Kiekvieną dieną turbūt susiduriame su problema, kurios neišmokome išspręsti mokykloje. Gali būti, kad dauguma iššūkių suaugus privers mus savęs paklausti: kodėl mokykloje nesimokome, kaip mokėti mokesčius ar kaip pasiekti finansinius ir profesinius tikslus? Ir nebūsime pirmieji apie tai susimąstę. Dar XIX a. Danijoje pedagogas Nikolajus Frederikas Severinas Grundtvigas (1783–1872) pastebėjo, kad išsilavinimas buvo prieinamas tik aukštesnei socialinei klasei. Knygos buvo skaitomos tik lotynų kalba, mokyklą gaubė tam tikras prestižas. Noras padaryti visiems prieinamą išsilavinimą ir Apšvietos laikotarpio idėjos davė pradžią folkehøjskole (tautos vidurinei mokyklai).
Grundtvigas galvojo, kad kai Danija galop priims demokratišką konstituciją, jos piliečiai, kurių dauguma tuo metu buvo ūkininkai, neturės pakankamai žinių aktyviai dalyvauti demokratinėje visuomenėje. Ir tai, kad švietimas buvo rezervuotas tik elitui, nepadėjo išbalansuoti svarstyklių. Kaip tiesioginį atsaką formaliam švietimui, Grundtvigas pradėjo platinti „populiariojo švietimo“ idėją. Jis rašo: „Ar dvasios šviesa yra kažkas, su kuo gali rašyti tik išsimokslinę žmonės? Ne! Dangus paliko mums daug gerų dalykų, o šviesa yra dangaus dovana. Saulė teka su ūkininku, o ne su tais, kurie mokosi. Jis nuo galvos iki kojų pirštų apšviečia tą, kuris iš tikrųjų yra kelyje.“ 1844 metais Danijos pietuose atvėrė duris pirmoji tokia mokykla. Nors ji nebuvo tobula, tačiau jos pavyzdžiu ir remiantis Grundtvigo filosofija atsidarė daugiau folkehøjskole. Jose jauni vyrai ir moterys praleisdavo žiemas besimokydami kalbos, konstitucijos, istorijos ir įvairiausių kitų dalykų. Jie kartu gyveno, žaidė, valgė ir kiekvieną rytą drauge pradėdavo daina. Šiose mokyklose egzaminai buvo uždrausti ir už knygas svarbesnis buvo mokymas „gyvuoju žodžiu“: istorijos, paskaitos ir diskusijos. Ir ne tik mokytojai mokė studentus, bet ir studentai kitus studentus, netgi studentai mokytojus. Šiose mokyklose socialinė klasė neturėjo reikšmės, daug svarbiau buvo suteikti mokiniams norą mokytis visą gyvenimą ir patriotiškumą nei pasiekti geriausius rezultatus egzaminų metu. Grundtvigas tikėjo, kad tikra apšvieta negali būti pasiekta skaitant vadovėlius – tik gyvenimas gali mus išmokyti svarbiausių pamokų. Šiuo principu paremta mokykla skamba paradoksiškai, ir jokia folkehøjskole neužtikrins, kad jos mokiniai turės visas žinias, reikalingas gyvenimui. Tačiau folkehøjskole tikslas buvo duoti valstiečiams ir visiems norintiems įrankius būti aktyviais visuomenės dalyviais ir užmegzti reikšmingus santykius savo bendruomenėje – tai, o ne žinios iš vadovėlio, užtikrins stiprų pagrindą likusiam gyvenimui.
Folkehøjskole neliko tik XIX amžiaus mokymosi sistema – šiuo metu aš gyvenu ir mokausi vienoje tokių mokyklų. Nors mokomieji dalykai per metus pasikeitė ir mokyklos specializavosi, Grundtvigo įdiegtos tradicijos ir vertybės išliko. Mes vis dar kiekvieną rytą kartu su mokiniais ir mokytojais pradedame daina, po jos susirenkame išklausyti trumpos prezentacijos, paskaitos ar asmeninės istorijos, paruoštos savanoriškai studentų. Visi gali pasimokyti vieni iš kitų – šis principas gyvas iki dabar. Mano specialybė yra kinas, todėl po rytinio ritualo būna pamokos mažose grupelėse, kurias sudaro iki 14 mokinių. Mokomės apie viską, ką reikia žinoti, norint dirbti kino industrijoje. Kas šešias savaites kiekvienas studentas pasirenka vieną temą ir mokosi vien tik to dalyko iki produkcijos savaitės, kai gauname išbandyti naujai įgytas žinias tikroje filmavimo aikštelėje. Po vienerių metų kiekvienas būsime gavęs pradinį išsilavinimą keturiose srityse. Metų pabaigoje studentams skiriamas laikas filmuoti baigiamiesiems darbams. Nors šio tipo mokykla nėra formalus išsilavinimas, tačiau pamokos, kurias čia išmokau, vienodai vertingos, o gal net vertingesnės už pamokas, išmoktas universitete. Kai dirbi filmavimo aikštelėj, turi ne tik gerai išmanyti savo sritį, bet ir daug komunikuoti su savo komanda, dirbti ilgas valandas nuolat kintančioje aplinkoje ir neleisti stresui paveikti to, kaip elgiesi ir reaguoji į kiekvieną naują problemą. Filmas yra kooperatyvinė meno forma, o visos filmavimo įgulos kapitonas – režisierius. Nors kiekvienas turime savo viziją, kaip turi atrodyti galutinis produktas, darbas filmavimo aikštelėj duoda galimybę išmokti atidėti asmenines ambicijas ir tarnauti bendrai meninei vizijai.
Išėjusi iš universiteto, galvojau, kad aš tiesiog nemoku mokytis, kad kažkas manyje neveikia taip, kaip turėtų. Tačiau dabar supratau, kad iki šiol nebuvau atradusi mokymo stiliaus, kuris tiktų mano asmenybei. Praktinis išsilavinimas, kai išsyk į rankas gali paimti aparatūrą, išbandyti ją tikroje gyvenimo situacijoje ir mokytis iš savo klaidų – tai yra folkehøjskole.