniciatyvos, susitikti su kitais), norisi tai tęsti. Ugdymas vyksta per santykį su kitu, o tam reikia laiko. Tuo skiriamės nuo būrelių, užklasinės veiklos, nes gauname ne tik įgūdžius, bet ir kuriame santykius, o tai užima ilgiausią ugdymo dalį. Susitikimai vyksta kartą per mėnesį, nes gyvename toli vienas nuo kito. Visgi vasarą atsiranda ir spontaniškų veiklų. Smagu sulaukti ir svečių iš Lietuvos. Tokiu būdu gražiai iš naujo mezgasi santykis su Lietuva. Paaugliams vien šeimos neužtenka, reikalinga bendruomenė, bendraminčiai. Tai yra vieta, kur jie gali ne tik mokytis lietuvių kalbos, kaip lietuvių mokyklėlėje, bet ir gyvai bendrauti, mokytis lietuviškų dainų, šokių, istorijos. Visa tai vyksta labai organiškai – lietuviška aplinka juos ugdo, kaip mylėti savo šalį. Ši veikla augina ne tik vaikus, bet ir mus – prisiimant atsakomybę, imantis iniciatyvos, nelaukiant, kol kitas padarys. Tai ne vien pramogos, pasivaikščiojimai, nes kartu tame procese galvojame, kaip auginsime savo vaikus, kaip augsime mes. Ateitininkų veiklos tikrai praturtino mūsų šeimą. Gal kartais nėra drąsos veikti, nes viskas ištiko labai greitai, bet Dievas duoda rankas, žodžius ir turi eiti dirbti. Supranti, kad ne mes veikiame, bet Jis per mus. Buvo gražus Dievo planas įsikurti ateitininkams Airijoje.
Vidai: Pasakei mano žodžius.
Vidai, būdama Airijoje pastebėjau aktyvų vyrų įsitraukimą į Bažnyčios, ateitininkų bendruomenės veiklą. Kaip manai, kodėl? Iš kur ateina iniciatyva, kas juos suburia?
Vidas: Neturiu savo žodyne žodžio „palauk“. Jei ką nors reikia daryti, tai ir pasakau: „Daryk tą ir aną.“ Nėra labai daug mūsų parapijoje vyrų.
Rasa: Visi parapijos vyrai ir yra ateitininkai vyrai (juokiasi). Juk tu subūrei patarnautojus, suorganizavai kamžų siuvimą, įpareigojai aukų rinkėjus taip pat dėvėti kamžas.
Vidas: Lietuvoje patarnavau Mišiose 16 metų, tad žinau taisykles. Juk negražu patarnauti su juodomis striukėmis. Nuėjau pas kleboną ir pasakiau: „Mums reikia kamžų.“ Greitai pakalbinome vieną Airijoje gyvenančią lietuvę siuvėją, klebonas davė kamžos pavyzdį, ir ji pasiuvo. Reikia to paraginimo kitiems. Rasa tą gerai daro.
Rasa: Atsimenu, kai Europos ateitininkų susitikimo metu Liuksemburgo ateitininkai stebėjosi, kiek daug tėčių iš Airjos atvyko. Kitų vyrų pavyzdys padrąsina. Kartais vyrai laikosi atstumo galvodami: „Čia vaikų ugdymas, nieko negaliu padėti, niekuo prisidėti.“ Bet mes dažnai prašome jų labai konkrečių, paprastų dalykų. Juk reikia iš ūkiškų darbų padaryti, būna praktinių pasiruošimo darbų. Kai Vidas pakviečia kitus vyrus tokiems darbams, nėra kur dėtis. Reikia pagalbos, gerai, važiuosiu. O ką reiks daryti? Būti stribu? O kaip? Reikės vaikus gaudyti (juokiasi). Kuopos susitikimą veda vis kitas tėtis ar mama, vaikai pajaučia skirtingus stilius, tai labai praturtina veiklą. Stengiamės, kad kiti tėvai nedalyvautų vaikų kuopos susitikime, kad vaikai galėtų laisviau jaustis. Tuomet ieškome kažkokios alternatyvos ir tėvams – organizuojame nuotolinę paskaitą ar pan. Anksčiau vaikai vangiai važiuodavo į kuopos susitikimus, o dabar jau klausia, kada važiuosime. Jie jau pasiilgta vieni kitų, o tai ženklas, kad santykiai užsimezga.
Turite gausią šeimą, daug darbų, veiklų, įsipareigojimų. Ar randate laiko sau?
Rasa: Sunkus klausimas. Kai gyvenome Lietuvoje, kartais vaikus prižiūrėdavo Vido mama. Dabar kartais prižiūri vyresnieji sūnūs. Gyvenimas Italijoje mums paliko ryškų pėdsaką, tad kartais važiuojame į itališkus renginius, organizuojamus Italų instituto. Kartais į juos vykstame dviese, kartais su vaikais. Neseniai Vido 50-mečio proga gavome kelionę dviem į Nicą. Bus pirmas kartas po labai ilgo laiko, kai išvyksime kelioms dienoms dviese. Vyresnieji pažadėjo pažiūrėti mažuosius. Reikia surasti trumpų suėjimų, bet tai nelengva.
Vida: Būna trumpų pasibuvimų. Kartu vedžiojame šunį, tad turime savo pusvalandį, šnekamės.
Rasa: Didelėse šeimose labai vertini mažus dalykus, buvimą kartu. Kartais reikia dienos refleksijos ar mintimis pasidalinti tuo, kas neramina, ar apie vaikus. Kai vaikai būdavo dar maži, tik visus sumigdžius, gerdami arbatą galėdavome turėti refleksijas. Tos 15–30 minučių labai reikalingos tam, kad santykiai nebūtų tik apie vaikus, bet ir apie mus pačius.
Vidas: Anksčiau sakė, kad Nokia sujungia žmones, o dabar šuo.
Rasa: Čia mūsų palinkėjimas – kai kokia krizė ištinka, nusipirkit šuniuką (juokiasi). Ir išveskit kartu pasivaikščioti.
Kaip tik norėjau klausti, kokį linkėjimą norėtumėt duoti jaunoms šeimoms ar svarstantiems apie šeimos kūrimą.
Rasa: Kartais į Vidą kreipiuosi „mano žmogau“. Linkiu atvirumo, pasitikėjimo, pagarbos ir meilės. Iškart po vestuvių buvo noras bandyti vienas kitą keisti. Bet juk tu pamilai tokį žmogų, koks jis buvo. Svarbu neužgožti kito. Įsimylėjimai, susižavėjimai tampa ramiu, pagarbiu buvimu kartu, kuriame išmoksti vienas kitą priimti, žinai vienas kito pliusus, minusus, jais džiaugiesi. Gera, kai turi į ką atsiremti.
Vidas: Svarbu atsiminti, kad nesi pasaulio centras, šalia turi žmogų, kurį turi gerbti, eiti kartu ir vienas kitam padėti.
O kokio norėtumėte santykio tarp ateitininkų, išsibarsčiusių po skirtingus pasaulio kraštus?
Rasa: Neieškokime skirtumų, raskime tai, kas vienija, kas gali vieni kitus praturtinti. Nenorėčiau, kad vienas kitam sakytume: „Mes darome taip, o jūs taip.“ Daug prasmingiau turėti nuostatą: „O jūs taip darote? Geras! Ir mes pabandysime.“ Jei vis ieškome, kuo esame išskirtiniai, atrodo, norisi sukurti tą atstumą, o kai sakai, kuo galėtume padėti, kuo galėtume pasidalyti, tada kuriame artimą santykį. Norėčiau, kad džiaugtumėmės vieni kitų pasiekimais, patalkintume, kur galime prisidėti. Bendravimas su Europos ateitininkais labai praturtina. Džiugu, kad mezgasi santykiai ir su Lietuvos ateitininkais.
Vidas: Turime puikų šūkį: „Ateikite kurti.“ Nežiūrėkime atgal, bet kurkime santykį. Berčiūnų stovykloje kalbėjome, jog būtų gerai kviesti vyresnius atvažiuoti į stovyklas savanoriauti. Gal galėtume ir kokią mintį duoti, ir savo rankas… Jei iš anksto žinotume, kada atvykti, atrastume galimybių savanorystei.
Nuotraukos
