N u o b o d u l y s kaip dvasinės tuštumos išraiška ar proga svajoti?
Keliaudama iš apsilankymo pas tėvus traukinių stotyje supratau, kad užmiršau pasiimti savo ausinukus, o ir knygos kaip tyčia neturėjau. Lūkuriuodama atvažiuojančio traukinio knisausi kuprinėje vis tikėdamasi, kad rasiu bent kokią knygelę, kuri neleis man veltui praleisti savo valandos. Deja, nieko neradau ir važiuojant teko tiesiog stebėti besikeičiančio kraštovaizdžio vaizdus. Pirmos keliasdešimt minučių buvo kupinos vidinio neramumo, mintys keitėsi viena po kitos. Prabėgus pirmajam minčių chaosui, pradėjau stebėti žmones, galvoti, kokios jų istorijos, ką jie veiks atvažiavę, tada garsiau išgirdau ir savo mintis. Visas šis stebėjimas ir savęs priverstinis sustabdymas mane tarsi išlaisvino ir pradėjau mėgautis ramuma, susitelkiau į savo vidinį balsą.
Mano istorija, kuria pradėjau šį tekstą, iliustruoja žmogišką bėgimą nuo nestruktūruotų minčių, norą visada būti produktyviu. Visgi, čia aš nerašysiu apie tai, kaip svarbu savęs klausytis. Tokios informacijos ir patarimų yra daugiau, nei reikia ar spėsime perskaityti per savo gyvenimą. Rašau apie nuobodulį, kurį mes patiriame ir kurio kaip įmanoma vengiame, nors, mano nuomone, neturėtume.
Kas yra tas nuobodulys? Filosofas Juozas Girnius knygoje „Idealas ir Laikas“ nuobodulį tiesiogiai sieja su nemąstymu. Anot jo, „kaip troškulys liudija mąstantį žmogų, taip nuobodulys liudija bemintį žmogų. Mąstančiam žmogui niekur ir niekada nėra nuobodu – visa jį vilioja pažinti.“ Mokslininkė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė nuobodulį apibrėžia kaip vieną pagrindinių žmogaus emocijų, kylančią dėl stimuliacijos aplinkoje trūkumo. Anot jų, tai neigiama emocija, tačiau, skirtingai nuo kitų neigiamų emocijų, pavyzdžiui, pykčio ar liūdesio, nuobodulys sukelia beprasmiškumo pojūtį. Šie du apibrėžimai iš pirmo žvilgsnio lyg ir panašūs, tačiau pirmojo autorius kaltina patį žmogų, kuriam yra nuobodu, ir sako, kad „nuobodžiauti verčia dvasinė tuštuma“, o antrasis apibrėžimas remiasi išoriniais dirgikliais – nuobodulys yra tiesiogiai susijęs su aplinka, kuri tave supa.
Viena vertus, jei dažnai esame nuobodulio būsenoje, mums reikėtų susimąstyti, ar nesame tušti, ar nepildome savęs tik kitų pasakojimais ar menkaverčiais vaizdais ir įrašais internete. O kita vertus, nuobodulys mus išlaisvina ir skatina svajoti, kelti sau didesnius tikslus. Kai esame dvasiškai tušti, neturime ir neieškome naujų veiklų, renkamės bėgti nuo savęs, domimės menkaverčiais dalykais ir todėl negirdime savo vidinio balso, neturtiname savęs gilesniu žinojimu.
Girnius pastebėjo, jog išgyvenant nuobodulį „imama poilsio ieškoti nebe dvasinėje atgaivoje, o paprastame išsiblaškyme. Vis labiau knygą nurungia vasarą išvyka gamton ar žiemą snaudulys prie televizijos, koncertą – šokiai, paskaitą – puota.“ Anot jo, renkamės lengviausią ir daugiausiai dirgiklių turintį kelią ir, dažnu atveju, menkai save užpildome vertingu turiniu. Knygoje filosofas užduoda klausimą: „Ar toks bėgimas nuo nuobodulio iš tikro nėra beviltiškas jame skendėjimas?“ O aš noriu atsakyti į klausimą klausimu – ar tikrai tokios socialios veiklos kaip išvyka į gamtą ar šokiai yra mažiau vertingos nei paskaita ar koncertas? Juk jų metu yra tiek daug laiko ir progų pažinti kitą žmogų, o kartu ir save.
Manau, jog mes nemokame išgyventi nuobodulio. J. Girnius teigia, jog „nuobodulį galima tik pozityviai nugalėti, įdiegiant vis platesnius interesus. Plėsdamas savo domėjimąsi, ir pats žmogus darosi įdomus. Juo daugiau kas žmogų domina, juo labiau blėsta ir jo nuobodulys.“ Drįsčiau teigti, jog pats nuobodulys ir gali būti tas katalizatorius naujoms veikloms ar interesams.
Psichologas Dr. T. Beltonas viename savo interviu sakė, kad „svajojimas taip pat gali būti konstruktyvus savęs linksminimo būdas, ypač jei protas bando išspręsti kokį nors uždavinį. Aštuntajame dešimtmetyje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad dalyviams, sprendžiantiems žodžių asociacijų uždavinius, greitai nusibosdavo užduotis, kai atsakymai būdavo akivaizdūs. Suteikus daugiau laiko, jie bandydavo ieškoti daug kūrybiškesnių uždavinių sprendimų, nuobodulys tarsi „turėjo galią daryti spaudimą žmonėms, kad jie pasitelktų savo išradingumą“. Ar tai nėra teigiamos nuobodulio pasekmės – juk svajonių dėka mes išsikeliame aukštesnius gyvenimo tikslus.
Su Vilniaus akademinės sielovados centru nagrinėjome posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Christus vivit“. Vieno susitikimo metu kilo intensyvi diskusija apie jaunimo svajones – ar mes svajojame, ar tik kuriame realius planus. Man taip įsiminė ši diskusija, kad pradėjau kalbinti savo draugus šia tema ir teko skaudžiai sau pripažinti – aš nebemoku svajoti, visas mano galvojimas apie ateitį remiasi realių planų kūrimu. Blogiausia, kad aš esu tokia ne viena. Nebegalvoju apie keliavimą su kuprine ant pečių aplink pasaulį – planuoju kelių dienų kelionę šalyje, kurią galiu pasiekti pigių avialinijų pagalba, negalvoju apie namo statybas – leidžiu sau kartais pasvajoti apie buto pirkimą kur nors miegamajame rajone, nesvajoju apie švietimo sistemos pakeitimą – galvoju, kad geriau, kai jau turėsiu pati savo vaikų, stengsiuosi juos ugdyti gerais žmonėmis. Supratau, kad mano gyvenime nebėra grandiozinių planų ar idėjų, visos remiasi realybe ir tuo, ką galiu padaryti čia ir dabar, retai save pagaunu galvojant, kas būtų, jeigu būtų… Žinau, kad bent šiuo metu savo svajonių net per artimiausią dešimtmetį neįgyvendinsiu, todėl renkuosi jų net nesvarstyti.
Dėl savo skubėjimo mes net susitikimus su draugais suplanuojame minučių tikslumu. Dažniausiai susitinkame apsikeisti savo gyvenimo faktais ir išsiskirstome į skirtingas puses toliau kurti tuos faktus. Geriausiu atveju, turėdami dar kelias papildomas valandas po aptarimo savo bendrų pažįstamų gyvenimo, mes pradedame kalbėti apie savo emocijas, jausmus, kuriuos išgyvename. O rečiausiai įvyksta dalijimasis svajonėmis. Jas tariame nedrąsiai, kad tik kas nepagalvotų, jog išsikraustei iš proto norėdamas keliauti į Australiją gelbėti nykstančių gyvūnų, juk šitiek problemų egzistuoja čia pat už kampo! Bet jei tik pradedame dalintis svajomis – žiūrėk, netrukus sugalvojame, kad gal ir negalime sau leisti metams išvykti į Ameriką, bet galbūt galime savaitę praleisti Prancūzijoje.
O jau tada mintys virsta tikrove ir susikrovę lagaminus keliaujame kartu pažinti naujas vietas. Ir viso to nebūtų buvę be papildomo susitikimo laiko, be kalbėjimo apie dalykus, kurie sunkiai įgyvendinami, be tam tikro nuobodulio, kai nebėra reikalų, kuriuos reikia aptarti. Kelionės yra tik viena iš geriausių iliustracijų, kaip nuobodulys gali padėti įsivardinti naujus, aukštesnius tikslus, kuriuos belieka įgyvendinti. Tokiu būdu išorinių dirgiklių nebuvimą galime panaudoti savo naudai. Gal leisdami sau pasvajoti padarysime išvadą, kaip galėtume pagerinti ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet ir aplinkinių. O gal iš nuobodulio suorganizuosime naują renginį ar įsijungsime į organizaciją, kuri padės gilinti savo žinias tam tikroje srityje, ir šitaip pripildysime savo tuštumą vertingais dalykais ir liausimės turėti blogąjį nuobodulį?
Popiežius tikina, jog „turime išlikti svajonių kelyje. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į vieną pagundą, galinčią iškrėsti piktą pokštą: tai nuogąstavimas. Jis gali tapti priešu ir versti mus nuleisti rankas, kai nematome greitų rezultatų. Geriausios svajonės iškovojamos per viltį, kantrybę ir atsidavimą, atsisakant skubėti. Tuo pat metu neturėtume leistis, kad mus sustabdytų netikrumas, nebijokime rizikuoti ar suklysti. Reikia bijoti paralyžiuoto gyvenimo, tarsi būtume mirę, kaip tie, kurie neturi gyvybės, nes bijo imtis rizikos, nesilaiko įsipareigojimų, nes bijo suklysti. Net jei suklysi, visuomet gali pakelti galvą ir pradėti iš naujo, nes niekas neturi teisės išplėšti iš tavęs vilties (CV 142)“.
Svajonės pačios neatsiras, tam reikia turėti žinių ir vis jas pildyti naujomis ir, svarbiausia, reikia turėti laiko. Reikia leisti sau kartais nuobodžiai žvelgti pro langą stebint krentančius rudeninius lapus, atsitraukiant nuo visų išorinių dirgiklių ir informacijos lavinos, kuri tik ir laukia, kada galės išsilieti. Gyvendami kitų svajonėmis, idėjomis, mintimis galiausiai nebežinome, ko norime patys. Nuobodulys nėra tik tuščias laiko leidimas ar nesidomėjimas, tai gali būti ir proga išgirsti mūsų vidinius troškimus.
Sustokime. Nurimkime. Nebėkime nuo savęs. Šiek tiek nuobodžiaukime. Svajokime.
Šv. Tomai Morai, neapkęsdavęs neveiklumo,
Šv. Tomai Morai, džiaugsmingas ir pilnas linksmybės
Melski už mus!
(iš šv. Tomo Moro litanijos)