Turbūt daugelis nors kartą bent juokais esame įsivaizdavę galimybę, kad gyvename fantastiniame pasaulyje. Knygų, filmų personažai veik niekada nepastebi esantys knygoje ar filme, tad ir mums atpažinti, kad gyvename fikcijoje, būtų lygiai taip pat sudėtinga. Šie svarstymai naudingi norint iš šalies pamatyti save ir aplinką, kurioje gyvename. Tai ypač gerai pavyksta padaryti „užmezgant santykį“ su fantastiniu pasauliu, kai pasinerdami į kokio nors kūrinio erdvę mes tam tikra prasme pralaužiame tikrovės „ketvirtąją sieną“ – atsiduriame fikcijoje iš jos taško naujai pamatome realybę. Įvyksta tam tikra inversija – fikcinis pasaulis virsta tikrove, o į realybę galime pažvelgti tarsi į fikciją. Įvairiuose kontekstuose sutinkamas Aldous Huxley Puikus naujas pasaulis ir šiandien galėtų tapti vienu tokių taškų, iš kurio žvelgiame ir tyrinėjame savo aplinką, o ji savo ruožtu atsiskleidžia tarsi fantastinis pasaulis.
Puikaus naujo pasaulio pradžioje yra aprašomas fabrikas. Šis fabrikas gamina ne detales ar prietaisus, o žmones. Huxley vaizduoja ypač pažengusias technologijas, perėmusias žmogiškos reprodukcijos funkciją ir ne tik leidžiančias ją pamėgdžioti, bet ir visiškai suvaldyti, manipuliuoti – žmonės gaminami tokie, kokių reikalauja šį fikcinį pasaulį valdanti ideologija. Taigi piešiamas vaizdas tarsi parodo techno-ideologijos (ideologijos, įgalinamos technologija) triumfą prieš žmogaus kūną.
Kodėl renkuosi kalbėti apie šį fabriko vaizdinį? Ką bendro gali turėti ši mokslinė fantastika su tuo, ką išgyvename dabar? Net ir įžvelgiant tam tikras tiesiogines paraleles tarp Huxley fabriko ir tam tikrų šiuolaikinių praktikų, vis dar nebūtų galima teigti, kad gyvename puikiame naujame pasaulyje.
Iki pasaulio, atsiveriančio Huxley romano puslapiuose, mums dar tikrai toli. Bet tai veikiau išsipildymo ir įgyvendinimo, o ne prielaidų ir mąstymo atstumas. Galbūt mąstymo prasme nemaža dalimi jau esame techno-ideologai – net nejučiomis matome save ir savo kūnus kaip pavaldžius technologiniam perkeitimui. Tačiau manau, kad vis dėlto ši technologinė paradigma klaidinga, negalinti iš tiesų išlipti iš Huxley romano ir tapti mūsų realybės dalimi. Tačiau ar tai reiškia, kad tikime tuo, ko nėra? Manau, kad kiekvienas iš mūsų jaučia, nesantys ir negalintys būti fabriko gaminiais – mūsų kūnų neįmanoma visiškai užvaldyti technologija. Juk Huxley pasaulis mums kelia siaubą! Tačiau kodėl? Kodėl instinktyviai priešinamės supratimui, įgalinančiam ir sukuriančiam „fabriką“? Atsakymų galime ieškoti apmąstydami kūniškumą ir parodydami, kaip ir kodėl kūnas yra kur kas pamatiškesnis dalykas nei dažnai esame linkę galvoti. Šio apmąstymo centre – kūno galia sukurti naują gyvybę.
Žvelgiant į „fabrikinį“ modelį būtų galima sakyti, kad vienintelė gimimo sąlyga – tam tikrų ląstelių susijungimas į gyvybingą darinį, kuriam suteikiamos sąlygos augti. Reprodukcija yra ląstelių sąveika, ir tiek. Tačiau toks gimimo supratimas veikiau paremtas technologijos, o ne kūno logika. Kūnas diktuoja visai kitas sąlygas – pagal kūną vienintelis būdas atsirasti naujai gyvybei yra vyro ir moters sueitis. Bet koks kitas variantas plaukia jau ne iš kūniškos, o technologinės paradigmos – atsietai nuo vyro ir moters, gimimas gali įvykti nebent su technologijos pagalba, mėginant kompensuoti kūno gebas.
Iš kūniškos paradigmos iš tiesų išplaukia ir kur kas daugiau, mat sueitis yra integraliai surišta su ištisa aibe įvairiausių veiksnių. Priešingai nei fabrikinis modelis, kalbantis tik apie izoliuotą ląstelių sąjungą, nesusijusią su socialine, politine ar šeimynine bendryste, kūno logika iš savęs kildina visas šias bendrystės rūšis, net jei tai daro ir netiesiogiai. Tai nesunku pamatyti, kadangi vyro ir moters kūnų specifika, lemianti galimybę atsirasti naujai gyvybei, reikalauja labai daug. Iš moters ji reikalauja pasitikėjimo vyru – moteris, žinodama, kad gali pradėti lauktis vaikelio, yra savo kūno įpareigojama įsitikinti vyro branda, atsakingumu, pasiryžimu rūpintis ja ir vaiku. Vyras savo ruožtu įpareigojamas būti patikimu – apsisprendusiu, brandžiu, atsakingu, ryžtingu. Kūnas savaime to reikalauja, gimimo galimybė savaime verčia vyrą ir moterį save ir vienas kitą pažinti giliau, nei jie tai darytų kūnui neturint šios galios ir nekeliant su ja susijusių reikalavimų. Būtent akistata su šia galia kurti, atskirą asmenį priverčia pajusti savo atsakomybę ir veiksmų reikšmingumą.
Kūniškoji naujos gyvybės atsiradimo galimybė formuoja ne tik konkretų vyrą ir moterį, bet ir visą jų aplinką. Kadangi esama šios galimybės, klausimas apie naujo žmogaus, vaikelio, likimą, neišvengiamai liečia šeimą, draugus, socialinę ir politinę santvarką. Kai vaikelio tėvai negali (o bent menkiausios pagalbos prireikia beveik visada) savarankiškai pasirūpinti savo atžala, šia atsakomybe dalinasi kiti – seneliai, broliai, seserys, bendruomenė, net valstybė. Todėl visa būsimų tėvų aplinka šios kūno galios yra susiejama. Valstybė egzistuoja ne tik dėl to, kad viena karta pagimdo kitą, bet ir dėl to – ir tai lygiai taip pat svarbu – kad kūnas mus susaisto rūpesčio saitais. Kai mylimieji vertina vienas kito ir savo charakterius, jie nėra vieni – esama kitų žmonių bei šeimyninių, socialinių, net įstatyminių ir institucinių kriterijų, padedančių suprasti, kokie jie turėtų santykyje būti.
Pati pagrindinė kūno visiškai tiesiogiai diktuojama norma yra visam gyvenimui vyrą ir moterį sujungiantis ištikimybės pažadas. Galėdami sukurti naują gyvybę, vyras ir moteris negali be šio pažado kūniškai susijungti – gyvybės galimybė juos įpareigoja vienas kitam prisiekti iki mirties besitęsiančia pagalba ir bendryste, mat šios reikės jų sukurtai gyvybei. Vaikas tėvus pergyvens, kartu niekad iki galo nebūdamas savarankiškas – ypač, kai pats susilauks atžalų ir jam reikės patarimo, paguodos, padrąsinimo, išminties. Taigi kūnas savyje talpina abu – asmeninį ir visuomeninį – brandumo kodus, kurie savaime kiekvieną žmogų ir visus su jais susijusius kviečia į bendro gyvenimo kūrimą bei suteikia gebėjimus šią bendrystę sėkmingai steigti. Iš kūno kyla santuoka, iš santuokos – šeima, bendruomenė, valstybė.
Fabrikinis modelis siekia paneigti kūno keliamus reikalavimus. Kūno neapkentimas arba menkinimas, kvietimai išsilaisvinti iš kūno pančių, „išsikūnyti“, žmonijos istorijoje yra sena bei gaji filosofinė ir religinė pozicija, matoma gnosticizme, tam tikruose hinduizmo aspektuose, netgi kai kuriose Sokrato ištarose, Plotino filosofijoje. Nesunku suprasti, kodėl – kūnas baigtinis, pažeidžiamas, silpnas, o be to – reiklus. Visgi mūsų laikais vienas didžiausių išpuolių prieš kūną yra haksliškasis techno-ideologinis, ryškiausią pavidalą įgijęs antrojoje dvidešimto amžiaus pusėje. Jį motyvuojanti jėga nėra nauja – tai troškimas nusikratyti mus kaustančius pančius, išsilaisvinti iš visko, kas tik gali apriboti. Kūnas yra ta vieta, kurioje žmogus intensyviausiai susiduria su savo ribotumais ir todėl nenuostabu, kad žmonijos istorijoje ir net asmeniniame gyvenime neapykanta neretai sudaro santykio su kūnu pagrindą.
Techno-ideologinis kūno neigimas išsiskiria iš visų savo pirmtakų būdu, kuriuo šį neigimą grindžia. Šis būdas – technologinis. Kaip minėjau anksčiau, techno-ideologija kūno atžvilgiu teigia, kad jis nėra duotybė, kurios rėmuose mes veikiame. Veikiau tai dirbinys, kurį visiškai laisvai, pagal vaizduotės galimybes, galime (iš)konstruoti, kurti ir perkurti. Kitaip tariant, kūnas yra pavaldus mums kaip daiktas, o ne mes pavaldūs kūnui kaip savo pačių riboms. Čia būtų galima įvardinti įvarius XX ir XXI amžiaus filosofus (viena ryškiausių pavardžių – Judith Butler), šia linkme pateikusius mažiau įtaigių ar net puikių argumentų. Tačiau jų mintis statoma ant prielaidos, kylančios iš technologinio mąstymo. Aukščiau apibūdintas kūno logikos piešiamas pasaulėvaizdis nepaneigiamas, kol nėra mąstoma technologiškai, nes tik technologiškai įmanoma atimti iš moters ir vyro kūnų galią sukurti naują gyvybę, apeiti sueities būtinybę naujai gyvybei sukurti ir „išlaisvinti“ konkrečius asmenis nuo pareigos šia gyvybe rūpintis. Tokių būdų yra labai įvairių – dirbtinis apvaisinimas, surogatinė motinystė, taip pat kontracepcija ir abortai, suteikiantys visiškai naujas galimybes manipuliuoti kūnu. Tačiau svarbiausia ne konkretūs technologijų pavidalai, bet principas – tai, kad jos gali neigti kūno logiką. Seksualinė revoliucija, vienas pagrindinių veiksnių, kūrusių pasaulį, kuriame dabar gyvename, yra ypač ryškus techno-ideologijos atvejis, prasidėjęs idėja, kad visos su kūniškumu susijusios normos – atgyvenusios. Ir ši idėja išties yra teisinga, jei mąstome iš technologinės paradigmos perspektyvos. Iš tiesų, jei kūnas yra technologiškai „sutvarkomas“, tai jo diktuojamos normos ir reikalavimai tikrai pranyksta. Bet ar tikrai tiesa, kad jis gali būti šitaip „sutvarkomas“?
Šio teksto pradžioje minėjau, kad pažvelgę iš šono savo pasaulį galime pamatyti tarsi fikciją. Manau, kad techno-ideologija ir atsiskleidžia kaip tokia. Žmogiškasis pasaulis kyla ir išauga atsiliepdamas į kūno reikalavimus, ypač į tuos, kurie susiję su nauja gyvybe. Todėl paneigti kūną ir jo reikalavimus reiškia paneigti ir visą socialinį pasaulį, o paneigus jį, kartu užkardoma ir bet kokia technologinio vystymosi galimybė. Būtų galima prieštarauti ir teigti, kad žmogus gali mylėti, įsipareigoti, subręsti, net tapti pajėgiu kurti valstybę ir tada, kai jis savo kūną ir jo galias technologiškai paneigia. Tačiau čia remiamasi ta pačia techno-ideologine prielaida, teigiančia, jog kūnas nėra esmiškai susietas su tuo, kokie esame ir kokie turėtume būti. Bet ar tai tiesa? Juk kaip kitaip, jei ne kūniškai mes susidursime su stoka, ribotumais, silpnybėmis ir pažeidžiamumais ir iš to plaukiančia meilės dovana, skirta visiems šiems trūkumams įveikti? Manau, kad juntame teisingai – niekaip.