Vilniečiai katalikai gerai žino apie Gailestingumo misionierių centrą, įsikūrusį Šv. Stepono g. 35, Vilniuje, kuris tris kartus per savaitę yra atviras benamiams ir visiems alkstantiems žmonėms. Dažnai kviečiu savo draugus kartu su manimi ten savanoriauti ir padėti virtuvėje. Vieni kvietimą priima lengvai, kiti sunkiau, bet dauguma tik pakelia antakius, kai sužino, kad virtuvei vadovauja vienuolės, sekančios šventosios Teresės iš Kalkutos, plačiai žinomos kaip Motina Teresė, pėdomis. Pastarieji dešimtmečiai, iš tiesų, nebuvo palankūs jos reputacijai. Kritikai, ypač Christopheris Hitchensas knygose „Pragaro angelas“ [1] ir „Misionieriaus pozicija“ [2], kaltino ją neteisingai valdžius lėšas, teikus netinkamą medicininę priežiūrą bei šlovinus kančią. Todėl nesunku suprasti, kodėl šių kaltinimų ir dažnai klaidingų žiniasklaidos interpretacijų kontekste kai kurie žmonės gali jausti nepasitikėjimą.
Tačiau atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad šie teiginiai dažnai būna klaidinantys ar net atitrūkę nuo istorinės tikrovės. Motina Teresė tikrai nebuvo neklystanti, tačiau jos gyvenimo darbą sumenkinti iki tokių kaltinimų yra neteisinga – ne tik jos, bet ir nesuskaičiuojamos daugybės gyvenimų, kuriuos ji pakeitė, atžvilgiu.
Dėl šios priežasties ir rašau šį straipsnį – ne dėl savo šališkumo, kurį lemia mano ryšiai su jos bendruomene, bet veikiau dėl to, kad neretai klaidingi faktai žiniasklaidoje kenkia pilnam Šv. Motinos Teresės gyvenimo suvokimui, be to, jie taip pat menkina ir daugybės kitų žmonių, kurie šiandien tęsia jos misiją per Gailestingumo misionierių organizaciją, pastangas.
Motinos Teresės darbo pobūdis
Pagrindinis nesusipratimas yra įsitikinimas, kad Motina Teresė vadovavo ligoninėms. Jos įkurtas vienuolių ordinas „Gailestingumo misionierės“ vadovauja ne ligoninėms, o mirštančiųjų namams, labdaros virtuvėms, ambulatorijoms, našlaičių namams, benamių, neįgaliųjų ir įvairių nelaimių aukų centrams. Šis skirtumas yra labai svarbus. Ligoninėse daugiausia dėmesio skiriama gydymui ir jos suteikia paguodą bei orumą paskutiniuosius gyvenimo mėnesius išgyvenantiems žmonėms. Kaip nurodo JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentas, hospisų priežiūra yra skirta nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms, kuriems, gydytojų nuomone, liko gyventi šešis mėnesius ar mažiau [3].
Taigi, kai Motina Teresė 1952 m. atidarė pirmąjį hospisą, šiuolaikinės paliatyviosios slaugos sampratos dar nebuvo. Pirmąjį modernų hospisą (apimantį paliatyviąją priežiūrą) tik 1967 m. įkūrė britų slaugytoja Cicely Saunders [4], o pats terminas „paliatyvioji slauga“ atsirado tik 1974 m. [5]. Tuo tarpu PSO Trijų pakopų skausmo kopėčios, kuriose standartizuotas skausmo gydymas, buvo pristatytos tik 1986 m., praėjus jau 34 metams po to, kai Motina Teresė buvo pradėjusi savo darbą [6].
Taip pat Gailestingumo misionierių įkūrėjos veiklą reikia suprasti ir Indijos, kuri po nepriklausomybės atgavimo kentėjo nuo niokojančių pilietinio susiskaldymo, ekonomikos žlugimo ir visuotinio skurdo padarinių, kontekste. Kalkuta patyrė didžiulį ekonominį nuosmukį, buvo uždarytos pagrindinės pramonės šakos, dėl to kilo masinis nedarbas ir benamystė. Daugelį mirštančių žmonių, kuriais ji rūpindavosi, buvo atsisakyta priimti ligoninėse.
Buvusi Gailestingumo misionierių vyresnioji, sesuo Marija Prema Pierick, šį klausimą paaiškina sakydama: „Motina niekada nevadovavo ligoninėms; mes turime namus tiems, kurių jau nepriima ligoninės.. Seserų ir savanorių dėmesys skiriamas maitinimui ir tvarstymui, nes labai daug ligonių ateina su negyjančiomis žaizdomis“ [7].
Taigi Motina Teresė toli gražu nevadovavo „medicininiams kalėjimams“, bet teikė pagalbą, kai niekas kitas to nedarė. Jos misija niekada nebuvo susijusi su ligų gydymu, bet su tuo, kad paskutinėmis akimirkomis apleistiems ir mirštantiems būtų užtikrintas orumas, meilė ir paguoda. Vertinti jos darbą pagal šiandienos standartus yra tiesiog anachronizmas.
Sąlygos Kalkutoje
Taigi Hitchenso teiginys, kad Motinos Teresės slaugos namų patalpos buvo nehigieniškos ir panašios į kalėjimą, neatsižvelgia į istorinio Indijos laikotarpio po nepriklausomybės atgavimo kontekstą. Kalkuta, ypač septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais, kuriuos tik dar labiau paaštrino 1947 m. įvykęs padalijimas, dėl kurio milijonai žmonių buvo priversti palikti namus. Kaip pastebėjo užsienio korespondentė Mary Anne Weaver, tuo metu tai buvo vienas žemiausių gyvenimo standartų mieste pasaulio mastu – daugiau kaip 70 % gyventojų gyveno skurde. Šeimos išgyvendavo vos už 34 dolerius per mėnesį, o 200 000 elgetų kovojo dėl vietos šaligatvyje šalia 20 000 rankomis traukiamų rikšų [8] .
Tuo tarpu regiono ligoninės dažnai atsisakydavo priimti vargšus, todėl jie nebeturėdavo kur eiti. Motinos Teresės namai buvo alternatyva: vieta, kur žmonės galėjo gauti maisto, pastogę ir orumą. Tai, kad jie nebuvo modernios medicinos įstaigos, neturi reikšmės; jie niekada ir neturėjo tokie būti.
Taigi pirmiausia, svarbu suprasti, kad Motinos Teresės veikla ir gilus dvasingumas buvo paremti krikščioniškuoju mokymu tarnauti vargšams. Jos misijos pagrindas iš tiesų buvo Mt 25, 40, kur Kristus sako: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių ir seserų, man padarėte“. Taigi jos misija buvo ne tik humanitarinės pastangos, bet ir šventas pašaukimas. Ji stengėsi įžvelgti Kristų kiekviename žmoguje, vadovaudamasi bibliniu meilės veikloje principu: tenkindama tiek fizinius, tiek dvasinius žmonių poreikius. Taigi, nors jos įstaigos nebuvo panašios į moderniausias ligonines, jos vykdė tikėjimu pagrįstą tikslą – teikė viltį ir žmogiškąjį orumą ten, kur visuomenė dažnai jau nebepajėgdavo.
Ginčas dėl skausmą malšinančių vaistų
Dažnai yra teigiama, kad Motina Teresė sąmoningai neleido mirštantiesiems nuskausminamųjų vaistų, kad šie kentėtų. Šis teiginys atsirado Hitchensui pateikus daktaro Robino Foxo straipsnį žurnale „The Lancet“, kuriame jis pastebėjo, kad jos namuose trūko stiprių nuskausminamųjų vaistų [9]. Tačiau R. Foksas taip pat gyrė gailestingumo misionieres už atvirų durų politiką, higieną ir gailestingą priežiūrą. Jis pripažino, kad anksčiau daug pacientų ligoninės tiesiog atstumdavo.
Vis dėlto Foksas neteigė, kad skausmo malšinimo priemonių buvo atsisakoma sąmoningai – tik tai, kad nebuvo stiprių nuskausminamųjų. Tačiau to priežastys buvo sisteminės. Po nepriklausomybės atgavimo (1947 m.) Indijos vyriausybė palaipsniui griežtino opijaus įstatymus, apribodama opijaus vartojimą bendram ir kvazimedicininiam vartojimui. Pradedant 1949 m. “Visos Indijos opiumo konferencija”, 1948-1951 m. pagal Pavojingų narkotikų įstatymą (1930 m.) ir Narkotikų ir kosmetikos įstatymą (1940 m.) opiumo vartojimas buvo sparčiai mažinamas. 1959 m. opijaus pardavimas buvo visiškai uždraustas, išskyrus mokslines ir medicinines reikmes. Vėliau Narkotinių ir psichotropinių medžiagų įstatymu (1985 m.) buvo labai apribotas opioidų, tokių kaip morfinas, vartojimas net medicinos tikslais. Taigi morfino ir panašių analgetikų trūko net ligoninėse.
Taigi medicinos specialistai, atsakydami į Foxo kritiką žurnale „The Lancet“, pabrėžė, kad skausmo malšinimo galimybės Indijoje buvo ribotos dėl paliatyvios slaugos srityje apmokytų gydytojų ir slaugytojų trūkumo bei vyriausybės apribojimų platinti opioidus ir nedaugelio prieinamų skausmo malšinimo alternatyvų [10].
Tad Motina Teresė ir jos vienuolės toli gražu nebuvo sadistės, jos darė tai, ką galėjo, su joms prieinamais ištekliais. Silpnesnių nuskausminamųjų, tokių kaip paracetamolis, vartojimas paneigia nuomonę, kad kančia buvo sąmoningai prailginama.
Klaidingas atperkamosios kančios aiškinimas
Hitchensas dažnai cituoja Motinai Teresei priskiriamą citatą: „Manau, kad vargšams labai gražu susitaikyti su savo likimu ir taip dalytis kančia su Kristumi“. Tai, jo teigimu, įrodo, kad ji šlovino kančią. Tačiau katalikų teologija kančios klausimu dažnai suprantama klaidingai.
Krikščioniškoje tradicijoje kančia nuo seno suprantama ne tik kaip kančia, bet ir kaip būsena, kuri vieninatis su Kristaus kančia, gali tapti malonės šaltiniu. Kai ji nešama su meile, ji gali tapti pašventinimo priemone. Laiške Kolosiečiams 1, 24 apaštalas Paulius rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais dėl jūsų ir savo kūnu papildau tai, ko dar trūksta Kristaus kančioms dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia“. Tai nereiškia, kad Kristaus atperkamasis darbas buvo nepakankamas, bet veikiau tai, kad ir tikintieji yra kviečiami dalyvauti Jo kančioje dėl sielų išganymo.
Tad jei Motina Teresė tikrai tikėjo, kad kančią reikia ištverti be palengvinimo, kodėl Gailestingumo misionierės apskritai skyrė kokius nors nuskausminamuosius? Atsakymas glūdi pusiausvyroje tarp kančios, kaip žmogaus gyvenimo dalies, priėmimo ir jos palengvinimo iš meilės, kai tik įmanoma.
Juk ir Kristus gydė ligonius, suteikė regėjimą akliesiems ir guodė kenčiančiuosius. Tačiau Getsemanės sode Jis pasirinko kentėti agoniją. Jo pavyzdys atskleidžia gilią tiesą: kančia turi prasmę, bet taip pat turi ir užuojauta. Motina Teresė ir jos seserys ėjo šia trapia linija. Jos neieškojo kančios dėl jos pačios, bet ir neignoravo jos. Priešingai, jos apkabino kenčiantį žmogų, kiekvieną iš jų laikydamos persirengusiu Kristumi. Jų misija buvo ne tik malšinti skausmą, bet ir nešti meilę į nevilties vietas, priminti užmirštiesiems, kad juos brangina Dievas.
Šį klausimą toliau aiškino sesuo Marija Prema Peierick: „Motina niekada nenorėjo, kad žmogus kentėtų tik dėl kančios. Priešingai, Motina darydavo viską, kad palengvintų jų kančią“. Mintis, kad ji nesuteikė skausmo malšinimo priemonių, kad sustiprintų kančią, yra jos įsitikinimų ir veiklos iškraipymas.
Už kritikos slypinti tikrovė
Taigi Hitchenso kaltinimai remiasi selektyviais įrodymais ir sensacingomis interpretacijomis. Neatsižvelgiama į platesnį kontekstą – Indijos ekonominę tikrovę, pasenusią sveikatos priežiūros infrastruktūrą ir vyriausybės apribojimus. Jo argumentai grindžiami šiuolaikinių vakarietiškų medicinos standartų taikymu nuskurdusiam pokolonijiniam miestui.
Galiausiai, Motinos Teresės veikla niekada nebuvo susijusi su pažangia medicinine priežiūra; ji pirmiausia siekė užtikrinti, kad apleistieji ir mirštantieji nebūtų palikti vieni gatvėse. Jos namai nebuvo ir neturėjo būti ligoninės. Ji nesiekė, kad žmonės kentėtų, ir neatsisakydavo malšinti skausmo, kai tai buvo įmanoma. Mintį, kad ji gyveno veidmainiškai, paneigia tie, kurie artimai su ja dirbo.
Taigi pasaulyje, kuriame pasakojimus dažnai formuoja ideologija, labai svarbu atskirti faktus nuo fikcijos. Motinos Teresės palikimą reikėtų vertinti ne pagal ciniškus jos kritikų iškraipymus, bet pagal nesuskaičiuojamą daugybę gyvenimų, kuriuos ji pakeitė. Jos misijos esmė buvo meilė, užuojauta ir tarnystė – principai, kurie nesikeičia nepaisant kritikos.
Šaltiniai:
[1] „Be sienų“ Pragaro angelas: Motina Teresė (TV epizodas, 1994 m.) 7.9 | Dokumentinis filmas, biografija. (1994 m. lapkričio 8 d.). IMDb: https://www.imdb.com/title/tt0264679/
[2] Hitchens, C. (1995). Misionieriaus pozicija: Motina Teresė teorijoje ir praktikoje. http://ci.nii.ac.jp/ncid/BB09962530
[3] Kas yra paliatyvioji priežiūra ir hospisinė priežiūra? Nacionalinė medicinos biblioteka: https://www.nia.nih.gov/health/hospice-and-palliative-care/what-are-palliative-care-and-hospice-care
[4] Dame Cicely Saunders. (2005). Nacionalinė medicinos biblioteka: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC1179787/#:~:text=Cicely%20Saunders%20founded%20the%20first,the%20culture%20of%20palliative%20care
[5] Pasaulio sveikatos organizacija: Skausmo kopėčios (2023 m. balandžio 23 d.). Nacionalinė medicinos biblioteka: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK554435/
[6] Loscalzo, M. J. (2008). Paliatyvioji slauga: istorinė perspektyva. Hematologija, 2008(1), 465. https://doi.org/10.1182/asheducation-2008.1.465
[7] Pentin, E. (2020, rugpjūčio 27 d.). Motina Teresė kiekviename žmoguje matė Jėzų. National Catholic Register: https://www.ncregister.com/news/mother-teresa-saw-jesus-in-everyone
[8] Weaver, M. A. (1985, birželio 3 d.). Kalkuta: kontrastų miestas, kuriame skurdas nemažina pasididžiavimo. The Christian Science Monitor: https://www.csmonitor.com/1985/0603/ocal.html#:~:text=Calcutta%20has%20perhaps%20the%20lowest,five%20are%20$34%20a%20month
[9] Fox, R. (1994). Kalkutos perspektyva. The Lancet, 344(8925), 807-808. https://doi.org/10.1016/s0140-6736(94)92353-1
[10] Jeffrey, D., O’Neill, J., & Burn, G. (1994). Motinos Teresės rūpinimasis mirštančiaisiais. The Lancet, 344(8929), 1098. https://doi.org/10.1016/s0140-6736(94)91759-0