Sustingęs bendrabučio kvapas, kiek įsitempę rytiniai gyventojų veidai, Jos batų krypsėjimas grindinyje leidžia pasislėpti mano dėmesiui. Tik ir bandau dar labiau sumaišyti mums tai, kas svarbiausia. Tuščiai kalbėdamas galiu apgauti save, kad atsisveikinti yra lengva.
Paskutiniai žingsniai žengiant išsikvėpusiu Savanorių prospekto oru ankstyvą kovo rytą. Įlipu į autobusą Varšuvos link. Kelionė prasideda.
Vis dar miegantis peizažas yra būtent tai, ko pasiilgsiu čia. Besikartojančių pilkų atspalvių paletė, ramybė. Tarsi baltojo triukšmo fonas prieš miegą. Padeda užglaistyti žmonių klegesį, mašinų triukšmą ir plikų medžių vaitojimą iš jų traukiant sulą. Aplinka tarsi pati save paslepia, kad galėtum koncentruotis į tai, kas svarbiausia. Jau atvykus į Filipinus, spalvomis, svilinančia saule, neatvėstančiu, drėgnu oru, praūžiančiomis vasaros audromis pasiilgstu tos aplinkos neišdidumo ir paprastumo.
Nematomo komforto Europoje apstu. Pravažiavus Lenkijos pasienį, stabdo pasieniečiai. Vienas jų, įlipęs žengia prie galinių kėdžių ir užmeta akį po sėdynėmis. Turbūt ne pirmas kartas randant nualpusį matant pasieniečius. Žvilgtelėjus į mano lietuvišką pasą, palinkima geros kelionės. Baltarusiai, ukrainiečiai, vykstantys kartu, turi ilgiau derėtis, kol su jais atsisveikinama: prašoma nusakyti ir kelionės pobūdį, tikslą, darbo vietą, vizą. Dokumentai tikrinami ir automobilyje. Galiausiai, visi tęsia kelionę.
Nematomas komfortas yra pastebimas skrupulingiau užmetus akį į pėsčiųjų, dviračių takų kokybę. Saugos reikalavimai, idant būtų apsaugomi pėstieji. Kilometrinės apsaugos nuo garso sienelės miestuose ir žmonėms, kurie gyvena šalia greitkelių. Apsauginės tvoros nuo gyvūnų, aiškus ženklinimas, organizuojamas pėsčiųjų eismas. Dabar, praleidęs mėnesį stebiuosi, kad turime ir laikomės ištisinių linijų, pėstieji laukia žalio signalo net kai aplink nėra mašinų. Gyvuliai aptvaruose, gaidžiai ramiai laukia ryto, o tarp kojų nesisuka perbadėję šunys.
Gyvendamas toje pačioje vietoje, įkrentu į senus įpročius ir priprantu prie Gyvenimo, kuriame sukuosi ir jo siauros perspektyvos. Įsirėminu pats, kur lubos, žemi, kartais ranka pasiekiami Vilniaus debesys. Perspektyvoje rymo pastatai, mašinų žibintai, žvilgsniu bėgu ieškodamas jaukios kavinės reklamos pusrūsyje, o mane pasitinka kasdienybės grindys – sniego, lietaus, druskos, prakaito ir purvo, kiek pakrypusių plytelių tikrumas. Tik per plyšius neįžvelgiu išeities iš sienų ribotumo. O ir vegetuoti norisi, kai taip viskas tampa vienoda.
Ramybė ir yra tai, kas išnyksta tarp eilučių, gyvenant kasdienį gyvenimą, o kartu tampa ir nepamainoma siekiamybe, kai po valandos kelionės valtimi, pirmąjį vakarą išlipu Laguna de Bay ežero saloje. Apie ramybę ir gyvybės trapumą galvoju važiuodamas šonu ant triračio su stogeliu, prisispaudęs prie vairuotojo, per kelis centimetrus vos išvengdamas kojomis nuspirti praeinantį žmogų. Sustojus, jau matyti vietinių kaimelių žmonių žvilgsniai naktį išvydus aukštus baltaodžius. Dar melsdamasis ir dėkodamas Dievui už tai, kad likau gyvas, pamažu apsiprantu su savo būstu, lova, keliais driežais ir net saulei nusileidus tvyrančiu karščiu. Atsiprausęs po šaltu vandeniu išeinu ieškoti bendruomenės.
Mane pasitinka blausios šviesos ir trys pasiutusiai besidžiaugiantys šunys. Kiek apsiprantu su nežinia, o ir išėję po maldos iš kiek aukščiau kalvoje esančios koplyčios mane pasitinka du vienuoliai ir būrys paauglių.
San Damiano bendruomenė jau nuo įkūrimo 1996 metais priima iš gatvės kartu gyventi, melstis, dirbti, kurti ir augti paauglius. Įvertinus jų motyvaciją, sutikus su bendruomenės pareigomis ir teisėmis, jie tampa remiami prancūzų remėjų Tiberiados bendruomenės Belgijoje iniacityva. Paaugliai, kurie gyvena saugioje aplinkoje ir toliau pasilieka gyventi savo šeimose – ežero saloje yra aprūpinti tik baziniais poreikiais, gauna dienpinigius (1 eurą), uniformą ir rašymo priemones, taip pat įsipareigoja dalyvauti Mišiose ir pamokose apie Šventąjį Raštą kartą į savaitę. Vaikai, kuriems itin svarbi saugi aplinka, yra priimami ir gyventi. Tai reiškia ir bendrą maitinimąsi, kasdienę maldą, ankstyvą kėlimąsi prieš mokyklą ir pusryčių ruošimą kitiems. Kasdienis darbas pagal Šv. Juozapo darbininko ir Šv. Pranciškaus filosofiją, kuklus gyvenimas bei evangelizacija. Po ilgų metų bendruomenė veikia be vienuolių, vien su pasauliečiais, kurie vienaip ar kitaip pelnė pasitikėjimą, dabar vadovauja ir išlaiko bendruomenės tradiciją. Tiberiados vienuoliai apsilanko tik kaip garbės svečiai, iš tolo vadovaujant prancūzui vadovui vienuoliui, bet realiai su jaunimu gyvenant ir sprendimus priimant vietiniams. Taigi viename iš bendruomenės susitikimų laukiant atvykstant dviejų vienuolių, kartu atsirandu ir aš.
Susirinko bene didžioji dalis ir ne vien bendruomenėje gyvenančio jaunimo prie stalo. Iš viso yra priimta apie 50 vaikų ir jaunuolių, tad atrodo, kad vos tilpome. Po ištaigingų pietų svečiuose pas kelis kunigus, dabar buvo patiekti kuklūs ryžiai ir vištiena sultinyje. Nedrąsūs žvilgsniai, pirmieji kontaktai ir dar nespėjus persižegnoti po maisto, vaikinai jau meta iššūkį lenkti ranką.
Jutau ne kartą jų akyse tiek žavesį, tiek ir pavydą, pralenkiant juos ūgiu, balta oda ar kad ir didesniu kūno plaukuotumu. Daugeliui iš jų matuojantis savo pačių vyriškumą ir apsibrėžiant ribas, buvo svarbūs tokie momentai, kurių patys stokojo. Natūralūs paauglių išbandymai ir savo vertės matavimasis krepšinio aikštelėje, paprastuose darbuose, biliarde, savo minčių rimtume. Kiek praskleidus besikeičiančias kaukes, prabildavo jautrios sielos. Tarp šypsenų giliai slypi noras padėti savo šeimai. Kad ir pradedant nuo naujų grindų, stogo perdangos ar rakinamų durų.
O šiandien – jų noras įvertinti vienas kito jėgas ir tapti stipriausiu lenkiant rankas. Kiek labiau suktumu nei didesne jėga laimiu prieš abu oponentus, na ir kas, kad vienam iš jų tik penkiolika. Garbės reikalas vėliau kartu su visais plauti indus. Vakaro ritualas – savita integracija. Pirma vakarienė saloje.