Matt Fradd: būti žemės druska

„Pabusk! Namas nedega!“ – įsivaizduokite, pasakoja Matt Fradd, kad naktį jūsų kambario duris išlaužia gaisrininkas ir žadina jus šiais žodžiais.

„Pala, tai mes degame?“

„Ne, viskas gerai. Norėjau pranešti, kad nebuvo ir nėra jokio gaisro!“

Žinoma, kiekvienas supyktų ant tokio gaisrininko, kuris laužo jūsų namų duris, nesant jokio gaisro pavojaus! Taip mano Matt Fradd – „Pints with Aquinas“ katalikiškos YouTube tinklalaidės kūrėjas – savo pranešimą Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese pradėjęs šia absurdo komedijos istorija.

Tačiau, tęsė pranešėjas, mūsų reakcija būtų visai kitokia, jei lygiai taip pat brutaliai jūsų namų duris išlaužtų ugniagesys tam, kad lieptų gelbėtis iš tikrai degančio namo bei praneštų, kad likusi šeima jau saugi. Antruoju atveju bloga žinia ta, kad namas dega. Tačiau geroji žinia – ugniagesys išgelbėjo jus ir jūsų šeimą. Anot Matt Fradd, namas – tai mūsų kultūra. O ugniagesys – Jėzus. Ir pagrindinė problema yra ši – mes gyvename lyg pirmajame atvejyje. Mes manome, kad gyvename geriausiais kada nors buvusiais laikais ir dėl įvairialypio progreso, viskas tampa tik geriau ir geriau. Tad, jei taip manome, nenuostabu, jog pykstame ant katalikų, kurie mums primena nuodėmės ir išganymo klausimus, kai savo aplinkoje matome tik žemėje kuriamą rojų. Taigi, ar mes tikrai akli ir nematome gaisro?

Dvasinė apatija

Matt Fradd teigia, jog „dauguma mūsų atsisakome pripažinti savo skurdą“ – dvasios skurdą. Ir jį maskuojame įvairiais būdais, kaip kad realybės neatitinkančiu ir sušvelnintu žodynu. Pranešėjas teigė, jog „masturbacija dabar yra vadinama rūpesčiu savimi, o ne savižala“ (turbūt čia turėta omeny masturbacijos įtaka nepasitikėjimui savimi, emociniam vangumui bei ateities problemomis lytiniame gyvenime). Toliau Matt tęsia, kad „svetimavimas vadinamas apgaudinėjimu (angl. cheating), lyg tai būtų žaidimas“, su savomis taisyklėmis, o ne jautrūs, žmogaus orumą ir vertę galintys kurti, bet taip pat ir griauti, asmeniniai santykiai. Galiausiai, iškeliamas ir itin jautrus abortų klausimas – ar tikrai šios diskusijos tikslingos, jei abortus laikome tik moters pasirinkimo bei sveikatos klausimu, į diskusiją neįtraukdami besivystančio vaiko gyvybės temos?

Taigi Matt Fradd apeliuoja į buvimą tiesoje ir sąvokų apibrėžimą, nevengiant jų pilno konteksto. Jis primena Aristotelio principą, jog net minimalus nutolimas nuo tiesos, einant laikui, perauga į neproporcingai didelį nutolimą nuo realybės. Kitaip tariant, Matt Fradd akimis, tikroji problema yra nutolimas nuo tiesos, kas yra žmogus bei jį supantis gyvenimas. Vieni gyvenimo prasme laiko jau patį gyvenimą savaime, kiti karjeros pasiekimus, treti iškelia romantinius santykius ir gyvenimą „ilgai ir laimingai“ kaip esminį savo siekį. Bet kad ir kaip gražiai skambėtų šios mintys, Matt’as atvirai primena – gyvenimas, tai „brutali dvasinė kova“.

Velnio apgaulė – įtikinti, kad jo nėra

Tokie žodžiai jau panašesni į blaivaus gaisrininko. Tačiau, kurgi tas gaisras, apie kurį jis taip uoliai kalba? Ar 21 a. žmogus dar gali tikėti velnio buvimu? Matt Fradd nuomone – ne tik gali, bet ir turi. Įsivaizduokite „Žiedų valdovo“ filmą ar knygą, kurioje nėra Saurono (tamsos valdovo). Siužetas būtų labai keistas – daugybė žmonių susirenka tam, kad sunaikintų už blogį atsakingą žiedą. Taip, žiedas tikrai blogas, tačiau kažko trūksta…

Atitinkamai ir krikščionybė, jei ignoruoja pragaro grėsmę, praranda savo tikrąją prasmę. Tokiu atveju Dievas būtų atėjęs į pasaulį tam, kad mus pamokytų būti draugiškesniais. Tikrai ne taip dramatiška ir iš tiesų, negi žmonės patys nemoka būti draugais? Tačiau pragaras… Ką gali žmogus padaryti prieš tokią paslaptingą ir bauginančią grėsmę? Todėl pragaro grėsmė ir yra tokia nepatogi. Ir nenuostabu, kad neretai šios minties mes kratomės. Tad pasaulio druskos tikslas yra atsimerkti dvasinės kovos realybei.

Patarimai, kaip būti žemės druska

Taigi, pirmiausia turime pripažinti, jog žmogus nuolat klysta, skaudina save, kitus ir yra linkęs visą tai paslėpti ar pateisinti. Visa tai teisina dėl to, nes pamatęs savo dvasios veidą veidrodyje, neretai gali prarasti viltį. Tad natūraliai norisi netikėti pragaru, nes pripažinus jo egzistavimą, ateitis gali atrodyti visiškai niūri. Vis dėlto, Matt Fradd kalbą užbaigia su viltimi, pateikdamas keletą patarimų, kaip siekti dangaus – ir tapti vis labiau mylinčiais žmonėmis:

1. Šventąjį Raštą skaitykite dažniau, nei neviltį ir nepasitikėjimą keliančias žinias. Žinios svarbu, tačiau tikroji mūsų viltis yra Jėzuje, o ne politiniuose lyderiuose. Tad atitinkamai paskirstykime ir savo skaitymo laiką.
2. Dėkite pastangas ieškoti bendraminčių – jūs jų rasite! Suburkite nedidelę artimų krikščionių bendruomenę ir per gyvenimą keliaukite drauge. Jums nereikia daug žmonių, užtenka vos kelių tikrų draugų. O tuomet pasiryžkite būti kartu ir reguliariais susitikimais palaikykite šias draugystes.
3. Atsikovokite teisę į laisvalaikį. Nuolatinio darbo mentalitetas užgniaužė šį poreikį ir sumenkino teisę į poilsį. Tačiau poilsis svarbus, nes jis leidžia patirti gyvenimo nuostabą bei nekaltą žvilgsnį į pasaulį, o be šio mažutėlių žvilgsnio žmogus negali įžengti į Dangų. Tad kovingai dėkite pastangas atsiriboti nuo interneto ir medijų. Galbūt tai telefono ir kompiuterio užrakinimas seife savaitgaliui (kaip tai daro Matt) arba galbūt tai griežta medijų laiko disciplina – kad ir kas tai būtų, svarbu pripažinti, jog ekranuose praleidžiame tikrai daugiau laiko, nei turėtume, ir už laisvalaikį turime kovoti. Tai yra prigimtinė teisė, o ne papildoma prabanga. Ir pradėti turime nuo savęs, pripažindami, kad laikas, skirtas poilsiui, Dievui ir draugams yra lygiai toks pat svarbus kaip ir tas, kurį skiriame darbams.
4. Nustokite racionalizuoti save, gana teisinti savo ydas. „Tu turi kariauti su savo ego“ – tai žodžiai, kuriuos Matt‘ui nuolat kartoja jo dvasios tėvas. Šiuo patarimu jis skatina suprasti, kad lengva save lyginti su kitais ir ieškoti, kuo esu geresnis už kitus. Tačiau tikrasis augimas prasideda, kai žiūriu į save ir atrandu nesibaigiantį savo dvasinį skurdą, savanaudiškumą, kitų išnaudojimo siekius bei panašias ydas. Visoms joms reikia gelbėtojo ir tai veda prie kito punkto…
5. Visuomet žiūrėkite į Jėzų. Pranciškus Salezas sakė, kad reikia būti kantriu ir nebijoti, kai susidursi su savo ydomis. Išvydus savo netobulumą gali pristigti drąsos keistis, tačiau prisimink, jog kiekvieną dieną gali pradėti savo asmeninio augimo užduotį iš naujo. Toliau Matt Fradd tęsė jau savo mintį, jog Gailestingoji Jėzaus Širdis – tai nuostabus ženklas, kad Dievas kiekvieną iš mūsų myli individualiai. Jis nėra tarsi bitininkas, mylintis savo bites kaip avilį bendrai. Dievas kiekvieną pažįstą individualiai ir myli asmeniškai. Kiekvieną mėgsta ir džiaugiasi jo/jos unikaliu buvimu.

Tad viską apjungiantis patarimas, kaip būti žemės druska, yra šis – pasitikėti Jėzaus gailestingumu. Matt Fradd pateikė pavyzdį maldos, kuria kunigas meldėsi už vienuolę, padariusią didžiulę nuodėmę (savo rimtumu prilygstančią gyvybės atėmimui). Vietoj to, kad ją smerktų, kunigas liepė melstis šiais žodžiais: „Aš šlovinu tave Viešpatie, kad atskleidei, koks tu esi geras nusidėjėliams“. Argi tai ne nuostabu? Vietoj smerkimo, pirmiausia primenama, kad nėra nieko, ko Dievas neatleistų besigalinčiam ir pasiruošusiam keistis. Matt šį pavyzdį papildo Šv. Teresėlės mintimi, jog nepaisant to, kokio rimtumo nuodėmę ji būtų padariusi, Teresėlė tikėjo, kad ta nuodėmė, palyginus su Dievo gailestingumo vandenynu, išnyksta toje meilės jūroje lyg vandens lašelis įkritęs į kaitinančią meilės ugnį.

Todėl Matt Fradd savo pranešimą užbaigė kvietimu: „Todėl ne eikite, bet BĖKITE į išpažintį! Jei turite išpažinti nuodėmę, ypač labai rimtą, pasigriebkite čia, šioje pat salėje esantį kunigą, ir prašykite išpažinties dabar. Ir jei šis kunigas jums sakys „atsiprašau, aš užsiėmęs“, sakykite jam, kad jums nerūpi, nes jūs trokštate Dievo Gailestingumo!“.