Moters grožio esmė

„Žavingoji“ – knyga, kviečianti vėl atsigręžti į praeitį ir iš naujo išgyventi skaudžius išgyvenimus, bet ne paskęsti juose, o keltis, tiestis, žvelgti į Dievo atspindį savyje ir puoselėti jį. Tai knyga kiekvienai moteriai, merginai, kažkada suabejojusiai savo verte, gebėjimais, grožiu, kviečianti į saugų glėbį, bendrystę, nes „Dievo širdyje yra vieta, kurią galiu užpildyti tik aš“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai lyg koks feminizmo manifestas, tačiau tai veikiau kelionė po moters širdį, nes ji „yra mūsų šerdis“, „lobis“, kuris dažnai lieka užslėptas, neįvertintas, sudaužytas.

„Grožis primena mums Rojų, kurio niekada nepažinome, tačiau žinome, kad mūsų širdys tam buvo sukurtos“. Nors knygoje aptariamos kelios moters paveikslo detalės ir bruožai, man įdomiausia pasirodė nagrinėti ir gilintis į moters grožio temą, juk ir knygos pavadinimas taip pat kalba apie grožį. Tad, kokia yra Dievo paveikslą atspindinti moteris ir kaip moters grožis suprantamas šiuolaikinėje visuomenėje?

Pirmajame skyriuje „Moters širdis“ chronologine tvarka pradedama nuo vaikystės, kuomet apibūdinama maža, dar nesužeista mergaitė, saulės nubučiuotais skruostais, žibančiomis akimis, besimėgaujanti gyvenimu, savimi ir visiškai įsitikinusi, jog kitiems teikia džiaugsmą. Toje mergaitėje nuo mažumės buvo įrašytas noras ir siekis būti gražiai, beieškant jai patinkančių sijonų ar karolių, klausiant, žodžiais ar žvilgsniu, „Ar aš graži?“. Arba jauna moteris, besiruošianti savo svarbiausiai gyvenimo dienai – vestuvėms, jos galvoje sukasi toks pat klausimas, ji stengiasi atrodyti gražiai, patikti tam vieninteliam, jį sužavėti. Tačiau, neretai, kai moteris sužeidžiama, ji užveria savo širdį, paslėpdama ir savo grožį, tačiau vis dar trokšdama jį jausti. Tačiau autoriai kviečia koncentruotis ne į išorinį grožį, o į žavesį – vidinį grožį, nes „grožis yra sielos savybė, pasireiškianti matomame pasaulyje“. Kai vidumi esame gražios (geros, mylinčios, dvasingos), tai atsispindinti ir mūsų išvaizdoje, taip atspindime ir dalelę Dievo žavesio, įdiegto mumyse. Grožis svarbus ne tik moterims, bet ir vyrams, nes jie iš prigimties įpratę kovoti. Tačiau kovai reikia priežasties. Ja tampa mylima moteris, ne „silpnoji lytis“, bet ta, kuri leidžia savo širdžiai žydėti dėl vyro jėgos, mėgaujasi savimi vyro akivaizdoje, pastūmėja jį puoselėti, rodyti savo stiprybę, herojiškumą.

„Kūrinijos karūna“ – taip knygoje ne kartą apibūdinama moteris. Ką tai reiškia ir kaip tai susiję su moters grožiu? Prisiminkime pasaulio sukūrimo istoriją – Dievas žodžiais tvėrė įvairiausius augalus, dangaus kūnus, gyvūnus ir paskutiniąją dieną Jis sutveria kūrinį, panašų į save – žmogų, vyrą. Tačiau kūrinijai, pirmajam žmogui kažko trūko, Dievo grožis nebuvo iki galo atspindėtas, įžemintas ir taip atsirado moteris – karūnavusi ir įprasminusį grožio sąvoką.

Grožio pradas slypi Dieve. Iš kur tai žinome? Tai regime kasdien kiekviename kūrinyje – kiekviename krūme, medyje, gėlėje ir galiausiai moteryje. Grožis yra moters esmė. Svarbu pastebėti, jog grožis yra kompleksiškas. Grožis yra galingas, jis kalba mums. Ramios širdies moterys yra gražios, nes jų grožis kalba, jog viskas bus gerai ir jos tuo tiki, taip atspindėdamos tai savyje. Grožis kalba ir kviesdamas, kviesdamas įsitvirtinti, pasilikti jame. Jis maitina, grožis – sielos maistas. Vienas gražiausių Dievo kūrinių yra moters kūnas, jo gebėjimas išnešioti, maitinti kitą besimezgančią gyvybę. Grožis guodžia, įkvepia, primena apie amžinybę, traukia mus prie Dievo. Moteris dažnai apie grožio potyrį kalba giliau, nes tai jos esmė. O ji – paslaptinga. Tačiau tai nereiškia, kad paslaptis turi niekad neišaiškėti, likti nepažinta, priešingai, svarbus moters uždavinys yra atidengti grožį, nes ji atspindi Dievo paveikslą, žavesį, kurio mūsų širdys taip ilgisi, nes „norint sustiprinti mūsų širdis, jas reikia maitinti grožiu“.

O ar šis Dievo įkvėptas moters paveikslas populiarus ir puoselėjamas šiais laikais? Panašu, jog plačiosios auditorijos matomos antraštės, skelbimai ir sukurti standartai apsistoja ties išoriniu moters grožiu, nesigilinant į vidinį. Moterims siūlomos įvairios procedūros, intervencijos, joms brukami naujausias ir greitai besikeičiančias tendencijas atitinkantys drabužiai, aksesuarai, daiktai, taip nespėjant pasidžiaugti savo grožiu. Todėl moterys, savyje stokodamos to vidinio grožio arba žavesio, vargiai gali atspindėti jį ir išore. Nes pilnatvė švyti, o tuštuma yra tamsi. Taip ir vyrų samprata apie moters grožį kinta, jos ne taip aršiai siekiama, nes ją galima tiesiog nusipirkti, moteris tampa preke, modeliu, vertinamu, pagal kūno linkius, užuot įsiklausius į jos vidinio pasaulio balsą.

Todėl šiandien tokios knygos kaip „Žavingoji“ įgyja dar didesnę reikšmę ir padeda nepamiršti, kaip, kodėl ir kam Dievas sukūrė moterį. Jos primena, kad esame „kūrinijos karūnos“ ir mumyse yra užkoduotas dieviškas grožis, pasižymintis vidinio ir išorinio grožio pusiausvyra, toks, kurio turi būti siekiama ir dėl kurio turi būti kaunamasi, o ne visiems ir kiekvienam atviras ir prieinamas.