Visi mėgstame kaltinti „šiuos laikus” – atrodo, šių dienų žmonės neturi tvirto pagrindo gyvenimui, prasmės ieško laikinuose malonumuose, todėl yra tingūs, ištižę, trumparegiški, savanaudiški, pasimetę ar dar šiokie ir anokie. Po „šių laikų” dažnai seka žodis „visuomenė” – ta liaudies masė, kuri nuolatos abejinga, prastai informuota ir įsikibusi į senamadiškus įsitikimus. O kai pamatai „šių laikų visuomenė” viename, metas tvirtintis diržą – tokios antraštės turinys neabejotinai pakratys po emocijų kalnelius ir galiausiai įmes į tą bedugnę išvadą, jog „atėjo metas šių dienų visuomenei keistis”. O man atrodo, kad atėjo metas keistis požiūriui į šių dienų visuomenę.
Pradėkime nuosekliai – iš kur visas tas negatyvumas? Nemanau, kad tai būdinga tik mūsų laikams. Nusivylimas savo laikmečiu buvo nuolatinis žmogaus palydovas – laikui bėgant nepatogios praeities detalės nugrimzta užmarštin tiek individualiame lygmenyje, tiek individų terpėj, kurią vadiname visuomene. Kuo didesnis laiko ir tiesioginio kontakto barjeras mus skiria, tuo lengviau patikėti, kad anksčiau buvo geriau. Ne mes vieni, o kiekviena žmonijos karta manė, mano ir manys, kad gyvena vienokio ar kitokio nuosmukio laikotarpiu, kad anksčiau buvo paprasčiau ir geriau.
Guldau galvą, kad atsitraukus ledynams baltų gentyje gyveno elnių medžiotojas, kuris tikėjo, kad jo prosenelis buvo geresnis – sumedžiojo daugiau elnių, buvo labiau gerbiamas, mažiau klydo ir bijojo, turėjo daugiau vaikų ir apskritai buvo rimtesnis vyras. Juk giminaičiai perpasakojo visus prosenelio žygdarbius, tačiau, ar gerbdami velionio atminimą, ar siekdami „įkvėpti” naują kartą, ar tiesiog užmiršę, neperdavė istorijos, kaip prosenelis vieną kitą elnio kailį nuo genties nuslėpė savo šeimos naudai, turėjo sugedusius dantis ir pirmoj medžioklėj prisišlapino į kelnes iš baimės. Taip ir šiais laikais nostalgiškai žvelgiam atgal su įsitikinimu, kad anksčiau ir vyrai buvo vyriškesni, ir moterys buvo gražesnės, žmonės žodžio laikydavosi, visi turėjo butus ir kaimynui padėdavo. O dabar! Ach, šiais laikais visai kitaip… O tai pasakius vaikams užburtas ratelis įgauna dar didesnį pagreitį, tokiu būdu toliau palaikome tradiciją iškreipti praeitį į idilišką fantaziją.
Visada mėgome ir vis dar mėgstame supaprastinti praeities naratyvus, o niekur tai nėra taip akivaizdu kaip su istorinėmis asmenybėmis. Dauguma žmonių nestatytų paminklų savo autoritetams, jeigu būtų matę, kaip šiems vaikystėj keičiamos sauskelnės ar kaip jie apsikabinę unitazą kratosi pusryčių po išgertuvių naktelės. Žinoma, galima sakyti, kad statula skirta švęsti gerąsias žmogaus savybes ar net patį klystantį ir laimintį žmogiškumą, bet problema ta, jog istoriškai paminklas ir su juo susijęs garbinimas ilguoju laikotarpiu turi aiškią sąsają su asmenybės žmogiškumo, silpnybių ir klaidų nutylėjimu. Atrodo, mes kitaip ir negalime suprasti, tiesiog trokštame palaikyti viltį, kad kažkas klydo mažiau – jeigu jau matome paminklą, vadinasi tas žmogus buvo tikrai išskirtinis, o išskirtinės asmenybės juk klysta mažiau, ar ne? O kai praeities laikų žmonės gauna tiek laurų, tai neišvengiamai sukuriamas įvaizdis, kad tuometinė visuomenė turėjo būti labai jau rimta ir stipri, kad išugdytų tokias asmenybes. Tokiu būdu ankstesnių visuomenių žiauriausios klaidos (kaip neseniai praūžę Pasauliniai karai) daugelio sampratoje tampa ne tuometinės visuomenės klaidomis, o „išorinėmis aplinkybėmis”, kurias taip didvyriškai atlaikė ir pergyveno tos visuomenės. Tai, kad išgyvenai ligą tampa svarbiau, nei kad susirgai per aplaidumą. Greitas patarimas visiems norintiems tapti asmenybėmis: sukurk problemą, o paskui ją išspręsk – tikrai nustebsi išgirdęs, kiek bus plojančių. Žmonės buvo tokie pat žmogiški ir klystantys kaip dabar, tačiau prabėga šiek tiek laiko, detalės užsimiršta, tiesioginių liudytojų apmažėja ir belieka istorijos vadovėliai, legendos ir didingi žygdarbiai, kurie žmogiškas smulkmenas nutyli. Na, kaip sakoma, pranašu savo kaime nebūsi – nuvyk ten, kur tavęs nepažinojo, ir tapsi mesiju.
O dabar apie visuomenę. Pirma, visuomenė nėra kažkokia abstrakti jėga, kurios neįmanoma apčiuopti – visuomenė esi tu, tavo tėvai ir broliai su sesėm, tolimi ir artimi giminaičiai, buvę ar esami bendraklasiai, bendrakursiai, bendradarbiai, tavo dantų gydytojas, kirpėjas ir žmonės praeinantys pro namus. Tavo geriausias draugas – irgi visuomenės dalis. Taigi kaltindamas visuomenę, atsakomybę meti ant konkrečių pečių – galbūt metas pakalbėti su tuo pažįstamu, kuris laikosi radikalios, tavo įsitikinu neteisingos nuomonės? Aišku, tai daug sunkiau, nei kaltinti abstrakčią visuomenę klaidingumu, tačiau jei nepatinka visuomenė, atsimink, kad ją sudaro tavo kaimynai, facebook draugai ar kokio klubo pažįstami – eik ir su jais aiškinkis, įtikink žmones ir taip pasikeis visuomenė.
Antra, visuomenė savo prigimtimi yra ir turi būti atsargi, įtariai žiūrėti į naujoves – tai saugumo mechanizmas, kuris atrenka, kokias naujoves verta įsileisti, o kokias atstumti. Juk visuomenę sudaro žmonės, kurie – kaip ir visi gamtos sutvėrimai – turi saugotis neapgalvotų pokyčių pasekmių. Gamta yra konservatyvi, nes tik būdamas atsargus gali išgyventi miškuose ir sveikas gyvas grįžti iš elnių medžioklės. Atsargumas, baimė, įtarumas – visa tai garantuoja išgyvenimą, todėl tokie yra gyvūnai, tokie yra žmonės ir tokia yra visuomenė – koks kūrėjas, toks ir kūrinys. Tačiau gamtoje reikia ir prisitaikyti – tai lygiai tokia pat būtina savybė išgyvenimui. Juk pirmieji baltai į dabartinės Lietuvos teritoriją nenusileido iš oro – jie čia atvyko dėl migruojančių elnių. Ar jie norėjo keliauti į tolimus ir nepažintus kraštus? Spėju, kad nelabai, tikėtina, jie bijojo tokių pokyčių, bet gamtai tai nerūpėjo – maisto šaltinis iškeliauja, prisitaikyk arba mirk. Todėl pasaulyje turėjome, turime ir turėsime amžiną konfliktą tarp konservatyvaus noro nesikeisti ir poreikio prisitaikyti. Pats metas tai pripažinti, su tuo susitaikyti ir nesidraskyti dėl to, kas nepasikeis – konservatyvumas yra gamtos saugumo sistema, ji niekur nedings ir už pokyčius visuomenėje visada reikėjo, reikia ir reikės stengtis ir kovoti.
Šiais laikais visuomenė nešoka stačia galva į dirbtinį intelektą, biotechnologijas ar atominę energetiką, nes ji nėra įtikinta šių naujovių saugumu ar nauda. Tai galioja ir socialiniams pokyčiams: visuomenė žaibiškai neatsisakys tikėjimo į Krikščionybę ir jos vertybes (nors kai kurie skelbia, kad atėjo metas), visuomenė neplūs į bažnyčias taip kaip tarpukariu (nors kai kurie nori, kad tai įvyktų jau rytoj) ir Lietuvos visuomenė tikrai kelių metų bėgyje masiškai nepripažins homoseksualų kuriamo šeimos modelio (kad ir kaip tai būtų stengiamasi pagreitinti). Procesai vyksta lėtai – ir ačiū Dievui! – antraip vieni kitus papjautume nuolatinėje kovoje. Tas visuomenės (ir individų) abejingumas ir atsargumas yra klijai, kurie neleidžia viskam subyrėti. Taip, stiprūs klijai gali sukelti problemų, kai patenka ant rankų, tačiau juk dėl to pačių klijų nekaltini, tiesa? Įprastai mes nesiginčijame iki numirimo, kad ir koks skubus klausimas – mes turime mechanizmą pavargti, eiti pavalgyti ir pailsėti, iš prigimties nesugebame visko pakeisti vienu ypu ir taip išvengiame lemtingų klaidų dėl skubėjimo. Visuomenė yra ne tik konservatyvi, bet ir lėta – ir tai yra natūralu, tokia mūsų prigimtis ir nereikia ant jos pykti, reikia ją suprasti ir su ja dirbti.
Visuomenė yra stabdis, kuris kartais suveikia per jautriai, tačiau niekada neapvils avarijos atveju – visada stabdys ir dėl to mes esame saugesni. Ar tai reiškia, kad turime nuolatos minti ant stabdžių? Jokiais būdais – juk gamtoje vyksta amžinas prisitaikymo procesas, nuolatos palaikomas balansas tarp stabilumo ir evoliucijos. Pabaigai verta prisiminti, kad pokyčiai negali būti grįsti prievarta ar kokiu nors gražiai įpakuotu autoritariniu būdu pataisyti visuomenę lyg ji būtų koks sugedęs mechanizmas – istoriškai tai niekada neveikė ilguoju laikotarpiu. Taip, įstatymai ir autoritetai, švietimas ir intelektualai gali daryti įtaką tam, kaip daugelis žmonių žvelgia į konkrečia naujovę, tačiau iš viršaus nuleistų priemonių neužtenka. Pasigirdus tokiems pasiūlymams prisimenu Benjaminą Frankliną – novatoriškų ir drąsių Jungtinių Amerikos Valstijų bendrakūrėją – ir jo amžinus žodžius: „Ilgas gyvenimas mane išmokė, kad diplomatija neturi būti apgultis – tai turi būti suviliojimas”. Taip ir visuomenės – nesvarbu, šiuolaikinės ar kokios kitos – nepalauši, neapgausi ir neprispausi keistis – ją reikia suvilioti, įtikinti naujovės saugumu ir nauda. Todėl siūlau mažiau pykti, kaltinti ar reikalauti ir daugiau įtikinėti. Ir tuomet galbūt pripažinsime, kad mūsų visuomenė nėra prasta, ji tiesiog žmogiška ir veikia pagal natūralius gamtos procesus.
