Milošo amžius. Anksčiau, dabar ir visados

Dalinuosi šių metų pradžios „į stalčių“ nugulusiu tekstu, kuris su laiku tapo tik dar aktualesnis.

„Štai ir artėja į galą mano šimtmetis, masinių beprotysčių ir masinių nusikaltimų šimtmetis. Koks bus dvidešimt pirmasis šišmtmetis, priklauso nuo tų, kurie jame gyvens ir veiks, tiek nuo mano studentų Amerikoje, tiek ir nuo jaunuomenės, studijuojančios šiame universitete.“

— Iš Česlovo Milošo kalbos priimant VDU garbės daktaro regalijas. Kaunas, 1992 m.

Netiesa, kad Lietuva neturi Nobelio premijos laureatų. Vienas jų Lietuvą apibūdino kaip debesų kraštą, priklausomą nuo istorinės tėkmės. Kaip ir gamtos peizaže, praeities tomuose giedras dangus mums nebūdingas, o senųjų genčių provaikaičiams lengvas kelias nepažintas. Dar visai neseniai atminties sieksnyje virš Nemuno, Neries, Nevėžio užslinko slogūs, tankūs debesys, kurie nesiskirstė pusę amžiaus. Kalbu apie XX amžiaus vidurį ir antrą pusę, okupacijų ir katastrofų, pasipriešinimo ir atgimimo, mirusių ir prisikėlusių vilčių laikmetį. Kartu kalbu apie Milošą, Žmogų, kuris tiesiogiai susidūrė su istorijos pritvinkusių padangių trenksmu ir tai mums paliudijo bylodamas savo laikmečio tiesą.

„O aprėpti tikrovę taip, kad išsaugotum ją su jos amžinąja sampyna blogio ir gėrio, sielvarto ir vilties, įmanoma tik atsitolinus, per atstumą, tik pakilus viršum jos <…>„

— Iš Č. Milošo paskaitos priėmus Nobelio literatūros premiją. Stokholmas, 1980 m.

Tiesa, su nauju amžiumi atūžė permainos. Išvijus okupantų tankus, nuo Lietuvos skliauto nuslinko sunki istorijos našta. Dangus viršum Isos slėnio prasivėrė, laisvės prošvaistėje atsikūrė Lietuvos valstybė, ir Milošas po penkiasdešimt dvejų metų vėl pamatė gimtuosius Šetenius. Tačiau Lietuva tebėra debesų kraštas, o šie pastaruoju metu tvenkiasi, primindami negailestingą istorijos tėkmę. Sakoma, kad protingi mokosi iš savų klaidų, o gudriausieji moka semtis išminties iš svetimų. Kaip XXI amžiaus žmogus, regintis mūsų dienų problemas, manau, jog turime dar daug ko išmokti iš praeities liudininkų, tokių kaip Milošas. Manau, šio amžiaus žmogui verta ir teisinga prisiminti praeities kartų klaidas, vis nauju pavidalu parslenkančias į mūsų horizontus, nešančias seną kaip žmonija netiesą.

„Jeigu du ginčijasi, ir vienas 55 procentus teisus, tai labai gerai, ir nėra ko draskytis. O jeigu 60 procentų teisus? Tai nuostabu, tai didi laimė, tegu ponui Dievui dėkoja! O ką manyti apie 75 procentus tiesos? Išmintingi žmonės sako, kad tai labai įtartina. Na, o jeigu 100 procentų? Tas, kuris sako, kad jis 100 procentų teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas.“

— Č. Milošo esė „Pavergtas protas” epigrafas, sena žydų patarlė.

Tikriausiai visi instinktyviai manome, kad mūsų problemos yra ypatingos, kitokios, naujos. Ir dažnai besimokslindami suprantame, kad išties taip nėra, kad esame dalis didesnio siužeto, žmogiškosios komedijos, pradėtos prieš amžių amžius ir besitęsiančios ilgiau nei mūsų trumpas gyvenimas. Šekspyras eiliavo All the world’s a stage, Baroko bajorai deklaravo memento mori, vanitas vanitatum, o XX amžiaus oratoriai rėkte rėkė Gott ist tot! Und wir haben ihn getötet! Prireikė kelių dešimtmečių, kol ši frazė persismelkė į politinę realybę ir pasireiškė fašizmo, hitlerizmo, komunizmo, leninizmo, stalinizmo, maoizmo ir kitokių „izmų“ labui vykdomais masiniais nusikaltimais. Kartais pagalvoju, jog iki pat dabar nesupratome šio šūkio pasekmių, vis dar besireiškiančių šiandienės komedijos vaidinime. Mat, jeigu Dievo nėra, žmogui ne tik galima viskas, jam reikia visko – neginčytinos idėjos, šimtaprocentinės tiesõs, kuri įprasmintų, leistų veikti ir daryti. Ne veltui Milošas ir kiti mąstytojai XX amžių vadina ideologijų amžiumi, nulemtą tuštumos, kurią privalu užpildyti. Abejočiau, ar tikrai ši problema prasidėjo su Nyče, kapitalizmu ir materialistine visuomene. Galbūt ir visa žinančio, pramačiusio bei nurodžiusio doktrininio Dievo idėja buvo geriausias mūsų triukas gąsdinimais ir pažadais apsaugoti save ir apskritai žmoniją nuo to, kas nutiko prieš mažiau nei šimtmetį.

„O vis dėlto permainos vyksta toliau, nepaisant pranašysčių, jog bus trumpos, ir tikėtina, kad, nežiūrint visų baisybių ir pavojų, mūsų laikai bus vertinami kaip neišvengiamas gimdymo skausmų periodas, kol žmonija neužkops ant naujo sąmonės slenksčio.”

— Iš Č. Milošo paskaitos priėmus Nobelio literatūros premiją. Stokholmas, 1980 m.

Kaip eilėraštyje „Po” prie Neries kranto rašė Milošas, skliautuotos jėzuitų salės tokiais pamąstymais nebūtų patenkintos. Tačiau dairydamasis aplink vis abejoju, ieškau, klausiu ir beldžiuosi. Ir tai laikau doresniu darbu, nei religijos šlifavimu linkui ideologijos, kalant kitus žmones prie kryžiaus vien tam, kad pasijustum tvirtesnis savyje. 2000-aisiais metais Česlovas Milošas su dar trimis Nobelio laureatais ir Tomu Venclova susitiko Vilniuje aptarti išlydimos epochos. Šie žmonės, visi skirtingai patyrę nueinančio amžiaus tragedijas, – tarytum Europos tėvai, Vakaruose sukūrę saugumo bei bendradarbiavimo sistemą, kuri taip ilgai mūsų žemynui leido gyventi taikoje. Kaip Europos tėvai iš griuvėsių numatė kelią pirmyn, taip ir šie literatai savo kūryba ir idėjomis kovojo prieš masinę beprotystę, nueinančiai bei ateinančiai kartai primindami seną tiesą: idėjai atitrūkus nuo žmogaus, sukūrus „tiesą“, didesnę už gyvybę, ši sėja mirtį ir kančią, o nepažangą. Jeigu reikėtų suformuluoti devizą XXI amžiui, tai būtų „Ἓν οἶδα ὅτι οὐδὲν οἶδα“. Ironiška, kad po daugiau nei dviejų tūkstantmečių švietimo progreso nesugebu ištarti šių žodžių, kurie tokie paprasti. „Žinau, kad nieko nežinau.“

„Tad atmintis yra mūsų, visų iš „kitos Europos“, jėga, tai ji apsaugo mus nuo šnekos, besivyniojančios apie save pačią kaip vijoklis, kuris, negalėdamas atsiremti į sieną ar į medžio kamieną, vejasi pats apie save.“

— Iš Č. Milošo paskaitos priėmus Nobelio literatūros premiją. Stokholmas, 1980 m.

Šių dienų jauną žmogų kamuoja nemažai baimių, pradedant nuo kasdienių rūpesčių ir baigiant grėsmingais gyvenimo kelio pasirinkimais. Nesu tam svetimas, tačiau besigrumiant su jomis prieš akis kyla kur kas kraupesnė, ko gero amžina problema, ir ši susijusi prigimtine nuodėme ir išganymu. Arba, šiuolaikiškai tariant, besikartojančiais žmonijos klystkeliais ir žmogišku bejėgiškumu jų akivaizdoje. Tai baimė, kad visuomenės mokosi tik iš griuvėsių, kad žmogui ir kiekvienai kartai duota laisva valia užmiršti, klysti ir kartoti tas pačias klaidas, kad niekas nėra pajėgus tam užkirsti kelio. O vis dėlto norisi tikėti istorine atmintimi, viltimi, kad ankstesnių kartų skausmas nenugrimzdo užmarštin, kad esame pajėgūs, Milošo žodžiais tariant, ištverti gimdymo skausmus ir pasiekti aukštesnį sąmonės slenkstį, jausti vienybę su žuvusiaisiais ir nukankintaisiais, neužmiršti dėl ko jie aukojosi ar kokio tikslo labui jie buvo paaukoti. Pagerbiant dviejų tautų poeto gimimo šimtmetį, 2011-aisiais metais buvo išleistas filmas pavadinimu „Milošo amžius“. Tikriausiai filmo kūrėjai turėjo omenyje ankstesnį, dvidešimt pirmąjį, amžių, tačiau manau, kad per Milošą prabilusios idėjos lydėjo žmoniją per visus amžius ir lydės ją toliau, kitoje komedijos dalyje. Savo ribotumo suvokimas, pagarba kito žmogaus prigimtinei vertei ir gyvenimo dovanai, supratingumas ir tolerancija, jautrumas ir užuojauta, kuriais alsavo Milošo kūryba, telydi mus permainų ir išbandymų laikotarpyje. Anksčiau, dabar ir visados.

„Ką galvoja autorius pluoštų eilėraščių, išlikusių kaip ano laiko prisiminimas, kaip jo liudijimas? Galvoja, kad jie gimė iš skausmingos prieštaros ir kad būtų geriau, jeigu būtų mokėjęs tą prieštarą išspręsti, o eilėraščiai liktų neparašyti.“ [3] 

— Iš Č. Milošo paskaitos priėmus Nobelio literatūros premiją. Stokholmas, 1980 m.