Praeitame amžiuje bene pirmą kartą giliai suvokta, kad žmogus ne tik, kad nėra visiškai priklausomas nuo gamtos ir jos išdaigų, bet savo ūkine ir ekonomine veikla, norėdamas ar nenorėdamas to, sugeba paveikti ištisas ekosistemas. Jas sunaikinti arba atvirkščiai – kurti. Vėliau dar ir suprasta, kad gamtinės aplinkos keitimas keičia ir patį žmogų, žmonių bendruomenes. Ne tik psichologiškai (nuovargis, depresija ir gyvenimo pilkuma), bet ir dvasiškai. Ateitininkijos pradžioje šios problemos nebuvo taip ryškiai matomos, o mūsų krašte net vargu ar beegzistavo, tad mąstydami aplinkosaugos klausimais, deja, negalime atsiremti į mūsų ideologinės minties galiūnus. Tai – mūsų laikmečio ateitininkų darbas.
Idealizmas – neatskiriama ateitininkų ideologijos dalis, o aplinkosauginis judėjimas – viena iš nedaugelio sričių, kurioje ir dabartinis jaunimas trykšta entuziazmu. Retas moksleivis atsikalbinėja kviečiamas į gamtos tvarkymo talką, o ir vyresni mielai prie to prisideda. Puikus to pavyzdys – jau dvyliktus metus vyksianti akcija „Darom“, paskatinusi net aukščiausius šalies vyrus ir moteris išeiti bent pusdieniui tvarkyti gamtos. Šiai visuotinei entuziazmo dvasiai nelieka abejingi ir ateitininkai, tiesa, pavieniui ar moksleivių kuopelėse. Tad neišvengiamai ir iškyla klausimas ar be jaunatviško idealizmo mes ir gamtosauginis judėjimas turime kažką bendro? Ar ateitininkas, vadovaudamasis penkiaisiais principais, kartu yra ir gamtos mylėtojas? Ir ar tikrai galime eiti po viena vėliava su šiuolaikinėmis rūpestį gamta deklaruojančiomis organizacijomis?
Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus atidžiai peržvelkime visus penkis ateitininkų principus ir pažiūrėkime ką jie mums sako apie ateitininko ir jo aplinkos santykį. Pradėkime nuo tautiškumo. Kiekviena tauta turi Aukščiausiojo jai paskirtus namus. O koks gi namas, ypač lietuvio namas, jei prie jo nėra miško ar bent sodo? Gimdami savo tautoje ir savo žemėje gaunam teisę, kaip kad kadais Adomas ir Ieva, džiaugtis jos teikiamais vaisiai, viešpatauti „jūros žuvimis, ir padangių paukščiam, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28). Kartu, kaip Dievo pateiktos dovanos šeimininkai, turime rūpintis, kad Žemėje darniai sugyventų visos būtybės ir nenusipjauti šakos, ant kurios sėdime mes ir mūsų tauta. Nors nesame kaip tauta absoliučiai materialiai priklausomi nuo gamtos, bet mūsų papročiai ir šventės, tie klijai, jungiantys tautą, neatskiriamai susiję su gamta, su jos metiniu ciklu. Ar bežadintų mums kokias emocijas A. Baranausko „Anykščių šilelis“, jei negalėtume nuvažiuoti ir gyvai jo pamatyti, įkvėpti to paslaptingo jo oro, išgirsti tų paukščių giesmių? Nereikia nė kalbėti, kad gamta – didžiausias Lietuvos turtas, aišku, po jos žmonių. Neturime nei puikių dirvų, nei naftos, nei brangiųjų metalų, bet užtat pas mus, brol, visada rasi plačių, sveikų miškų, švarių upių ir ežerų, įvairiausių rūšių paukščių ir žvėrių, bei niekad nepritruks gėlo vandens. Retas lietuvis pagalvoja, kad didžiojoje pasaulio dalyje gėlo vandens trūksta ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose tik maždaug pusę žmonių geria požeminį vandenį, kai Lietuvoje mes jo net neskaičiuojame. Puoselėdami ir saugodami savo gamtą ne tik geriname savo tautos gyvenamąją aplinką, bet galime atnešti jai ir materialios naudos kaimo ir ekologinio turizmo pavidalu. Taigi, rūpindamasis gamta kartu rūpiniesi ir tautos materialine bei dvasine gerove, o tai – tikrai ateitininkiška.
Nei vienas visuomenininkas, suprasdamas gamtos reikšmę žmogui ir bendruomenei, negali likti abejingas aplinkosaugos reikalams. Visuomeniškumas, kaip kalba kun. Stasys Yla, „reikalauja susiderinti su kitais, jausti už kitus atsakomybę, dalintis su kitais savo pareigomis ir teisėmis, žiūrėti visų bendros gerovės“. Rūpinimasis aplinka – grynai visuomeniškas darbas, nes gamtoje viskas matomai ir nematomai susiję tad tavo veikimas ar neveikimas veikia visą sistemą, visą ekosistemą, visus su ja susijusius žmones. Saugant mišką ar ežerą jo nesisavini, nes jie neduoti kiekvienam žmogui atskirai, o visai bendruomenei kartu. Kas iš to, jei kauniečiai švarins Nerį, jei iš Vilniaus pas juos ir toliau plauks šiukšlės? Ir atvirkščiai – jeigu į Nemuną nesupilsi senų tepalų, tau iš to nei naudos, nei žalos nebus, bet žvejai ir palei jį gyvenantys žmonės bus dėkingi. Taigi, aplinkosaugos problemų negalima spręsti niekaip kitaip, kaip tik kartu, įtraukiant plačiąją visuomenę, o tai – puikus darbas tokiom visuomeniškom organizacijoms kaip kad ateitininkai.
Įdomus ir gilus yra katalikiškumo ir gamtosaugos ryšys. Taip, Bažnyčia rūpinasi žmogaus, o ne gamtos išganymu, tačiau puikiai supranta, kad gamta taip pat yra dieviška ir kad mylėti Dievą – tai mylėti ir jo kūriniją. Jau viduramžiais randame informacijos kaip vyskupai ir vienuolynai rūpinosi gamta, ragino be reikalo jos neniokoti. Sutapimas ar ne, bet didžiosios aplinkosaugos problemos užgimė jau naujaisiais laikais, kai sekuliarūs filosofai paskelbė Dievo mirtį. Bet Bažnyčia niekada nestovi vietoje ir visada ieško atsakų į savo meto ydas. Tad nenuostabu, kad kaip 1891 metais popiežius Leonas XII su enciklika „Rerum novarum“ davė Bažnyčios atsaką žmogaus išnaudojimo kultūrai, taip 2015 metais popiežius Pranciškus su enciklika „Laudato Si“ davė Bažnyčios atsaką gamtos išnaudojimo kultūrai. Pranciškus pabrėžia, kad abi šios problemos, ir žmogaus, ir gamtos išnaudojimas, kyla iš tos pačios nuodėmės, kai žmogus sukyla prieš Dievą ir nesitenkina savo vieta pasaulyje. Popiežius sako, kad mūsų santykis su kūrinija yra teisingo gyvenimo suvokimo dalis ir tai turėtų atsirasti mūsų sąžinės sąskaitoje. Kitaip tariant, katalikai, rengdamiesi išpažinčiai, turėtų apmąstyti ne tik savo santykį su žmonėmis, bet ir su gamta. Taip pat Bažnyčia visada buvo prieš vartotojiškumo kultūrą, šio amžiaus rykštę, o kova prieš ją neįmanoma be susilaikymo, dalijimosi kultūros skatinimo. Ugdydamas krikščioniškas dorybes, žmogus natūraliai suvokia, kad jam nereikia visų jam peršamų daiktų ir paslaugų, o tai ir yra priešnuodis besaikio vartojimo kultūrai ir iš to kylančioms aplinkosauginėms problemoms, kaip kad sąvartynų augimas bei nenusakomo masto vandenynų užteršimas plastiku. Žinant viltis, kurias popiežius Pranciškus deda į jaunimą, galime manyti, kad būtent iš mūsų kartos katalikų popiežius tikisi aktyvaus įsitraukimo į aplinkosaugos reikalus, taip tampant geresniais krikščionimis.
Šeimyniškumo ir intelegentiškumo principai turi mažiau tiesioginių sąsajų su gamtosauginiais klausimais, bet ir čia galime įžvelgti ryšį. Kaip ir dauguma vertybių, meilė gamtai, kūrinijai, geriausiai įskiepijama šeimos, tad jų įsitraukimas į gamtosaugą – būtinas. Taip pat, gyvenimas darnioje šeimoje neišvengiamai sumažina vartojimo kiekį, skatina dalijimosi ir kuklumo kultūrą, puikiausią priešnuodį besaikiam vartojimui. Inteligentiškumas taip pat siejasi su aplinkosauga, nes skatina domėtis pasauliu, suprasti, kaip veikia gamta, ugdytis vertybes, būtinas kovai su gamtos išnaudojimu.
Taigi, panašu, kad ateitininkas žinodamas tą ar ne, kartu yra ir puikus gamtosaugininkas, bet kartu būdamas ir inteligentu turi suprasti, jog mums ne su visai kovotojais už gamtą yra pakeliui. Kaip žmonės, tik praeito amžiaus viduryje gerai suvokę kokią įtaką pasauliniams procesams turime, gamtosaugos srityje pasidarbavome neblogai. Tačiau pastaruoju metu kai kuriuose judėjimuose ryškėja klaidingos idėjos. Daugumą jų galime suvesti į vieną iškalbingą teiginį – be žmonių Žemėje būtų tik geriau. Tai – itin pavojingas mąstymas, galintis nuvesti iki tragiškų veiksmų, kaip kad vadinamojo „ekoterorizmo“ ar žmonių gerovės aukojimo vardan gyvūnų ar augalų. Rūpinimasis gamta neturi reikšti, kad ji yra galutinis tikslas, stabas ir kad žmogus yra tik išnaudotojas. Ne, žmogus yra jos integrali dalis, taip pat ir Kūrėjo paskirtas valdytojas ir gamta be žmogaus būtų tiesiog beprasmė, nes tai yra Dievo dovana mums. Taip pat nereikia galvoti, kad žmogus yra baisus teršėjas ir visa jo pramoninė veikla jau savaime yra kenksminga aplinkai. Gamtoje viskas vyksta ratu ir vieno atlieka yra kito maistas. Pasaulio augalai nė kiek nepyksta ant mūsų, kad paskutiniais dešimtmečiais išskiriam tiek anglies dioksido, jie nuo to tik „storėja“, nes CO2 – augalų maistas. Kas svarbiau, tai palaikyti balansą ir tolygiai paskirstyti gamtai tenkančią apkrovą, nes kaip ir sportininkai – gali bėgti lėtai, gali bėgti sparčiai, bet jeigu dėl per didelio krūvio patiria traumą – tada visai nebėgs. Ir vėlgi, visada galvojant apie gamtą niekada nepamiršti žmogaus. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“ labai taikliai pajaučia šią problemą. Jo mokyme rūpinimasis aplinka neatsiejamas nuo rūpinimosi žmogumi. Kaip ir mes gamtoje mėgstame skirstyti daiktus į šiukšles ir į „natūralumą“, taip ir tarpžmogiškuose santykiuose mėgstame vienus žmones laikyti beverčiai, nereikalingais ir nuodėmes laikyti „natūralumu“. Pasak popiežiaus, aplinkos apsauga ir tinkamas išteklių vartojimas kyla iš brolystės patirties, tikėjimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai ir dalijamės visiems priklausančiomis gėrybėmis. Šis antropocentrinis, žmogaus iki „pasaulio maro“, parazito ar išnaudotojo nenužeminantis mokymas tikrai nėra tas pats, kurį skelbia radikalūs „žalieji“, beje, dažnai buvę marksistai. Tad ir ateitininkams tenka akylai stebėti su kokiais žmonėmis ir organizacijomis jie eina kovoje už gamtosaugą, kad kartais nenukryptume nuo Bažnyčios mokymo.
Taigi, ateitininkų principai išties yra universalūs ir jais besivadovaujantis jaunuolis net nejučiomis tampa ir gamtos mylėtoju. Tiesa, derėtų nepamiršti, jog ne kiekvienas sakąs einąs už gamtą yra mūsų bendražygis ir reikia mokytis atpažinti klaidingas idėjas, kad kartais nenueiti su velniu obuoliauti. Motina Bažnyčia kol kas dar neduoda mums tikslių veikimo gairių, bet tai duoda galimybę mums patiems ieškoti krikščioniškų aplinkosauginio veikimo formų. Atėjo pavasaris, tad kodėl gi nepagražinti Tėvynės ir savo žemėje apsirinkti šiukšles, bent jau aplink save. Ir kartu dėkoti Dievui, už tai kas mūsų tautai davė tokią gražią gamtą.
