Turbūt nė nereikia minėti, kad švietimo temos pastaruoju metu Lietuvoje yra vienos populiariausių ir skaudžiausių viešojoje erdvėje. O mokytojų profesija vis daugiau dėmesio susilaukianti. Šis pokalbis taip pat bus skirtas švietimui, šįkart – mokytojų savijautos gerinimui.
2021 m. rudenį startavo iniciatyva „Mokytojų palaikymo ratai“. Ji kviečia mokytojus reguliariai susiburti į mažus ratelius ir suteikti vieni kitiems palaikymą, kurio dirbant šį darbą ypač reikia. Pradėjusi dirbti mokytoja, prie šios iniciatyvos kaip dalyvė prisijungiau ir aš. Jos naudą patyriau jau po pirmųjų susitikimų. Tad norisi pasidalinti plačiau ir giliau iš jos įkūrėjų lūpų. Apie mokytojų palaikymo ratus, jų pradžią, prasmę ir jau matomus rezultatus kalbuosi su iniciatore Egle Stankūnaite ir kitais ratų organizatoriais-mentoriais: Egle Račkauske, Gintare Laurinėnaite ir Rolandu Būbeliu.
Susipažinkime – kas esate, kuo užsiimate gyvenime ir kaip atsiradote mokytojų palaikymo ratuose?
Eglė S.: Esu fizikos mokytoja, dirbu dviejose mokyklose. Esu šių mokytojų palaikymo ratų įkūrėja ir vadovė. Taip pat auginu dvejų metų vaiką ir lankau šuolius į vandenį.
Eglė R.: Esu anglų kalbos mokytoja, šiuo metu – pradinių klasių. Mokau tryliktus metus ir labai myliu savo darbą. Tačiau, gimus dukrai, buvo labai sunku grįžti į darbą, ieškojau sau tiek profesinės, tiek emocinės paramos, lankiau įvairius kursus, seminarus, vebinarus. Todėl, feisbuke pamačiusi Eglės mokytojų palaikymo ratų kvietimą, nusprendžiau prisijungti prie pirmojo, pilotinio, rato Vilniuje. Darbe man ypač trūko palaikymo, supratimo, kolegiško bendravimo. Mokytojai tarpusavyje per dieną pasikalba vos dešimt minučių pertraukos metu, mūsų darbe viskas vyksta labai greitai. Šeimoje ar su draugais apie darbą dalintis sudėtingiau, nes mokytojo darbą suprasti jo nedirbantiems yra gana sunku. Kartais sulaukiu reakcijos: „Keisk darbą“. Bet ką daryti, kai toks pasiūlymas tau netinka? Man šie ratai buvo didelis ramstis, todėl ryžausi padėti ir dirbti dėl šios idėjos ir toliau.
Gintarė: Esu ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir STEAM mokytoja, mokykloje dirbu jau septynerius metus. Eglė kalbėjo apie trumpas mokytojų pertraukas, o mes darželyje pertraukų išvis neturime. Ypač per pandemiją man trūko bendravimo. Ir tikrai, kiti nesupranta, koks tas gyvenimas ugdymo įstaigoje. Anksčiau esu savanoriavusi „Jaunimo linijoje“, kur vykdavo įvairios atvejų analizės, tai norėjau pritaikyti ir savo kolegėms darbe, tačiau tuo metu jos nematė tame prasmės. O ir aš pati nesijaučiau turinti tiek žinių ir gebėjimų, kad galėčiau viena įgyvendinti tokį projektą. Tad, feisbuke pamačiusi Eglės skelbimą, pajaučiau, kad man čia reikia būti. Paskui iš pilotinio rato perėjau į organizatorių gretas.
Rolandas: Aš esu saviugdos entuziastas, empatijos bendruomenės įkūrėjas, empatinio bendravimo skleidėjas, taip pat programuotojas. Mokykloje šiuo metu nedirbu, joje esu dirbęs anksčiau, dabar planuoju steigti mokyklą. Mokytojų palaikymo ratus atradau bendrų pažįstamų dėka.
Egle, kaip kilo mintis įkurti mokytojų palaikymo ratus?
Eglė S.: Šią idėją pradėjau vystyti 2021 m. pavasarį, kai internete pamačiau vyrų bendruomenių projektą „Gentys“. Mane labai sudomino jų koncepcija: suburiama vyrų bendruomenė, kuriai priskiriamas mentorius, ir per tam tikrą laiką grupė yra įgalinama pati vesti užsiėmimus. Kai tai įvyksta, mentorius pasitraukia, užsiėmimus pradeda vesti patys vyrai, ir tai veikia kaip tarpusavio paramos grupė, kaip galimybė atvirai dalintis su kitais vyrais savo gyvenimo patirtimis ir vienas kitą pastiprinti. Šį projektą pamačius, iškart kilo mintis sukurti kažką panašaus, bet mokytojams. Esu turėjusi gerą patirtį su projekto „Renkuosi mokyti“ mokytojais, kai irgi telkdavomės į savitarpio pagalbos ratus. Galėjome vieni su kitais bendrauti saugiai, jaučiausi laisva, galinti atvirai dalintis. Taip pat mokykloje, kurioje dirbu („Pažinimo medis“), prieš dvejus metus atsirado galimybė nemokamai apsilankyti pas psichologą. Tad sujungdama visas šias tris patirtis ir sugalvojau mokytojų palaikymo ratų idėją. Kai paklausiau savo kolegų ir kitų pažįstamų, ar tokio projekto reikia, jie man patvirtino, kad tikrai reikia, ir tuomet nusprendžiau šią idėją įgyvendinti. Ypač svarbi man buvo vienos pažįstamos, išorinės supervizorės, dirbusios su projektais mokyklose, įžvalga, kad mokyklos labai norėdavo tęsti tuos trumpalaikius projektus. Aš pamaniau, kad šis metodas galėtų leisti iš įvairių laike ribotų projektų ir mokymų mokytojams padaryti kažką, kas, pasibaigus projektui, toliau tęstųsi.
Kodėl jums buvo svarbu, kad mokytojų palaikymo ratus vestų patys mokytojai, o ne išoriniai specialistai, psichologai?
Eglė S.: Pirmiausia dėl to, kad pati nesu psichologė, bet tokį ratą norėjau vesti. Lietuvos mokyklose apskritai trūksta psichologų mokiniams, tad pagalvojau, kad toks variantas vestų į nesėkmę, nes paprasčiausiai nebūtų tam resursų. Taip pat mano pagrindinis ratų sumanymas buvo ilgalaikiškumas, kad tai nesibaigtų, kaip kad baigiasi projektai. Jei norėtume psichologų, turėtume kurti projektą, gauti finansavimą, bet kai baigtųsi projektas, išeitų ir psichologai. Todėl man norėjosi, kad mes, mokytojai, patys save įgalintume padėti sau ir vieni kitiems.
Pradžioje užsiminėte, kad mokyklose trūksta kolegiško bendravimo. Kodėl nusprendėte į mokytojų palaikymo ratus burti mokytojus, dirbančius skirtingose mokyklose?
Eglė S.: Toks sprendimas buvo priimtas dėl saugios erdvės. Ir aš, ir kiti kolegos esame susidūrę su tuo, kad kalbėtis su kolega ne visada yra drąsu ir saugu, net jei tam ir yra laiko. Nežinau, kodėl mums vis dar yra sunku kalbėtis apie savo klaidas, nesėkmes, mažai kalbama apie tai, kad klysti yra normalu.
Gintarė: Kai pati prisijungiau prie ratų, norėjau, kad tame pačiame rate nebūtų mano kolegių. Žinoma, dabar jau galvoju kitaip, kad gal ir galėčiau būti su kolegomis. Tačiau šis požiūris pasikeitė tik ratų dėka, nes juose paaugau. Daugeliui mokytojų tikrai yra sunku pripažinti, kad nesame tobuli, kaip kad nori mus matyti visuomenė.
Eglė R.: Mokyklose būna didelė konkurencija tarp mokytojų, todėl ir vyksta tas lyginimas: jai geriau sekasi, o man prasčiau. Ir šiaip mokytojas tiek visuomenės, tiek vaikų akyse, atrodo, negali klysti niekada. Jis turi būti tas, kuris pasako, kas yra teisinga. Gal jis ir gali suklysti, bet ne per dažnai. Todėl apie savo problemą ir būna lengviau atsiverti nepažįstamam autobuse, o ne artimoje aplinkoje.
Eglė S.: Taip pat mišriame rate yra gerai atsidurti, nes išeini iš savo „burbulo“, pamatai, kad problemos, su kuriomis susiduri, yra ne tik tavo mokykloje, bet ir kitur. Tokia kitų patirtis tave labai pastiprina. Iš to gali atsirasti ir daugiau bendradarbiavimo. Bent jau aš esu linkusi užsidaryti savo „burbule“ ir manyti, kad tik pas mane viskas yra taip blogai arba taip gerai. Tokia mokytojų iš skirtingų mokyklų bendrystė ir bendradarbiavimas sustiprina ne tik mokytoją, bet ir bendrą Lietuvos švietimo tinklą.
Mokytojų palaikymo ratuose diegiate empatinio bendravimo principus (angl. Nonviolent Communication, pažodžiui – nesmurtinė komunikacija, toliau – NVC). Rato dalyviai dalyvauja keliuose NVC mokymuose ir šį metodą vėliau pritaiko bendraudami tarpusavyje. Kodėl buvo pasirinktas būtent šis bendravimo metodas, kuo jis jums svarbus?
Eglė S.: NVC naudoti pasiūlė mano kolegė. Grįsdama jį tuo, kad mes patys nesame psichologai ir turime apsibrėžti savo kompetencijų ribas, tačiau mums vis tiek reikia kažkokio įrankio, pagrindo, ant kurio viską statytume. Jei ne psichoterapinio, tai kokio nors kito. Tuo metu ji kaip tik domėjosi NVC, dalyvavo mokymuose ir pasiūlė šį metodą naudoti ratuose. Kai jį pradėjome taikyti, labai greitai pamatėme, kad jis mums labai tinka. Jei praėjusiais metais pirmame, pilotiniame, rate mes NVC taikėme mažiau, tai šiais metais, į mūsų komandą įsijungus Rolandui, NVC taikome visu pajėgumu.
Rolandas: Pritariu Eglei, kad iš tiesų yra naudinga bendraujant grupėje turėti kažkokius rėmus. Mūsų psichika yra labai sudėtinga ir kartais dėl tam tikrų sunkumų tikrai gali tekti kreiptis į specialistus, bet yra ir tokių problemų, kurios yra labiau kultūrinės. Ir tai yra labai susiję su komunikacija. Reikia paminėti, kad NVC tikrai nėra vienintelis įrankis, kuris padeda spręsti iškilusias problemas – tiek komunikacines, tiek sprendimų paieškos problemas. NVC yra modelis, kuris mums padeda suprasti, kas su mumis vyksta, kodėl mums sunku susitarti, kodėl mums yra neaiški kito pozicija, ir sukurti tokį ryšį, kad pasidarytų lengviau bendrauti. NVC paremtas tuo, kad jame nėra jokio prievartiškumo, jokio skirstymo į gerus ir blogus sprendimo būdus. Tai yra paieška, kaip geriau atliepti mūsų poreikius.
O kalbant apie mokymus, jie yra svarbūs, nes NVC nėra pats lengviausias metodas, neužtenka tik pateikti informaciją apie jį, reikia jį išmokti praktikuoti, jį patirti, apmąstyti. Taip į jį įsigilinus galima išspręsti fundamentalias problemas.
Eglė R.: Išties šis įrankis yra labai svarbus. Iš patirties juk žinome, kad kartais, pasikalbėjus su draugu, nepalengvėja. Kartais pasimokome, bandome spręsti problemas ar tiesiog numojame ranka ir sakome: „Ai, čia nieko tokio“. Bet tai nepadeda, nes tau reikėjo kažko kito. Kartais būna labai sunku įvardyti, kokio palaikymo tu norėjai, ir todėl kolegoms ar artimiesiems nepavyksta tau padėti. Dėl įvairių priežasčių esame nutolę nuo empatinio bendravimo, nuo savo poreikių, emocijų atpažinimo. Todėl turime ieškoti įrankio, kuris padėtų tokį bendravimą susigrąžinti.
Eglė S.: Papildydama Rolandą, noriu darsyk akcentuoti, kad mokytojų palaikymo ratai yra apie mokytojų saugumą, saugią erdvę jiems būti. NVC pagrindams mes skiriame daug resursų tiek laiko prasme, tiek finansiškai. Tikime, kad jei dauguma rato dalyvių naudos NVC metodą, galėsime tą saugumą užtikrini. Todėl šie mokymai rato dalyviams yra privalomi. Jie duoda startą kaip žygyje – prieš keliaujant į žygį reikia susikrauti kuprinę.
Be to, šis metodas universalus ir gali būti naudojamas ne tik kaip mokytojų palaikymo ratų pagrindas. Man pačiai, kai pradėjau gilintis į NVC, pasidarė lengviau bendrauti su visa savo aplinka: su savo antrąja puse, vaikais, kolegomis. Juk ratų tikslas ir yra padaryti, kad mokytojui būtų lengviau. Ir ne tik darbe.
Einant antriems mokytojų palaikymo ratų metams, kokiomis patirtimis, kokiais vaisiais norėtumėte pasidalinti?
Eglė R.: Mane labiausiai pradžiugino nuoširdi padėka rato, kurio mentore buvau šiemet, taip pat kai stebėjau rato dalyvių „aha“ momentus, vidinius atradimus. Buvo labai smagu išgirsti: „O, galėsiu tai panaudoti mokykloje, klasėje!“. Labai džiaugėmės, kai rate išmokome spręsti konfliktus ir kai pamačiau, kad pavyko sukurti mažą bendruomenę, artimus ryšius.
Gintarė: Aš labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mokytojai pagaliau skiria laiko ne tik įvairiems seminarams, kaip padėti vaikams, bet ir sau, mokosi pasirūpinti savimi, skiria tas dvi su puse valandos ratuose sau. Kartais būna, kad tingisi eiti, labiau norisi likti namuose, pailsėti, bet po to visad ateina mintis, kaip aš galėjau pagalvoti neateiti. Kadangi išgyvename didelį bendrystės jausmą, po susitikimo visada būna labai gera.
Rolandas: Man asmeniškai yra labai svarbus pats komandinis darbas. Be kitų savo savybių aš turiu dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, tad man vienam dažnai būna sunku susikaupti ir vienam daryti didesnius projektus. Tad tai, kad galiu šiuo keliu eiti kartu su kitais, kaip komanda, vienas kitą palaikydami, turėdami bendrą viziją, man yra didžiausias džiaugsmas.
Eglė S.: Man irgi vienas didžiausių džiaugsmų yra ši komanda. Iš viso komandoje esame septyniese ir dar trys psichologės. Šie žmonės dirba savanoriškai ir dirba labai daug. Man tai yra didžiulis įvertinimas, kaip ir tai, kad mes visi čia patiriame didelę prasmę. Kaip mentorę mane labiausiai džiugina tie mažyčiai dalyvių patyrimai: žibančios akys, nuoširdus pasidalijimas, kai matai, kad žmogui po susitikimo palengvėja. Dabar džiaugiuosi tais dviem ratais, kurie šiuo metu veikia, ir tais aštuoniolika mokytojų, kurie skiria tam laiko, nepaisydami savo didelio užimtumo. Taip pat džiugina visuomenės palaikymas. Atrodo, kad pagalba pati ateina, investuotojai patys mus susiranda. Tai tik patvirtina, kad tai, ką darome, turime daryti ir toliau.
Pabaigai paklausiu, kokie gi yra mokytojų palaikymo ratų ateities planai?
Eglė S.: Matome poreikį tokius ratus turėti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, todėl mūsų ateities vizija yra plėstis. Tik kadangi prabangos mažesniuose miesteliuose kurti ratus mokytojams iš skirtingų mokyklų nėra, kitiems metams keliame sau tikslą sukurti ratų modelį, pritaikytą ir mokytojams iš tos pačios mokyklos. Turime tikslą prasiplėsti daugiausiai iki aštuonių ratų, bent vieną ratą norime įkurti Kaune ir plėstis regionuose. Taip pat norime didinti mentorių ratą, investuoti į jų paruošimą, kelti jų kvalifikaciją ir vykdyti daugiau sklaidos. O ateityje labai norėtume, kad šis projektas taptų nacionaliniu, kad būtų finansuojamas valstybės, kad kiekvienoje savivaldybėje veiktų bent po porą ratų, kad visos Lietuvos mokytojai rastų saugią erdvę dalintis.
Eglė R.: Taip pat ieškome socialiai atsakingo verslo, neabejingo švietimui, kuris norėtų mus paremti. Nebūtinai finansiškai.
Nuotraukos
