Mokytojai Kotryna ir Paulius Norvilos: „mokytojo darbas asocijuojasi su geru, pilnu, gausiu gyvenimu“

Liepos pradžioje kartu su Kotryna ir Pauliumi Norvilomis vykome automobiliu iš pajūrio. Paulius man sako: „Tu turbūt jau pasiilgai mokyklos“. Visi trys šyptelėjome, nes dalis tiesos tame slypėjo – vasaros atostogos yra labai gerai, bet praėjus kelioms savaitėms po truputį pradedi laukti ir dar vieno rugsėjo. Lai šis pokalbis būna ne tik maloni pažintis su smalsiais, drąsiais pažinti ir kitus pažinimo link lydėti žmonėmis, bet ir proga patirti mokytojo darbo žavesį.

Kotryna ir Paulius yra mokytojai, auginantys tris berniukus: Vincentą (10 m.), Pranciškų (7 m.) ir Mikalojų (3 m.). Kotryna – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dirbanti lituanistinėje mokykloje bei su 11–12 klasių moksleiviais Karalienės Mortos mokykloje, Paulius be kitų darbinių veiklų yra ekonomikos mokytojas, dėstantis tarptautinio bakalaureato programoje.

Apie mokytojo darbo prasmę Kotryna pasakoja: „Nuoširdžiai tikiu, kad žmogui išsilavinimas yra būtinas. Ir jei aš galiu bent kiek prisidėti, kad jis būtų ir raštingas, ir kritiškai mąstantis, ir įvairią literatūrą skaitantis, tai yra prasmingiausia, ką galiu padaryti.“ Paulius, nors dirbdamas mokytoju dar jaučiasi „žalias naujokas“, sako: „Nuo pirmosios dienos gyvenu su naiviai romantišku įspūdžiu, kad mokytojo profesija yra prestižinė. Ir ne kada nors ateityje, o dabar, šiandien.“

Gal galite vienas kitą pristatyti – nuo kasdienių veiklų iki savybių, kurios ir vieną, ir kitą labiausiai atskleidžia.

Kotryna: Draugystės su Pauliumi pradžioje įsiminė viena išsakyta jo mintis, kad svarbiausia būti geru žmogumi. Tuomet tai skambėjo keistai. Man, devyniolikmetei, ką tik pradėjusiai studijas, atrodė, kad gali norėti būti kuo tik nori, o būti geru žmogumi – per paprastas siekis. Ir žinoma, kad kuo toliau, tuo prasmingesnė ši mintis atrodo. Gal Paulius ir yra tokie du kraštutinumai – tiesiog paprastai geras žmogus ir, kita vertus, būsimas Nobelio premijos laureatas, kaip gal labiau juokais, nors aš žinau, kad ir rimtai savo ambicijas pristato pats Paulius. Į Pauliaus veiklų sąrašą įeina labai daug skirtingų vaidmenų: komandos banke vadovas, poetas, mokytojas, vertėjas, trijų vaikų tėtis ir t. t. Tai turbūt rodo jo gebėjimą gerai valdyti laiką ir savo resursus. Man jis tiesiog brangiausias žmogus žemėje, tas, kurį renkuosi mylėti kasdien, skirtingai nuo tų, kuriuos myliu be pasirinkimo: tėvus, brolį, sesę, vaikus.

Paulius: Kotryną sunku apibūdinti keliais žodžiais: ji yra iniciatorė, bandytoja, įkvėpėja, žmogus, kuris žengia į priekį ir nuolat ieško galimybių praplėsti bei praturtinti savo patirtį, kuria ir įkvepia tai daryti kitus. Kotrynos galvoje visą laiką sukasi milijonai idėjų – nuo įvairiausių šeimos kelionių planų (bent penkioms atostogoms į priekį) iki darbo ir mokslo veiklų (ko gero trims gyvenimams į priekį). Jeigu ne Kotryna, mano pasaulis tikrai nebūtų toks turiningas, ji meta iššūkį nusistovėjusioms normoms, o tuomet jau ir kelionės dviračiais per Lietuvą su trimis mažamečiais vaikais atrodo įprastas ir niekuo nebestebinantis dalykas.

Ir nors iš vienos pusės Kotrynos pasaulis yra idealizuotas – stipriai remiasi idėjomis, tradicijomis ir vertybėmis, iš kitos pusės – jis racionaliai sąmoningas, nuolat man primenantis, kad nevalia susireikšminti ir įsivaizduoti, jog esame kam nors bent penktadalį tiek įdomūs, kiek patys sau.

Kotrynai labai svarbu ko nors mokytis – jeigu ji pastebi, kad kažkas jos gyvenime pradeda kartotis, ji būtinai suras būdų, kaip tai galėtų pakeisti ir perkels save, o kartu ir visus, kurie ją supa, į kitą lygį. Pavyzdžiui, pradėdama užsiimti kokia nors visiškai nauja veikla, tarkime, tekstų vertimu iš anglų kalbos, arba užsirašydama į kokių nors nišinių profesinių žinių pagilinimo studijas, tarkime, Antikos kultūros ir lotynų kalbos.

Dirbti mokykloje reikia pašaukimo. Kaip jūs atpažinote ir vis atpažįstate, kad pedagogika yra jums artima? Papasakokite, kas jus atlydėjo į mokyklą?

Kotryna: Rinkdamasi filologijos studijas ir studijuodama apie mokytojos darbą negalvojau, studijų metu atlikau vertimo praktiką. Ketvirtame kurse ištekėjau, kiek save pamenu, labai norėjau vaikų, ir po truputį atsirado siekis kurti savitą, autentišką gyvenimą. Tuo metu dr. Austėjos Landsbergienės straipsniai, internetinio dienoraščio įrašai apie vaikų auginimą, emocinį intelektą, ikimokyklinio ugdymo reikšmę atrodė kažkas nauja, nieko panašaus savo gyvenime nebuvau nei patyrusi, nei mačiusi. Smalsumo vedina dar studijuodama nuėjau savanoriauti į vieną pirmųjų Vaikystės sodo ikimokyklinę įstaigą. Ir tik įėjusi į pirmąsias klases supratau, kad man ten viskas patinka: nuo mažų staliukų iki vaikų klegesio lauke bei susikaupimo ryto rate. Pagal „Kimočių“ emocinio ugdymo programą pradėjau net bendrauti namuose, žodžiu, visiškai įkritau į Vaikystės sodo filosofiją. Ilgą laiką sakiau, kad jei ne būtent šitos mokyklos filosofija – mokytoja nebūčiau. Dabar po 11 metų darbo čia sunku save įsivaizduoti nelaukiančios naujų mokslo metų, nesusipažįstančios su naujais mokiniais ir mokslo metų pabaigoje neišlydinčios į platųjį pasaulį abiturientų. Literatūros mokytojos darbas dosnus gilumu, atvirumu, nepatogumu, akademiškumu. Visa tai man yra laimė.

Paulius: Tiesą sakant, mokykloje dirbti niekada neplanavau ir net neturėjau tokios minties, jau nekalbant apie svajonę. O kai daugiau nei prieš dvidešimt metų pats baigiau mokyklą, į ją po to buvau užsukęs tik vieną kartą ir to man pilnai užteko, poreikis užsukti dar bent kartą taip ir neatsirado. Ir nors Kotryna namuose dažnai pasipasakodavo apie savąją mokyklos kasdienybę, tos istorijos taip ir likdavo istorijomis, kurias gera išgirsti, tačiau visai nerūpi išbandyti savo kailiu. Prie to, žinoma, prisidėjo ir tai, kad turėjau įprastą darbą bei daug kitų veiklų, kurios puikiai užpildė mano saviraiškos lauką.

Tačiau gyvenimas veikia netikėtais būdais ir, baigiantis vieniems mokslo metams, Kotryna užsiminė, kad mokykla ieško ekonomikos mokytojo tarptautinio bakalaureato programai. Tokia galimybė man, neturėjusiam jokio pedagoginio pagrindo ar praktikos (jau nekalbant apie pedagoginį išsilavinimą), atrodė kaip didelis ir neaprėpiamas iššūkis, tačiau taip pat ir neįprasta bei turbūt tik kartą per gyvenimą pasitaikanti saviraiškos galimybė.

Apsispręsti padėjo paprastas klausimas – kas blogiausia galėtų nutikti? Supratau, kad jeigu šis mano bandymas nepavyktų, tiesiog grįžčiau į tą patį tašką, kuriame buvau iki tol. Tad atsakymas buvo „nieko“. Nieko negalėtų nutikti, kas būtų neatitaisoma, tiesiog vienas kitas pralaimėjimas, prie kurių ir taip esu pripratęs.

O tuomet teliko formalumai – susiderinti tvarkaraštį su esamomis veiklomis ir pasinerti į mokyklos gyvenimą. Viskas baigėsi tuo, kad šiuo metu laukiu prasidedant trečiųjų savo mokslo metų kaip mokytojas. Ar pedagogika man artima? Nežinau. Bet kol kas dar nesutikau nė vieno mokytojo, kuris neabejotų savimi. Tad nesu kažkuo išskirtinis. Abejoju, klystu, mokausi, neriu į tą nuolatinę neapibrėžiamą būseną ir džiaugiuosi akimirkomis, kai pavyksta išnerti bei įkvėpti oro.

Abudu dirbate tarptautinio bakalaureato programoje – kokią šio ugdymo naudą pastebite? Kodėl patys (ne)norėtumėte mokytis pagal šią programą?

Kotryna: Aš be galo džiaugiuosi, kad tarptautinio bakalaureato programa atsirado mano gyvenime. Iki tol, kol nesužinojau, kad mano mokykla sieks šios programos akreditacijos, nieko apie ją nebuvau girdėjusi. O kai pradėjau skaityti, gilintis, ruoštis, pagaliau supratau, kaip iš tiesų turėtų būti mokomasi literatūros. Programa yra sunki, tai yra akademinis iššūkis jaunam žmogui. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad net jei ir nesi labai gabus ar pirmūniškais balais besimokantis, ši programa atneša ilgalaikes teigiamas pasekmes kiekvienam. Išskirčiau programos gilumą, mokomasi mažiau turinio prasme, pavyzdžiui, per dvejus metus standartinį lygį pasirinkę mokiniai skaito ir analizuoja 9 skirtingų autorių kūrinius, tačiau kūrinius giliau analizuoja, lygina, kelia problemas, globalius klausimus. Svarbus ir globalios mąstysenos lavinimas, gebėjimas pažvelgti iš kelių perspektyvų. Man patinka ir kad nėra reikiamybės literatūrą dėstyti šabloniškai, esmė yra išlavinti atidaus skaitymo gebėjimą, plėsti žodyną bei akademišką komunikaciją, kuria iš tiesų yra skatinama, kad mokinys išsakytų tai, kas jam yra svarbiausia skaitomame kūrinyje. Iš kitos pusės, labai brangi ir mokytojo laisvė – mokytojas pats renkasi ugdymo turinį, kuris geriausiai padės atskleisti kompetencijas, vertinamas egzamine. Milžiniška atsakomybė, bet kartu ir laisvė – tai yra tai, kas man tinka.

Paulius: Tarptautinis bakalaureatas yra gili ir labai išsami programa. Pradėjus ruoštis pamokoms ir susipažinus su dalyku mane, ekonomikos mokytoją, nustebino tai, kad pats kai kurių programinių temų mokiausi tik universitete, o kai kurių visiškai nesimokiau. Jau nekalbant, kad mokykloje apie tai nekalbėjome nieko. Tad tai – milžiniškas žingsnis į priekį, kartu atnešantis suvokimą, kad gyvenimas nestovi vietoje. Be to, pasirinktus dalykus mokiniai mokosi labai nuodugniai ir kompleksiškai, siekdami ne tik įgyti konkrečių žinių, bet ir išvystyti kompetencijas, kurios praverstų tiek tolimesnėse studijose, tiek pačiame gyvenime.

Pagal šią programą tikrai norėčiau pasimokyti ir pats. Tik ne tada, kai buvau mokinys, o dabar, kai esu mokytojas ir matau jos gylį bei prasmę. Manau, kad ši programa turėtų būti privaloma daugeliui suaugusiųjų, nes tokio „akių pravėrimo“ reikia visiems, o ne tik jaunajai kartai. Ir jeigu po to bent dalis pradėtų vadovautis įgytomis žiniomis, o ne išgirstomis nuomonėmis, visi kartu, kaip visuomenė, kilstelėtume save aukštyn.

Kartą su Kotryna dalijausi, kad mane, mokytoją, būna, apima jausmas, jog dirbti mokykloje gal net truputį gėda. Kartu dažnai aptariama idėja apie mokytojo darbo prestižą. Kaip jūs jaučiatės būdami mokytojais – kuo didžiuojatės, dėl ko neramu?

Kotryna: Vienu metu skelbiau savo trečiojo gyvenimo dešimtmečio moto: kaip norim, taip gyvenam. Artimas man ir prometėjiškas pasipriešinimas aukštesniajai, nustatytai tvarkai, ir siekis gyventi taip, kaip man, mano šeimai yra geriausia. Taigi, gana anksti pajutau, kas visuomenėje yra prestižas, pajutau karjerizmo išaukštinimą ir taip pat pajutau, kad tai ne apie mane. Esu girdėjusi pasibaisėjimo savo sprendimu būti mokytoja momentų, esu girdėjusi, kad na čia tik etapas karjeroje, paskui galima juk dėstyti universitete, dirbti mokyklos administracijoje, bet man patinka būtent mokytojo kasdienybė: valandų valandos praleistos prie pasiruošimo pamokoms, skaitymo, naršymo, vaizdo medžiagos peržiūros, gyvas buvimas mokykloje, diskusijos pamokose, klausimų kėlimas, pokalbiai su mokiniais per pertraukas, apie tai, kas jiems svarbu, vertinimas mokinio tobulėjimui ir visos kitos mažiausios smulkmenos ir didesni projektai. Man mokytojo darbas asocijuojasi su geru, pilnu, gausiu gyvenimu, nes tokį gyvenimą mes gyvename.

Paulius: Mano mokytojo kelias nėra toks ilgas, vis dar jaučiuosi tarsi žalias naujokas, tačiau nuo pirmosios dienos gyvenu su naiviai romantišku įspūdžiu, kad mokytojo profesija yra prestižinė. Ir ne kada nors ateityje, o dabar, šiandien. Buvimo mokytoju nesigėdiju, priešingai – didžiuojuosi tuo. Galbūt man pasisekė, tinkamu laiku papuoliau į tinkamą vietą, tačiau kol kas vis dar jaučiu, kad būdamas mokytoju, turiu ko išmokti, o tai – nuostabi varomoji jėga. Nes kol pačiam įdomu ir kol gali patirti bei sužinoti kažką naujo, tol ėjimas į priekį yra jaudinantis nuotykis, kuris verčia didžiuotis savimi, net jeigu kas nors ir nepavyksta taip, kaip tikėjaisi.

Kokių kompetencijų lavinimas, jūsų manymu, yra svarbus šių dienų jaunuoliui? Ar mokytojas pajėgus tai ugdyti?

Kotryna: Kritinis mąstymas, nes gyvename grubios propagandos, sąmokslo teorijų laiku. Empatija, nes labai lengva gyventi susifokusavus tik į save, bet pajautimas kito plečia mūsų pačių pasaulį. Na ir smalsumas, kuris turbūt apima ir anuos du, nes kol man įdomu, kol nesu kažkuo tikras, kol ieškau, tol neužsistovėsiu kažkieno kito sukurtuose klaidinguose naratyvuose, tol gebėsiu iš tikrųjų išgirsti ir išklausyti kitą. Literatūros programa tikrai dėkinga šioms kompetencijoms ugdyti. Labiau visad kvestionuoju, kiek man pavyksta, kiek pasiekiu kiekvieną mokinį.

Paulius: Manau, kad svarbiausios kompetencijos šių dienų jaunuoliui – gebėjimas greitai orientuotis aplinkoje, nuovokumas ir sąmoningumas. O kad šios kompetencijos būtų tinkamai išugdytos, reikia ne tik mokytojo, bet ir visos bendruomenės įsitraukimo. Tuo turi būti suinteresuota tiek šeima, tiek mokykla plačiąja prasme, tiek visa visuomenė. Mokytojas yra pajėgus įnešti savo dalį tiek, kiek jis pats tuo tiki. Visai kaip toje dainoje: „Ir aš tūkstantį kartų sakiau savo draugui: / „Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim“, / Ir jis sakė: „nė velnio“, / Ir jis tūkstantį kartų buvo teisus, / Bet geriau negyvent negu visai netikėt.“ Taip ir gyvenime – man sako, sakys ir dar tūkstantį kartų pakartos „nė velnio“, o aš vis vien tikiu, kad įmanoma. Ir kol tikiu, tol yra prasmės. Galbūt ims ir pavyks. Net jeigu prieš tai teks pamėginti tūkstantį kartų.

Vieniems tėvams svarbiausia, kad jų vaikai būtų raštingi – tekstuose nepaliktų klaidų, kitiems rūpi skaitomos literatūros kiekis, analitiniai gebėjimai. Kas, Kotryna, tau yra svarbu lietuvių kalbos pamokose? Ar įmanoma visus išmokyti visko?

Kotryna: Turbūt įmanoma išmokyti visus visko, tik visiems reikia skirtingo kiekio resursų, be to, ne visiems tų pačių dalykų reikia tuo pačiu metu. Kadangi dirbu ir su lietuvių vaikais, pasibarsčiusiais po visą pasaulį, kurių tėvų tikslas yra, kad vaikas tiesiog susikalbėtų su seneliais, grįžęs į Lietuvą atostogų, ir su vyriausiais mokyklos mokiniais, kai yra keliami aukščiausi mąstymo ir komunikacijos kokybės reikalavimai, matau visą tą spektrą. Man svarbu, kad kiekvienas vaikas padarytų maksimaliai kiek gali tuo metu. Suprantu, kad tai labai ambicingas tikslas, bet nuoširdžiai tikiu, kad žmogui išsilavinimas yra būtinas. Ir jei aš galiu bent kiek prisidėti, kad jis būtų ir raštingas, ir kritiškai mąstantis, ir įvairią literatūrą skaitantis, tai yra prasmingiausia, ką galiu padaryti. Turbūt visi mokytojai žino tą jausmą, kai skaitai mokinio darbą ir net suskausta pamačius rašybos ar grubią mąstymo klaidą. Žinoma, to skausmo nedemonstruoju, visada klaidas imame kaip pamokos galimybę, bet man svarbu viskas. Kita vertus, kiekvieną mokinį reikia pasitikti ten, kur jis yra, negali iš jų visų reikalauti to paties. Tiesa, kartais tėvų lūkesčiai prasilenkia su vaiko galiomis. Tai ir tėvus išklausau ir girdžiu juos, bet labiausiai klausausi vaiko, žiūriu į jo galimybes, ir jei šiame etape jo didžiausias pasiekimas būtų užrašyti nosinę galininko linksnio galūnėje, tai link ten ir judame, tačiau jei matau, kad vaikas gali daugiau, daugiau ir siekiame.

Pauliau, iš mokinių nuogirdų ekonomikos dalykas yra vienas patrauklesnių. Kaip manai, kuo šis mokomasis dalykas traukia jaunuolius, ką jie atranda?

Paulius: Mokiniai turi galimybę rinktis dalykus, kuriuos mokysis, todėl kiekvienas gali nukreipti save į tą sritį, kuri jiems yra įdomi, artima ir galėtų praversti ateityje. Sunku pasakyti, kuo mokiniams yra patraukli ekonomika, tačiau mane ji traukia tuo, kad leidžia suvokti dėsnius, veikiančius kasdienybėje. Tai labai praktiškas ir apčiuopiamas dalykas, nes bene į kiekvieną naujienų pranešimą, straipsnį ar mus dominantį įvykį galima pažvelgti pro ekonominę prizmę. Ir nesvarbu, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, Taylor Swift koncertas ar kylanti sviesto kaina. Pasimokius ekonomikos galima suprasti, kad visi šie įvykiai tarpusavyje susiję ir be vienų nebūtų kitų. O tada paaiškėja, kad aplink mus veikia ne kažkokie burtai ar atsitiktinumas, o paprasčiausi dėsniai. Supratus jų logiką, nesunku suprasti ir mus supantį pasaulį, jis nebeatrodo toks didelis, bauginantis ir tampa ne tik lengvai paaiškinamas, bet ir gana nuspėjamas.

Kai kuriuos Lietuvos mokytojus neramina dirbtinio intelekto (DI) galimybės, kai kuriems tai tampa patogiu įrankiu ruošiantis pamokoms. Kaip jūs vertinate šį įrankį? Kokia asmeninė patirtis naudojant DI?

Kotryna: Aš nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau technologijas, todėl dirbtinio intelekto įrankiai man kelia begalinį smalsumą. Pastarąjį darbo pusmetį vienokį ar kitokį dirbtinio intelekto įrankį nuolat laikau įsijungusi savo naršyklėje. Po truputį vis duodu ir mokiniams darant užduotis juo pasinaudoti. Kita vertus, vis jaučiu, kad per mažai skiriu laiko detaliam įsigilinimui, kokios yra galimybės nerti giliau. Yra šiek tiek ir nerimo, kad mokiniai griebiasi DI pasiūlyto mąstymo, nė kiek nepamąstę patys, o iš tikro dar ir neišsilavinę tam tikrų mąstymo įgūdžių. Todėl matau pareigą ir kontroliuoti šiuos dalykus, ir nukreipti naudinga mokiniui linkme.

Paulius: Pasaulis nestovi vietoje, vystosi, tad būtų keista, jeigu technologijos liktų tokios pačios. Dirbtinio intelekto atsiradimas ir sklaida yra natūralus šio proceso rezultatas – tik vienas iš žingsnių mūsų kelionėje. Kažkada, atsiradus skaičiuotuvui (kalkuliatoriui), visi matematikai bijojo dėl savo ateities, tačiau gyvenimas nėra statiškas, jis nuolat kinta, ir mums reikia keistis kartu su juo. Todėl daug svarbiau yra ne tai, kad toks įrankis atsirado, o tai – kaip juo naudosimės.

Dirbtinis intelektas gali daug padėti tiek mokymosi, tiek mokymo procese, tačiau nereikia nerti aklai. Reikia suprasti, kad dirbtinis intelektas taip pat nėra tobulas ir nevalia juo besąlygiškai pasikliauti. Kaip pagalbininkas jis išties gali būti naudingas, nes technišką ir gilesnio mąstymo nereikalaujantį darbą atlieka tikrai gerai. Tereikia išmokti juo tinkamai naudotis, tam labai praverstų ne tik mokinių, bet ir likusios visuomenės švietimas šiame lauke. O tinkamai susipažinus, galima galvoti ir apie tolimesnius žingsnius bei dirbtinio intelekto pritaikymą kasdienybėje. Juk paėmus į rankas tokį paprastą įrankį kaip kastuvą galima juo iškasti tiek duobę namo pamatams, tiek griovį kažkam įkristi. Ir tai priklauso visai ne nuo įrankio, o nuo žmogaus, kuris juo naudojasi.

Manau, dabartinėje stadijoje svarbu domėtis, pažinti ir nebijoti dirbtinio intelekto. Nes jeigu jį ignoruosime, vėliau reikės įdėti dvigubai tiek ar net daugiau pastangų, kad pasivytume kitus.

Pauliau, be mokyklos ir darbo banke dar esi rašytojas, kurį apibūdina kaip „jauną poetą, pažįstantį ir savitai jaučiantį jaunąją vaikų kartą“. Kas tave įkvepia rašyti? Kaip manai, kokių tekstų norisi jauniesiems skaitytojams?

Paulius: Kiekviena veikla, kuria užsiimu, man įdomi ir džiaugiuosi joje būdamas – ar tai būtų darbas banke, pamokos mokykloje, vaikiškų knygelių vertimai, eilėraščių kūrimas ar susitikimai su skaitytojais. Žinoma, šiek tiek keista, kai mane vis dar pristatinėja kaip „jauną poetą“, tačiau įsivaizduoju, kad tai labiau metafizinė būsena, ir džiaugiuosi, nes tai kur kas geriau negu būti „senu poetu“.

Jauniesiems skaitytojams, manau, norisi to paties, kaip ir visiems kitiems – patirti kažką naujo, išgyventi netikėtumą, atpažinti save eilėraštyje ar pasakojamoje istorijoje. Visose saviraiškos formose vadovaujuosi paprasta taisykle – visų pirma veikla, kuria užsiimu, turi patikti man pačiam, o tik tuomet galima kalbėti apie tai, ką ji atneša kitiems. Rašyti mane įkvepia kasdienybė, netikėtumai, nuostaba, kurią patiriu stebėdamas pasaulį. Kaip rašiau ant pirmosios knygos viršelio, taip jaučiuosi ir dabar: „Stebiuosi, tiesiog stebiuosi.“

Kotryna, ką tu pastebi apie jaunus skaitytojus (moksleivius)? Pokalbių su mokinių tėvais metu vieni dažniausių pasidalijimų būna tokie: „Vaikas neskaito, ką daryti? Ar audio knygos klausymas yra lygiavertis skaitymui?“ Kaip manai, kaip juos patraukti prie knygos?

Kotryna: Skaitymą vis labiau sieju su nuosekliu darbu, o ne pramoga, kuo skaitymas turbūt buvo iki socialinių tinklų, trumpų pramoginių vaizdų atsiradimo. Ką daryti, jei vaikas neskaito: skaityti kartu, garsiai, nuolat eiti į bibliotekas, knygynus, žiūrėti filmus, spektaklius pagal perskaitytas knygas, turėti aiškius ir nuoseklius susitarimus, kuriuo paros metu bent pusvalandį visi paskaitome. Nėra stebuklingos lazdelės knygų meilei. Bet yra nuoseklus ir nuobodus darbas, rutina, pro kurią kartais kaip stebuklai prasišviečia ir motyvacija, ir susidomėjimas, ir pačių vaikų iniciatyva. Kalbos turtinimui, mąstymui, vaizduotei skatinti audio knygos yra puiku. Tačiau giliai tekstinei analizei – netinkama. Gilusis, atidusis skaitymas ir interpretacija man vis labiau panašėja į sudėtingą matematikos uždavinį, kurio laisvalaikiu, norėdamas atsipūsti, nesiimtum, tačiau ieškodamas iššūkio, smegenų pakrutinimo gali šioje veikloje rasti labai daug daugiasluoksniškumo, nevienareikšmiškumo, diskusijų skatinimo…

Kartu auginate tris berniukus. Pasidalinkite, kaip šalia futbolo, važinėjimo paspirtukais ar kitų judrių veiklų skatinate juos skaityti knygas, kokių turite skaitymo įpročių?

Kotryna: Mūsų vaikai bent jau kol kas nėra didžiausi skaitymo fanai. Ir jei gali pasirinkti, ar žaidimukas telefone, ar knyga, pasirinks pirmąjį variantą. Mes namuose turime daug knygų, vaikai eina į ugdymo įstaigas, kuriose skaitymas yra prioritetas, turime susitarimus, kada kiek skaitome. Iš tikro, visada jaučiu, kad galime ir geriau šioje srityje, tačiau kartais sunku, kai ir pats nori paskaityti, o dar ir trijų skirtingo amžiaus berniukų poreikius atliepti. Vienas liūdniausių mūsų šeimos dalykų, kad negalime skaityti garsiai keliems šeimos nariams, nes vienam kuriam visad pritrūksta dėmesio ir pradeda sabatožuoti šią romantišką šeimos veiklą. Bet mes nepasiduodam. Ir turim vilties. Aš, pavyzdžiui, jau seniai įsivaizduoju Kūčių vakarą – šeimos poezijos skaitymą. Kol kas realiau yra futbolo varžybos ant sniego, bet aš neprarandu vilties!

Paulius: Banalu, bet vaikai visko mokosi sekdami suaugusiųjų pavyzdžiu. Tad tikriausiai vienintelis būdas patraukti skaitymo link yra skaityti patiems, nebijoti knygų, kurti ir turėti su jomis artimą ryšį. Tačiau nereikia nuliūsti, jeigu net ir matydami šalia savęs teigiamą pavyzdį vaikai neskaitys. Nereikia norėti, kad rezultatas pasirodytų iš karto. Gali būti, kad jis pasirodys po dvejų, trejų ar net dešimties metų. O priverstinis skaitymas, man atrodo, niekada neatneš norimo rezultato. Be to, gali nutikti priešingai, vaikai pradės knygų baidytis ar sieti jas su nemaloniais prisiminimais.

Kokią „pamoką“ linkėtumėte išmokti žurnalo skaitytojams šiais mokslo metais?

Kotryna: Linkėčiau banaliai – smalsumo, ieškojimo, domėjimosi. Man tai asocijuojasi su laime.

Paulius: Norėčiau palinkėti drąsos ir mažiau galvoti „o ką žmonės pasakys“, nesusireikšminkime ir pasaulį keisti pradėkime ne nuo kitų, o nuo savęs.