Mezgant pokalbį su Čiurlionį mezgančia bendruomene

Spalio viduryje susitikome su keliomis mezgėjomis kavinėje „Raštinė“ J. Basanavičiaus g. 2, Vilniuje. Jos ten buvo pakviestos pakabinti keletą megztinių su M. K. Čiurlionio atvaizdu iš šiųmetinio projekto „Mezgam Čiurlionį“, subūrusio visus norinčius švęsti jam paskirtus metus mezgimu. Tą pačią dieną jos lankėsi Čiurlionio namuose, kur specialiai projekto dalyvėms buvo pravesta nemokama ekskursija. Tad nors projektas simboliškai buvo vainikuotas masišku susitikimu apsivilkus megztinius Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, jis toliau tęsiasi. Kalbėjomės su viena iš projekto iniciatorių GINTARE MURAUSKIENE ir projekto dalyvėmis RITA GALIAUSKIENE bei RENATA STARKIENE. Kviečiame ir jus megzti pokalbį ir mezginį su bendraminčiais prisijungę prie „Facebook“ grupės „Mezgam Kartu Čiurlionį“. O daugiau informacijos apie Gintarės veiklą rasite jos „Instagram“ paskyroje @knitomanija.

Gintare, skaičiau, kad megzti jus išmokė močiutė. Kaip atrodė tie pirmieji mezgimo bandymai?

Gintarė: Mano pirmieji mezgimo prisiminimai labai šilti, nes pas mano močiutę Seirijuose susirinkdavo penkios moterys žiūrėti serialų ir megzti. Kai baigdavosi serialas, eidavo į lauką aptarti kaimo reikalus – ir toliau megzdavo. Aš ten leisdavau vasaras ir man buvo įdomūs visi tie kaimo gandai. Tad natūralu, kad kai būni su žmonėmis, pradedi daryti tą patį, ką ir jie. Nors esu kairiarankė, jos pasikeisdamos mane mokė kabinti vieną akį, kitą. Bet čia tik pati pradžia – išmokimas megzti. Šiaip nemegzdavau, gal per 10 metų tik vieną megztinį ar šaliką. Kai gimė vaikai, jiems kažką numegzdavau. Ir viskas. Bet maždaug prieš 3 metus įvyko atgimimas. Turbūt perdegiau. Man reikėjo ieškoti įvairiausių kūrybinių kelių. Viską išbandžiau: sodininkystę, tapybą… Bet kai pradėjau megzti, supratau, kad daugiau ieškoti nebereikia – radau, ką noriu daryti. Dar, man atrodo, svarbu daryti tai, kas prasminga, dėl to pradėjau megzti megztinius su įvairiais Lietuvos kultūros veikėjų vardais. Kadangi esu iš Marijampolės, neturėjau su kuo pabendrauti apie mezgimą. Kaip tik Vilniuje buvo pradėti rengti Mezgėjų brančai, dabar jau trečias sezonas. Tada pradėjau važinėti į Vilnių, nes norėjau susirasti bendraminčių mezgėjų. Taip atsirado bendruomenė, ir aš į ją įsiliejau. O šiemet pasiūlėme ir kitoms megzti Čiurlionį, nes minime jo metus.