„Menas – koks jis bebūtų – siekia tiesos“. Pokalbis su grafiku, tapytoju, skulptoriumi Petru Repšiu

Vėl vėluoju. Negerai. Kopiu mediniais VU Filologijos fakulteto laiptais ir trumpam sustoju pasigrožėti skliautais bei juose gyvenančiomis istorijomis. „Kas visa tai sukūrė?“ – klausiu savęs, tačiau, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, bėgu toliau. 

Metai veja metus, darbai veja darbus, kol būtent vienas jų mane nuveda į Petro Repšio dirbtuves. Atrodo, jog įkritau į kitą pasaulį, kur yra grožio, tikėjimo ir tiesos. Vaizdu visa tai pasakoja ir naujausia poetui Sigitui Gedai skirta Petro Repšio skulptūra „Užupio obeliskas“. 

Prieš mūsų pokalbį bandžiau aprėpti, ką esate sukūręs, ir supratau, jog per tiek metų įgyvendinote begalę meninių idėjų. Ar kada nors gyvenime skaičiavote darbo valandas? 

Tokie dalykai nesiskaičiuoja. 

Ar visuomet turėdavote užsakymų? 

Esu turėjęs du didžiulius darbus, vienas jų – freska Vilniaus universitete, kitas – skulptūra „Užupio obeliskas“. Dabar vyksta įvairiausi konkursai, o tuomet sukurti freską Vilniaus universitete man tiesiog pasiūlė. Šis darbas man labai patiko, tai buvo freska ant šlapio tinko, o tai reiškia, jog užtinkuoja ir iš karto turi dirbti,  jeigu nespėji, uždžiūsta, tai gramdai ir vėl iš naujo viskas. Pradžioje neskaičiavau darbo valandų, bet kai ėmiausi dangaus – tų didelių burinių skliautų su keletu figūrų, tai dirbau 25 valandas be pertraukų. Ir žinote, viskas uždžiūvo. 

Reikėjo viską daryti nuo pradžių?