Moksleivių ateitininkų ugdymas Šiaurės Amerikoje: būti ateitininku reiškia „Visa atnaujinti Kristuje“

Nors su Šiaurės Amerikos ateitininkais, Moksleivių ateitininkų centro valdybos bei Žiemos kursų ruošos komiteto nariais Šarūnu Daugirdu, Mantu Kisieliumi ir Giliumi Aleksa susipažinome šio pokalbio metu, išsyk atradome daug bendro svarstydami, su kokiais iššūkiais ir kokiais džiaugsmais susiduriame organizuodami veiklas ateitininkų moksleiviams. Tai gražus priminimas, kad mūsų organizacija – nors ir pasidalijusi į Lietuvoje, Europoje bei Šiaurės Amerikoje veikiančius vienetus – yra vieninga, dalijasi tomis pačiomis tradicijomis, iššūkiais, kuriuos vieni kitiems galime padėti spręsti, vieni iš kitų galime gauti gerąją patirtį. Taigi, šiek tiek jos – tiesiai iš Šiaurės Amerikoje daug su moksleiviais besidarbuojančių Šarūno, Manto ir Giliaus pasakojimo.

Moksleiviai ateitininkai Šiaurės Amerikoje

Šiaurės Amerikoje moksleiviai ateitininkai taip pat kaip ir Lietuvoje buriasi į kuopas. Jos veikia Čikagoje, Niujorke, Toronte, Klivlende, Mičigane, Los Andžele ir kitur. Kai kurios kuopos renkasi kas mėnesį, pavyzdžiui, Čikagos kuopa, kuri yra gausiausia (apie 60 narių), kitos – keturis kartus ar vos kartą per metus, tačiau daugelio kuopų moksleivių susirenka į pagrindinius sąjungos renginius Dainavos stovyklavietėje – Žiemos kursus, vykstančius šv. Kalėdų laikotarpiu, ir vasaros stovyklą liepą. Gilius, atsakingas už įžodžius, dalijasi, kad tiksliai nusakyti Moksleivių ateitininkų skaičių sunku, tačiau praėjusių metų vasaros stovykloje dalyvavo 114 dalyvių, Žiemos kursuose – 34. Ir nors Covid-19 pandemijos metu tiek vasaros stovykla, tiek Žiemos kursai nevyko, po šios pertraukos į renginius grįžo gausus būrys dalyvių. Pavyzdžiui, norinčių dalyvauti 2024 m. MAS vasaros stovykloje buvo daugiau nei 170, o į stovyklą galėjo priimti tik apie 120 dalyvių. Tai buvo rekordinis skaičius norinčiųjų. Taip pat, renginių kokybė itin gerėja, apie tai kalba ir patys moksleiviai. Gera kokybė, apgalvotos temos, intensyvus pasiruošimas ir išpildymas ruošos komitetui buvo svarbiausias tikslas, o jį pasiekus, tikimasi, atsiras ir dar daugiau dalyvių.

Žiemos kursai – ilgametė tradicija

Žiemos kursai – ne sykį girdėtas pavadinimas ir mums Lietuvoje. Pagal šio renginio konceptą buvo pradėtos organizuoti Moksleivių ateitininkų akademijos, Lietuvoje vykstančios 3-4 kartus per metus jau beveik 30 metų ir užauginančios žingeidžių, išsilavinusių ateitininkų, katalikų inteligentų kartas. Šiaurės Amerikoje Žiemos kursai pradėti organizuoti kun. Stasio Ylos iniciatyva ir vyksta jau daugiau kaip 50 metų. Kun. Ylos sumanytų ideologinių Žiemos kursų tikslas buvo skatinti išeivius jaunuolius nepamiršti tikėjimo, lietuviškų šaknų ir siekti mokslo bei kritiškai mąstyti. Žiemos kursuose kun. Yla kartu su moksleiviais skaitė įvairius straipsnius, svarstė teologijos, filosofijos, literatūros, istorijos klausimus. Kviesdavo mokslininkus kursuose skaityti paskaitas bei kartu su dalyviais diskutuoti. 

Renginio konceptas ir daugelis tradicijų nepakito nuo kun. Ylos laikų. Žiemos kursai – akademinis renginys, kurio pagrindą sudaro paskaitos. Po kiekvienos paskaitos mažesnėse grupelėse diskutuojama gvildenta tema, diskusijų klausimus paruošia vadovai – studentai ateitininkai. Atvykstantys paskaitininkai – Šiaurės Amerikos ateitininkai, dvasininkai, taip pat atvyksta ir svečių iš Lietuvos. Šįkart jų buvo net trys – diakonas Benas Ulevičius, ses. Faustina Elena Andrulytė ir „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės narė Ignė Vyšniauskienė. Šių metų kursų tema buvo „Pradžioje“ – apie mūsų egzistencijos pagrindus: kaip buvome sukurti ir kokiu tikslu. Jų metu buvo apsvarstyti tiek kiekvieno asmeniniai, kaip tikinčio žmogaus, tapatybės klausimai, tiek kaip organizacijos narių, kaip lietuvių. Kursų akademinę temą paįvairina vyriausiųjų moksleivių prakalbos: kasdien po pietų ir prieš vakarienę vyksta kelias minutes trunkantys moksleivių pasisakymai įvairiomis temomis (pavyzdžiai iš šių metų kursų: „Cukraligė“, „Futbolo efektas“, „Gitara ir tikėjimo kelionė“, „Dvynukės gyvenimas“ ir t. t.), taip mokantis viešojo kalbėjimo ir retorikos. Kiekvieną prakalbą sakantį moksleivį konsultuoja vadovai.

Kursuose gausu ne tik protą lavinančių, bet ir tiesiog smagių, kūrybingų tradicijų. Viena jų – iškilminga Naujųjų metų sutikimo vakarienė, kuriai, kaip dalijasi pašnekovai, ruošiamasi labai ilgai, paslapčia nuo dalyvių. Ją lydi talentų vakaras, šokiai, dainos. Mantas prisimena, kad praeityje smagi tradicija būdavo eiti čiuožinėti ant užšalusio ežero ledo, ir juokauja, kad kai užaugo ir patys prisiėmė atsakomybę už dalyvių saugumą bei sveikatą, tokios pramogos atsisakė. Neužrašytos tradicijos ir pramogos keliauja iš kartos į kartą, nes dalyviai paaugę tampa vadovais, vėliau – organizatoriais. „Mes visi lankėme tiek kursus, tiek vasaros stovyklas, ten užaugome – ateitininkijos bendruomenėje. Prisimenu, kai aš buvau kursantas, visi vaikinai kasdien eidavo žaisti amerikietišką futbolą. Smagu būdavo sportuoti sningant, tačiau kone kasmet kažkas ką nors susitraumuodavo ar net pakliūdavo į ligoninę,“ – dalijasi Mantas. 

Iššūkiai ir naujas žvilgsnis

Kalbantis apie tai, kad kaskart vis sunkiau ir sunkiau į renginius pasikviesti ir taip užimtus dvasininkus, pašnekovai dalijosi, kaip tai jiems svarbu: „Renginiuose mums svarbiausia, kad kunigai ar vienuolės ne tik atvyktų paskaityti paskaitą, bet būtų kursuose ar stovykloje visas dienas. Čia, Amerikoje, neturime daug lietuvių dvasininkų ir jie dažnai negali atvykti į visus mūsų renginius, nors visada ir stengiasi atvykti bent trumpam, kartais tenka Mišioms pasikviesti vietinės parapijos kunigą amerikietį, ir tai taip pat yra graži patirtis, kad amerikonas atvyksta į mūsų kursus. Stengiamės pagal galimybes pasikviesti ir kunigų iš Lietuvos,“ – pasakoja Mantas. Šarūnas pabrėžia: „Esame, palyginus su ankstesne praktika, jauni organizatoriai, todėl dvasininkai padeda mums ir renginio turinio išpildyme, gerai, kai yra su kuo pasikonsultuoti iškilusiais klausimais. Aš, asmeniškai, jaučiu didelę atsakomybę ir pareigą, kad ten, kur mes vesime dalyvius, vesime į tikrą gėrį. Kartais suabejoju, ar aš tikrai jau toks patyręs, kad tiksliai žinočiau, koks tas tikrasis gėris. Todėl džiaugiamės, kai pasikviečiame dvasininkus, ypač iš Lietuvos, kurie būna šalia, su kuriais visada galime pasikalbėti, į juos atsiremti. Tai įneša gyvybės ir ramybės į mūsų kursus. Tikimės, kad ir toliau pavyks artimai bendrauti su Lietuva.“ 

Dalyvauti ateitininkijoje Šiaurės Amerikoje – sąmoningai apsispręsti liudyti savo tikėjimą. Pašnekovai dalijasi, kad kartais žmonės nori prisijungti prie ateitininkų tik dėl to, kad tai yra lietuviška bendruomenė. Jiems svarbu tokiems žmonėms parodyti Bažnyčią, gilų tikėjimą, kuris nėra tik šios organizacijos dekoracija, o esmių esmė. Gilius pasakoja: „Aš prisidedu prie studentų ateitininkų įžodžio programos, todėl nuolat klausiu, kodėl tie žmonės nori ruoštis įžodžiui, kas juos motyvuoja laisvalaikiu rašyti esė, mokytis egzaminui. Jie dažnai sako, kad nori suprasti tikėjimą, nenutolti nuo bendruomenės, kurioje užaugo. Taigi, mes turime ir gražią progą, ir labai didelį iššūkį evangelizuoti šiuos žmones, padėti jiems augti savo tikėjime, kuris galbūt šiuo metu nėra prioritetas, bet vis tiek šiems žmonėms svarbu, norisi jį pažinti.“

Tikėjimo klausimas svarbiausias ir organizuojant kursus bei stovyklas – tiek katalikiškumo temos paskaitose, tiek gyva malda renginių metu. Pašnekovai juokavo, kad yra girdėję skundų dėl katalikiškumo renginiuose, kartais vaikams ar tėvams atrodo, kad jo per daug, tačiau tai jiems tarsi patvirtinimas, kad jie eina gera linkme. Mantas pasakoja: „Po Covid-19, kai svarstėme, kiek moksleivių atvyks, buvo pagunda paprastinti veiklą, programą, kad būtų daugiau patrauklu, pritrauktų daugiau dalyvių. Tada kėlėme kitą klausimą, ar mes stengiamės pritraukti daugiau dalyvių, ar mūsų siekis verčiau yra tobulinti programą. Supratome, kad negalime stengtis dėl skaičiaus, tada mūsų darbas nereikšmingas, mes norime stengtis dėl Bažnyčios ir Kristaus. Nusprendėme, kad nesvarbu, gali būti ir 15 moksleivių – galėsime jaukiau bendrauti. Dabar matome, kad vaikai taip pat jaučia, kas mums svarbu, mato, kad žmonėms, kurie ruošia programą, rūpi tikėjimas, o ne šiaip suburti kokią nors bendruomenę, kuri laikosi tradicijų ir pan. Ateitininkų misija čia nėra plėsti ateitininkiją, o Visa atnaujinti Kristuje.“