Teisės, reikalavimai ir kvotos: kaip diskutuoti apie migraciją Lietuvoje
unsplash.com
Lietuvoje dažnai į vieną suplakami trys klausimai: ką privalu užtikrinti religinei mažumai, kiek valstybė gali pati spręsti, kas į ją atvyksta, ir kokiu mastu priešiška įtaka iš Rytų pasiekia šalį per migraciją. Tai trys skirtingi klausimai ir atsakymai į juos nėra tie patys. Būtent šių klausimų supainiojimas atvedė žmones prie Kauno mečetės rugsėjo 11-ąją, o po trijų savaičių Vilniuje lėmė priešingus šūkius abiejose užtvarų pusėse.
Kaune, musulmonams meldžiantis prie mečetės, susirinko kelių motociklininkų klubų, tarp jų „Roadhogs MC“, „Vilkai MC“ ir „Vorai MC“, nariai. Jie triukšmavo, skandavo nacionalistinius šūkius ir atsinešė kiaulės galvą. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo religiniu pagrindu ir dėl trukdymo atlikti religines apeigas, taip pat pradėjo administracinę teiseną, nes leidimas susirinkimui nebuvo gautas.
Spalio 3 dieną ginčas persikėlė į Vilnių. Daugiau nei 300 žmonių susirinko Vinco Kudirkos aikštėje, prie Vyriausybės rūmų, į konservatyvaus Nacionalinio susivienijimo surengtą mitingą. Netoliese daugiau kaip 100 kontrmitingo dalyvių surengė protestą prieš rasizmą. Abi grupes skyrė užtvaros, o tvarką prižiūrėjo daugiau nei 240 pareigūnų. Mitinge reikalauta griežčiau deportuoti nusikaltusius užsieniečius, uždaryti užsienyje veikiančius centrus, per kuriuos organizuojamas migrantų įdarbinimas, ir sumažinti bendrą imigracijos kvotą.
asociatyvi nuotrauka / unsplash.com
Tačiau, platesnis klausimas yra, ar migracija iš Rytų kelia grėsmę valstybei? Atsakant į jį, dažnai sutapatinamos keturios skirtingos žmonių grupės: nuo 2021 m. Lukašenkos režimo prie Baltarusijos sienos nukreipti migrantai; Lietuvos darbdavių iš Baltarusijos, Ukrainos, Vidurinės Azijos ir kitų regionų samdomi trečiųjų šalių darbuotojai; į Lietuvą persikėlę Rusijos ir Baltarusijos piliečiai; ir seniai Lietuvoje įsitvirtinusi musulmonų bendruomenė, kuriai priklauso ir totoriai, nes jų protėviai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyveno dar XIV amžiaus pabaigoje. Kiekviena iš šių grupių skirtingai susijusi su Maskva ir Minsku, darbo rinka bei valstybės vykdomomis patikros procedūromis. Todėl teiginiai apie vieną iš šių grupių mažai ką pasako apie kitas.
Ar migracija iš Rytų kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?
Stepheno Walto grėsmės pusiausvyros teorija (angl. balance of threat theory) siūlo vertinti du dalykus: pajėgumus ir ketinimus. Kai migracijos srautą nukreipia priešiška valstybė, abu šie veiksniai gali tapti saugumo klausimu. Būtent taip Lietuva ir ES vertino 2021 m. migracijos krizę, kai neteisėtų sienos kirtimų iš Baltarusijos skaičius išaugo nuo mažiau nei šimto iki maždaug 4 tūkstančių. Tačiau šiandien svarbesnis kitas klausimas – priklausomybė nuo užsienio darbo jėgos. Jei ištisi sektoriai tampa priklausomi nuo darbuotojų iš kelių valstybių, šios šalys įgyja potencialių įtakos svertų. Neatsitiktinai ministras pirmininkas yra pabrėžęs, kad migracijos politikoje būtina derinti verslo darbo jėgos poreikį su nacionalinio saugumo interesais.
Rugsėjį Lietuvoje galiojančius leidimus gyventi turėjo beveik 227 tūkst. užsieniečių, iš jų apie 141 tūkst. buvo Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos piliečiai. Vis dėlto šie skaičiai apima ir darbuotojus, ir pabėgėlius, ir politinius emigrantus. Todėl diskutuojama ne apie žmonių lojalumą, o apie migracijos sistemos pažeidžiamumą. Ar tokia priklausomybė iš tiesų kelia grėsmę, priklauso nuo konkrečių sektorių ir saugumo patikrų veiksmingumo. Vyriausybės siūlymas pailginti užsieniečių saugumo vertinimo terminą nuo 28 iki 42 dienų leidžia manyti, kad didžiausia problema šiuo metu yra ne teisinio reguliavimo stoka, o institucijų gebėjimas atlikti išsamias patikras.
Kauno mečetės incidentas ir visuomenės susiskaldymo grėsmė
Įvykiai Kaune parodo, kaip visuomenės susiskaldymas gali kelti grėsmę visuomenės vienybei, tačiau čia būtina viena svarbi išlyga. Baltijos šalių rusakalbės bendruomenės iš dalies susiformavo dėl sovietmečio apgyvendinimo politikos, o Maskva jau seniai tvirtina turinti ypatingą atsakomybę jas ginti. Kauno musulmonų bendruomenė neturi nei tokio istorinio konteksto, nei užsienio valstybės, kuri skelbtųsi esanti jos globėja. Vis dėlto platesnis saugumo klausimas išlieka tas pats. Net jei įvykiai Kaune nebuvo sąmoningai koordinuoti, jie atskleidė socialines įtampas, kuriomis priešiški veikėjai ateityje galėtų pasinaudoti. Susiskaldžiusi visuomenė sukuria galimybių išorės kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar toks kišimasis jau yra įvykęs.
Dalis skaitytojų neišvengiamai paklaus, kur yra pagarbos religinei mažumai riba. Atsakymas negali remtis teiginiu, kad islamas Lietuvai yra svetimas. Sunitų musulmonų bendruomenė yra viena iš tradicinių Lietuvos įstatymų pripažįstamų religinių bendruomenių, gyvuojanti šalyje jau daugiau kaip šešis šimtmečius. Todėl svarbiausia atskirti teisę nuo reikalavimo.
religijos laisvė / unsplash.com
Religijos laisvę gina Lietuvos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencija, todėl ji nėra balsavimo objektas. Tačiau teisė naudotis bendra viešąja erdve yra kitokio pobūdžio klausimas, o garsiai transliuojamas kvietimas melstis būtų vienas iš tokių atvejų. Jei būtų reikalaujama leisti skelbti kvietimą maldai, tai taptų viešosios politikos klausimu, sprendžiamu savivaldybės lygmeniu pagal visiems vienodai taikomas triukšmo ir leidimų išdavimo taisykles. Vertinant tokius prašymus, natūralus atskaitos taškas yra tai, kaip reglamentuojami bažnyčių varpai.
Religijos laisvė ir viešoji erdvė: ką sako Lietuvos teisė?
Motociklininkai su kiaulės galva maldos metu iš esmės kėsinasi į pačią religijos išpažinimo laisvę, kuri yra saugoma nepriklausomai nuo to, kokių nusiskundimų dėl automobilių statymo kas nors turėtų. Automobilių statymas priklauso eismo reguliavimo sričiai. Tuo tarpu mitingas prie Vyriausybės rūmų, nukreiptas prieš Vyriausybės politiką, patenka į teisėtos politinės raiškos sritį, nepaisant to, ką kas nors manytų apie jo šūkius. Lietuvos teismai jau yra nagrinėję bylas, susijusias su kiaulės simbolikos naudojimu prieš religines bendruomenes. 2013 m. Šilutės rajono apylinkės teismas pripažino kaltu vyrą, kuris prie buvusios Švėkšnos sinagogos durų prikalė kiaulės ausis. 2015 m. Kauno teismas pripažino kaltu Jevgenijų Pleganovą dėl prie Kauno sinagogos paliktos kiaulės galvos, papuoštos skrybėle ir tradicinę žydų ortodoksų išvaizdą imituojančiomis smilkinio sruogomis.
1965 m. Antrojo Vatikano Susirinkimo deklaracija Dignitatis Humanae leidžia suderinti abi šios diskusijos puses. Ji religijos laisvę kildina iš žmogaus orumo, tačiau kartu numato, kad jos įgyvendinimą riboja teisėti viešosios tvarkos reikalavimai. Tikinčiųjų teisė kyla iš pirmojo principo, savivaldybių kompetencija – iš antrojo. Nė vienas jų nesuteikia teisės griebtis bauginimo.
Dvi klaidos migracijos diskusijoje
Nuo rugsėjo viešojoje diskusijoje dominavo dvi ideologinės pozicijos. Viena jų neigia bet kokią migracijos keliamą grėsmę ir prieštaravimą jai laiko paprasčiausiu neišmanymu. Kita saugumo kategorijomis apibūdina ištisas žmonių grupes, o konfliktus dėl automobilių statymo paverčia tariamu polinkio nepaisyti įstatymų įrodymu.
Nė viena iš šių pozicijų nėra visiškai klaidinga, tačiau abi suklysta toje pačioje vietoje. Pirmoji mano, kad jei saugumo institucijos nemato grėsmės konkrečioje bendruomenėje, tai savaime reiškia, jog nėra ir su migracijos politika susijusių problemų. Tokį požiūrį sunku suderinti su faktu, kad šalyje, kurioje gyvena mažiau nei trys milijonai žmonių, leidimus gyventi turi 226 999 užsieniečiai – maždaug vienas gyventojas iš trylikos. Ar tai laikytina masine migracija, priklauso nuo pasirinkto apibrėžimo. Tačiau kad jos mastas yra didelis, yra fakto, o ne interpretacijos klausimas. Net valstybės pareigūnai nesilaiko tokio atmestinumo. Komiteto pirmininkas yra sakęs, kad didėjanti migracija jam kelia susirūpinimą būtent todėl, jog gali skatinti lietuvių radikalizaciją. Laikyti šį nerimą vien neišmanymo apraiška reiškia nutraukti diskusiją ir prarasti tuos piliečius, kuriuos labiausiai reikėtų į ją įtraukti. Antroji pozicija remiasi saugumo institucijų autoritetu, tačiau neturi jų pateikiamų įrodymų. O šiuo atveju turimi duomenys veikiau byloja priešingai.
ES migracijos paktas: kodėl tiek emocijų?
Emocijų šioje diskusijoje šaltinį nesunku nustatyti – tai ES migracijos kvota. ES Migracijos ir prieglobsčio paktas pradėtas taikyti 2026 m. birželio 12 d. Formaliai tai yra solidarumo mechanizmas, pagal kurį valstybės gali priimti perkeltus asmenis, mokėti finansinį įnašą arba teikti kitą paramą. Kritikai tai vadina kvota, ir būtent šis pavadinimas prigijo viešojoje erdvėje. Lietuva pasirinko mišrų modelį: sutiko priimti 58 asmenis iš Kipro ir į solidarumo rezervą sumokėti 1,14 mln. eurų. Palyginti su beveik 227 tūkst. leidimų gyventi turėtojų, tai yra maždaug vienas žmogus 3900 gyventojų. Skaičiai rodytų, kad kalbama apie nedidelės apimties priemonę.
Europos Sąjunga / unsplash.com
Tačiau politika retai paklūsta aritmetikai. Kvotų klausimas daugeliui yra ne skaičių, o sprendimų priėmimo klausimas: kas nusprendžia, kas gali atvykti į šalį – Vilnius ar Briuselis? Žmonės, kurie 2021 m. matė, kaip Lietuvos siena tapo Minsko spaudimo įrankiu, turi pagrindo jautriai reaguoti į bet kokius bandymus šį sprendimą perkelti kitur. Svarbu ir tai, kad ES solidarumo mechanizmas nėra tas pats, kas nacionalinė migracijos politika. Bendras atvykstančiųjų limitas, kurį spalio 3 d. mitingo dalyviai ragino mažinti, yra vidaus politikos priemonė. Tačiau viešojoje erdvėje šie du skirtingi klausimai dažnai suplakami į vieną, todėl didėja nepasitenkinimas ir nesusikalbėjimas.
Katalikų Bažnyčia ir migracija
Katalikai gali klausti, ko šiuo klausimu iš jų reikalauja Bažnyčia. Kęstutis Kėvalas pasmerkė musulmonų maldų trikdymą, pabrėždamas, kad religijos laisvė ir pagarba žmogaus orumui brandžioje demokratijoje yra neatskiriamos, o žmogų galima kritikuoti ar su juo nesutikti, tačiau negalima jo žeminti dėl tikėjimo. Arūnas Kučikas, Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktorius, teigė, kad krikščionys negina abstrakčios tolerancijos. Jie prieštarauja ne pažiūrų skirtumams, o bandymams trukdyti bendruomenei melstis ar ją bauginantiems veiksmams.
Kita vertus, Bažnyčia palieka valstybėms erdvės veikti. Katalikų Bažnyčios katekizmo 2241 punktas numato, kad politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, gali nustatyti teisines imigracijos sąlygas, tačiau kartu primena, kad valstybė turėtų priimti užsieniečius tiek, kiek pajėgia. Šiame tekste telpa ir apdairumas, ir artimo meilė, ir vienas principas nepaneigia kito. Katalikas, pasisakantis už griežtesnes saugumo patikras, ir katalikas, ginantis musulmonų teisę netrukdomai melstis, vienas kitam neprieštarauja. Bažnyčios tradicija veikiau tikėtųsi, kad tai yra tas pats žmogus.
Kokie sprendimai reikalingi Lietuvai?
Iš šių išvadų kyla keli konkretūs uždaviniai. Valstybė turi stiprinti sienų apsaugos ir patikros pajėgumus, kad galėtų atremti instrumentalizuotus migracijos srautus, o saugumo institucijoms turi būti skiriama pakankamai laiko reikalingiems vertinimams atlikti. Reikalavimas uždaryti užsienyje veikiančius išorinius paslaugų centrus turėtų būti vertinamas remiantis įrodymais: ką šie centrai tikrina ir kokia alternatyva juos pakeistų. Darbo migracijos politika turėtų viešinti ne tik duomenis apie darbuotojų kilmės šalis, bet ir informaciją pagal ekonomikos sektorius, kad priklausomybę būtų galima išmatuoti, o ne numanyti. Kaune pradėtas tyrimas turėtų baigtis aiškiu procesiniu sprendimu, nes valstybė, toleruojanti provokacijas prie maldos namų, siunčia žinią, kad religines apeigas galima trikdyti beveik be pasekmių. Tokių signalų nepraleidžia ir priešiški veikėjai. Savivaldybės iš anksto turėtų nustatyti aiškias viešos religinės raiškos taisykles, užuot jas kūrusios kilus konfliktui. O Seimo komitetas turėtų paskelbti viešą savo vertinimo dėl antrojo muftiato versiją, apsaugodamas jautrius šaltinius, kad kita diskusija prasidėtų nuo faktų, o ne spėlionių.
Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas priėmė pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, kurios leidžia nesusituokusioms poroms bei vienišoms moterims, kurios neturi diagnozuoto nevaisingumo, gauti pagalbinio…
Neseniai dalyvavau diskusijoje apie demografinę krizę, kurioje dalyvavo aktyvūs jauni krikščionys iš visos Europos. Vienas iš dalyvių išsakė mintį, jog mums, krikščionims,…
Migracija prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos tapo ne tik saugumo, bet ir moraliniu išbandymu. Ar valstybė gali ginti savo sienas neatsisakydama pagarbos…
Lietuva gali kritikuoti D. Trumpo sudarytą dyzelio susitarimą su Rusija ir kartu toliau laikyti partnerystę su JAV savo saugumo politikos pagrindu. Ir…
Kalbant apie tarptautinę politiką, paprastai pirmiausia į galvą ateina didžiosios NATO valstybės. Žiniasklaidos antraštėse ir mokslinėse diskusijose dominuoja Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija…