Dovydas Žilinskis
10 min.
Categories
Bažnyčia

Misija: Filipinai. Kasdienybė

Nuotr. autorius Dovydas Žilinskis

Klaidžiodamas užrašais laiku, vis stebiuosi pasaulių, kuriuose mes gyvename, įvairumu. Ir kaip realybė, net ir staigiai besikeisdama, greitai mums tampa įprasta.

Šiame pasaulyje, šiuo laiku, mano realybėje normalu atlipti nuo prakaitu permirkusios lovos, išeiti įkvėpti gaivaus oro po mango medžiu. Išsivalyti dantis, nusiprausti po dušu pirmajį kartą iš daugelio rytų ir septintą valandą uosti dumblių, molio bei žuvies salsvą kvapą nuėjus prie ežero.

Perėjus kaimelį pro mangų, bukų medžius užkopiu link bendruomenės koplyčios. Koplyčia – atviru galu, kur priešais įėjimą nusispiriamos tapkės, nusilenkiama Viešpačiui. Kur tagalų kalba prasideda malda. Maldavimai ir prašymai išsakomi anglų, prancūzų kalbomis. Po maldos, nusileidžiama žemyn padarytais betoniniais laipčiukais, pro vaikinų namus, link virtuvės. Gaunama ryžių, vienas kitas kiaušinis ar žuvies. Arba beskonių dešrelių. Kasdienybė po keliolikos valandų skrydžio ir kelionės po miestą, po plaukimo valtimi į ežero salą atrodo taip. Keliolika tūkstančių kilometrų nuo namų, draugų, pažįstamos aplinkos ir kovo darganos.

Kaip ir kasdien, po pusryčių, plauname indus ir įprastai tokiu metu yra palikta laiko darbui. Priklausomai nuo to, ar paaugliams reikia į mokyklą, jie prisijungia prie vyresniųjų nudirbti dienos darbus. Bibliotekėlėje vaikams prancūzė Marie mokina anglų kalbos ar ką nors nauja apie tikėjimą. Maxence moko anglų kalbos, o studentus, kurie nori vykti į Europą, moko ir prancūzų kalbos. Trumpai užmetęs akį į bruzdančią bibliotekėlę priešpiet, užsuku į San Damiano kliniką, kur kita prancūzė Clautilde metus savanoriauja kaip gydytoja. Kai kurios ežero salos gyvenvietės pasiekiamos tik valtimis, tad dažniausiai, esant skubios pagalbos būtinybei, skambinama tarnybai, kuri su valtimi paima salos gyventoją ir nuplukdo iki žemyne esančios artimiausios ligoninės. Tačiau paprasto sužeidimo atveju, kaimelyje neturint gydytojo, gydytis tenka pačiam.

Užlipu į savo gyvenamąją vietą antrame klinikos aukšte ir dar kartą nusiprausiu, grįžtu į koplyčią pasimelsti. Kaip ir kasdien, yra patiekiamas naminis, tačiau itin negausus valgis. Kaip ir prie kiekvieno patiekalo, o kartais ir vietoj deserto, yra patiekiami ryžiai. Jei tą dieną liko neparduotos žuvies, tada ji suvalgoma pietums. Jei aplink kieno nors gimtadienis ar šventė, bus padarytas kiaulienos ar vištienos sultinys. Mums, trims europiečiams, atvykus, aptvare dar ganėsi keliolika vištų. Dabar, jau praėjus kelioms savaitėms, neliko nei vienos.

Ekonominį ir mentaliteto skirtumą tarp Filipinų ir Lietuvos labiausiai pajaučiau per gyvūnus. Kalbėdamas su žmonėmis jauti, kiek daug įtakos yra padariusios šiuolaikinės technologijos, vesternizacija. Bene kiekviena šeima vaikams yra nupirkusi pigių kinietiškų telefonų ir aprūpinusi internetu, nors ir ne visada turi grindis. Kad ir kiek būtų skurdžios šeimos, tačiau visada savo vaikus iš paskutiniųjų stengiasi aprūpinti maistu ir aprengti. Apranga čia turi ypatingą reikšmę – nors dabar balandžio mėnuo ir yra pats vidurvasaris, tačiau bazinė savigarbos sau išraiška žmogui yra tvarkingas, švarus drabužis. Jei gatvėje pastebimas netvarkingai apsirengęs žmogus, tai rodo visišką skurdą. Apie savigarbą ar rūpestį negalvoju žvelgdamas į gyvūnus. Nupiepę šunys, rytais gaujomis besibūriuojantys gatvėmis, pavieniai kačiukai, išmesti savo motinos į gyvenimą išlikti. Kiaulės, botagu varomos numirti. Dūstančios ir kartais net gaištančios nuo karščio vištos. Gaidžiai, kurie naudojami tarpusavio peštynėms, pririšti už kojų po vieną, ima giedoti kaip išprotėję nuo vienuoliktos vakaro. Antys, kurių aptvaro pločio trečdalis yra sumaniai panardintas į vandenį, kad nereikėtų jų girdyti papildomai. Tik tiek, kad vanduo yra nenusakomo drumzlinumo ir jame vienur kitur praplaukia šiukšlės. Gyvūnų pasaulis menkai saugomas, gamtai paliekama tvarkytis pačiai. Gyvūnai yra įrankis, kaip išgauti pragmatinę naudą. Ir tai yra įprasta, kad gyvūnai yra tokioje pozicijoje, nes ir patys žmonės dažnai negali išlaikyti savo šeimų.

Po trumpo pogulio, antrą valandą bendruomenė susitinka rožinio maldai anglų kalba. Po rožinio laukia dar šiek tiek smulkių darbų, paaugliai ruošia namų darbus. Kartais, kai debesys paslepia deginančią saulę, popiet išeiname žaisti populiariausio sporto Filipinuose. Nors ir nesu ypatingo ūgio, tačiau 1,89 metrų aukščio žmogus čia yra aukštas ir gali išdarinėti, ką nori. Nors ir nusileidžia centimetrais žaisdami krepšinį, filipiniečiai turi daugiau gyvasties ir greičio, meilės krepšiniui ir noro įrodyti savo gebėjimus. O dulkių ir sausos žemės krepšinio aikštelėje jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Nors dabar ir ne sezonas, bet vyksta draugiškos kaimelių krepšinio rungtynės. Kiekvienas kaimas turi bent po kelias komandas, o gegužės pradžioje prasideda čempionatai. Kiekviename kaime mėgėjiškai žaidžia skirtingų amžiaus grupių vaikinai – nuo „uodų“, „mažvaikių“ lygos iki jaunių ir vyresniųjų lygos. Ne kiekviename kaime gali rasti veikiančią kanalizaciją, bet ten visada bus įrengta multifunkcinė, stogu dengta krepšinio aikštelė, kietu paviršiumi. Rungtynių metu krepšinio aikštelė tampa savo kaimo palaikymo, traukos vieta. Į draugiškas krepšinio rungtynes su laivu atplaukusia kito kaimo komanda susirenka bent keli šimtai žmonių. Triukšmas – kurtinantis.

Tik bažnyčios ir kitos religinės bendruomenės čia turi panašią galią, pritraukiant žmones. Net ir Sapang kaimelyje, kuriame gyvena apie 3-4 tūkstančius žmonių, pastatyta bažnyčia, San Damiano koplyčia ir dar bent dvi veikiančios ir kelios jau užsidariusios sektos. Kiekviena iš jų, stengdamasi prikviesti tikinčiuosius pas save, šiek tiek labiau primena šou. Užtat tai veikia.

Vakare, po pokaičio miego ar bendrų veiklų, apie šeštą valandą ima greitai temti. Prasideda vakarinė malda, per kurią visiškai sutemsta. Po maldos ir vakarienės, indų plovimo, įprastai bendraujama ir tvarkomasi namuose, kol pusę devynių susirenkama naktinei maldai. Vis niekaip nepriprasdavau prie griežto ir bendruomeniško gyvenimo būdo: dažnos maldos, bendro maitinimosi, bendrų veiklų. Prieš sutikdamas gyventi saloje, buvau įpareigotas dokumentuoti, kurti vaizdo medžiagą, rašyti ir dalyvauti skirtingose veiklose. Tad tai dar labiau prisidėjo prie kontempliacinės pozicijos. Gyvenau kiek toliau nuo visų ir prisiimdamas „žurnalisto“ rolę, tapau labiau atsitraukusiu, stebėtoju. Taip siekdamas kuo daugiau pamatyti ir atrasti prisijungiau ir prie galimybės pabūti vienos šeimos dalimi.

Taigi taip atsiradau pas Belison šeimą.

Tradiciškai, savanoriai, atvykdami į Filipinus, gauna paragauti ne tik San Damiano bendruomenės gyvenimo, bet juos priima ir filipiniečių šeima, siekiant savaitgalį praleisti kartu ir patirti, kokia būna įprasta šeimos rutina.

//

Žeme grįstos grindys. Pirmas dalykas, kurį matau, žengiant per žemą slenkstį šeimos namuose. Taip pat daug Jėzaus skulptūrėlių ir ikonų, šeimos nuotraukos iš gimtadienių. Besišypsantys, tuo pačiu kiek baimingi/baugūs žvilgsniai moterų, ypač, vaikų veiduose, priimant baltaodį pagyventi pas save, paragauti filipinietiškos kasdienybės.

Bellison šeima Talim salos vakarinėje pusėje įsikūrė dar 1972 metais. Apie 2000-uosius metus, supertaifūno metu, pakilęs ežero vanduo apsėmė ir sunaikino dalį medinio namo karkaso ir pamatų. Vanduo pakilo iki metro aukščio pirmo aukšto kambaryje. Tad žvejo šeima su penkiais vaikais statė savo namus iš naujo.

Filipinai yra musonų veikiamoje klimato juostoje, kur nuo birželio iki spalio, per kelias dienas gali išlyti tiek, kiek Lietuvoje per metus. Šalyje, priklausomai nuo vietovės, sulaukiama apie 20 taifūnų per metus. Filipinai yra salų valstybė, kuri yra išsidėsčiusi ant „Ugnies žiedo“, labiausiai seismiškai aktyvios srities pasaulyje. Dėl koverguojančių (kylančių) tektoninių plokščių judesių (sunkesnė vandenyninė Filipinų plokštė, susidūrusi su lengvesne Eurazijos plokšte, pakelia pastarąją į viršų), vyksta ne tik žemės drebėjimai, bet ir vulkanų išsiveržimai. Dėl sukeltų smūgių pakrantės dažnai nukenčia nuo cunamių. Lūžio juostos, einančios išilgai, iš pietų į šiaurę iškėlė Luzon salą kartu sukuriant ežerą, ant kurio salos ir esame.

Taigi, kad ir kiek būtų neramios aplinkybės, tai filipiniečius tarsi dar labiau užgrūdino būti geranoriškais ir dėkingais, pasitikinčiais Dievu. Taip mąstau, kai name kursuoja ir bruzda bene kelios šeimos, nors sunku iš pradžių ir atskirti tarp keliolikos vaikų, pro namus praeinančių suagusiųjų. Vis dar neišmokau tagalų kalbos, bet jau galiu pasakyti: man šalta, pavargau, taip, ne, supratau, gražu, ačiū, puiku ir išdykęs. Pasisekė, kad vaikai kalba universaliąja gestų ir mimikų kalba, tad susikalbame.

Čia buvau pakviestas pabūti, patirti ir bent vieną naktį miegoti vieno iš bendruomenėje užaugusių ir dabar dirbančio Karlo šeimos narių draugijoje. Kaip supratau, Karlo yra iš penkių vaikų šeimos, trys dukros dar yra likusios gyventi su tėvais ir jau turi savo vaikų.

Po kelių valandų bendravimo, berniukai jau užsilipo ant galvos, o mergaitės dėl savo vaikino kovoja užsiropšdamos ant kelių ir laikydamos ranką. Vaikų vardų taip ir nesužinojau. Žinau tik, kad mano princesei buvo keturi, viena mergytė buvo dešimties, jos broliui aštuoneri, o kitam trys. O gal tai kitos šeimos vaikas? Vaikai jau pramokę angliškų žodžių, kas jau nebestebina, kai matau, kiek daug laiko jiems leidžiama būti prie telefonų. Pavakaryje, kai dingsta elektra, einame žaisti su jais ir tuomet vaikai dar labiau atgyja.

Gera jausti tikras vaikų emocijas. Iš pradžių baimę, kuri vėliau tampa pasitikėjimu ir meile. Meile, kai susižeidę ar nuskriausti ateina pasiguosti. Arba meile, kai aukštai mėčius juos į orą, saugiai nusileidę ant žemės, jie prašosi būti kilnojami vėl ir vėl, dar ir dar. Mergaitės rodo kokios yra madingos, o berniukai – savo bicepsų stiprumą ir kviečia laužti ranką. Vakaras baigiasi vakariene. Vyresnieji užleidžia vietas mažesniems, jie valgo pirmi. Po naminės vištienos sultinio laukia ką tik nuskinti bananai. Pusės sprindžio dydžio, o kaip kvepia! Elektra atsiranda, tad man palieka ventiliatorių, audiniu perskirtą kambariuką, lovą ir, gavęs šiek tiek ramybės, užmiegu.

Sekmadienis – šventinė diena, tad ruošiamės į bažnyčią su vaikais. Vienai iš mano keturmečių princesių mane, savo kavalierių, svarbiausia laikyti už rankos beeinant gatve, o bažnyčioje prisiglausti sėdint ant kelių. Laikant mažą jos rankytę, jaučiu Dievą esantį šalia. Einame priimti palaiminimą kartu su ja.

Žmonių daug, sugrįžtame į namus pietauti kartu su visais. Vėliau kaime surandame laisvą biliardo stalą ir žaidžiame su paaugliais. Keista būti svetimoje šalyje, kur aplinkinių akys krypsta į tave draugiškais žvilgsniais ir apsupa gausiu dėmesiu. Šypsena čia yra visiems suprantama kalba. Vyriausiųjų juoko raukšlės gilios, gilios ir susirūpinimo raukšlės. Padėkoju šeimininkei Zenaidai už šventinei vakarienei patiektą kiaulieną su ryžiais. Desertui – mangai. Vaikams nesakau, kad išeinu. Jie dabar protestuoja, kad jau laikas miegoti.

Nuotraukos

Dovydas Žilinskis