Praėjusių metų pavasarį prisijungiau prie tūkstantmetės tradicijos eiti link Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje, kur, kaip tikima, ilsisi apaštalo Jokūbo palaikai. Vienai nakčiai buvau apsistojusi Brankoje, Portugalijoje „Casa Católico“ aukos principu veikiančiuose piligrimų nakvynės namuose. Su manimi jų savininkas PAULO SANTOS pasidalino svajone žiemą pereiti visų trijų Baltijos šalių Šv. Jokūbo kelio (Camino de Santiago) atkarpas. Po pusmečio mūsų keliai vėl susidūrė Kaune, aptarėme ėjimo patirtis ir meilę Camino. Nors lietuviškoji atkarpa dar jauna, šiemet ji švenčia jubiliejų – Camino Lituano – 10 metų!
Kaip sugalvojote eiti Camino per Baltijos šalis?
Paprastai pasibaigus piligrimų sezonui einu du Camino. Pavasarį „Casa Católico“ būnu kaip koks paukštelis – žaidžiu, juokauju, patiriu vien džiaugsmą. Vasarą išvargstu, o rudenį esu ant išsekimo ribos. Tad pirmasis Camino būna labiau skirtas atrasti balansą, o antrasis – pasimėgauti, atgauti jėgas. Camino per Baltijos šalis šią žiemą man yra pirmasis. Bet ir pačiame Camino visko gali nutikti.
Prieš trejus metus ėjau Švč. Mergelei Marijai skirtu piligriminiu keliu, kuris baigiasi ne Santjago de Komposteloje, bet Muchijos miestelyje. Tai buvo labai sudėtingas žygis – vietovė kalvota, mažai nakvynės vietų. Vienu metu pradėjau jausti, kad turiu grįžti namo. Tai buvo sunku priimti emociškai, nes labai stengiausi, kad galėčiau atsidurti tame kelyje. Tačiau jausmas tik stiprėjo. Tais metais mažai laiko leidau namuose – tik aštuonias dienas. Kitaip tariant, Camino mane išsiuntė namo. Jis mane pamokė skaityti ženklus ir nuolankiai juos priimti.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
