Musės krautuvėlė: vieta, kur susitinka žmonės ir vertybės

Kaimo krautuvėlė Musninkuose – ne tik vieta apsipirkti, bet ir gyvas bendruomenės taškas, kur galima išgirsti apie kaimynų obuolius, ožkų sūrius ar net pasišnekėti apie paukščius. Jos įkūrėjai Rygaudas ir Gintarė Guogiai, prieš keletą metų iškeitę Vilniaus Užupį į pelkės pakraštį Širvintų rajone, šiandien čia augina vaikus ir tikina – gyventi kitaip nebesinori. Su Rygaudu kalbamės apie tai, kas lėmė jų sprendimą keltis į kaimą, kaip gimė Musės krautuvėlės idėja ir kodėl čia vis dar auga laukinės žemuogės.

Kada gyvenime įvyko lūžis, kai supratote: „Viskas, keliamės į kaimą“?

Pirmas atsikrausčiau aš. Iki tol gyvenau Užupyje, dirbau švietime, vedžiau mokymus mokytojams, direktoriams, daug važinėjau po Lietuvą. Kažkuriuo metu supratau, kad išvažiuoti iš Vilniaus užtrunka tiek pat, kiek nuvažiuoti nuo jo ribos – absurdiška. Esu gimęs Vilniuje, bet turiu šaknų čia, Širvintų krašte. Visos vaikystės atostogos ir savaitgaliai buvo praleisti Čiobiškyje. Magiška vieta tarp 15 ar 20 paauglių. Kaip kokiame gerame filme: išeini ryte, grįžti vakare. Statėme plaustus, kasėme urvus, klaidžiojome miškais. Dabar atrodo neįtikėtina, kad vaikai galėjo tiek laisvai lakstyt. Po septynerių metų gyvenimo mieste nusprendžiau pabandyti. Persikėliau. Tuo metu visi klausinėjo, kodėl aš važiuoju į tą kaimą. Bet dabar, ypač po Covid-19, tai jau niekam nebeatrodo keista. Dienos prasidėdavo kinematografišku vaizdu – atsikeli ryte, įšoki į kūdrą, išsimaudai. Gyvenau Čiobiškyje, o tada po truputį pradėjau statyti namelį šiek tiek arčiau Musninkų. Nenorėjau gyventi bute – norėjau gyventi nedideliame namelyje. Taigi stačiau tokį maždaug už trijų kilometrų nuo Musninkų ir devynių nuo Čiobiškio. Turėjau ten žemės, kažkada buvau nusipirkęs. Galvojau, pastatysiu namelį pardavimui – tuo metu visokios mintys sukosi. Pastačiau, įdėjau skelbimą, bet po dviejų dienų išėmiau. Galvoju – ne, aš pats čia noriu būti. Viskas gerai pavyko. Po to tą namelį šiek tiek apšiltinome, praplėtėme – dabar gyvename prie pelkės kranto. Atsirado ir kaimynų. Vieta įdomi, nes tai viena iš paskutinių natūralių vietų Lietuvoje, kur yra dešimtys hektarų neužartų, nepurkštų pievų. Nuo kalno nusileidusios pas mus patenka ir laukinės žemuogės – jų dar yra, nes niekas jų neišarė.