MAS pirmininkas Balys: drąsus meile gyventi

Į mudviejų pokalbį Balys atėjo segėdamas studento ateitininko ženklelį. Jo laikysena kaskart liudija, kad yra šviesių, kilnių jaunuolių, kurie drįsta imtis atsakomybės, nori kurti, kuriems rūpi kitas asmuo. Daugumai jis pažįstamas kaip moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) pirmininkas, uoliai einantis savo pareigas. Apie įgytą patirtį pirmininkaujant Balys pasakoja: „Išmokau panašiai tiek, kiek per pirmuosius savo gyvenimo metus, kai išmokau vaikščioti ir kalbėti“.

Su Baliu ne kartą teko patirti nuotykį – ar žygyje, ar kūrybiniame susitikime, ar ekspedicijoje, tačiau kiekvienąsyk jis naujai įkvepia ir padovanoja laisvės pojūtį. Tikiu, kad jo atvirumas padovanos šį potyrį ir pokalbio skaitytojams, o pažįstantiems Balį norėsis šypsotis.

Prieš mūsų pokalbį pasiskaitinėjau tavo paties įsivardijimų, kaip „pieno ekspertas“, „kašioras“, „šachmatioras“, „VU klaviatūros studentas“, tavo socialinių tinklų profilio nuotraukose matyti ir Artūro Konano Doilio šerlokiški motyvai. Galėtum plačiau papasakoti – kuo tu domiesi, kuo užsiimi?

Studijuoju programavimą. Kai pamačiau, kad žmonės pradėję studijuoti ką nors užsirašo, pagalvojau – klaviatūros studentas yra juokingas apibūdinimas. Juk programuotojus paprastai mėgstama įsivaizduoti kaip tuos, kurie spaudo klaviatūrą. Ir tame yra tiesos, bet man labiausiai patiko vieno dėstytojo mintis, kad programuotojai yra vertėjai, verčiantys žmonių kalbą į kompiuterių. Tarp apibūdinimų feisbuke dar esu parašęs: ateitininkas. Tai man svarbu ir didžiuojuosi, kad galiu tai paskelbti.

Nuo vaikystės patinka žaisti krepšinį ir šachmatais. Turiu silpnybę, kad kai kažkas mane pakviečia pažaisti krepšinį, tai negaliu atsisakyti. Kartais būna, kad ir dieną prieš egzaminą žaidžiu. Domiuosi daugeliu dalykų – nuo krepšinio ir šachmatų naujienų iki politikos, investavimo, literatūros… Bet kai daugeliu dalykų domiesi, tai nei vieno iš jų neišmanai išsamiai. Mėgstu pasirašyti spontaniškai veiklai, kai kas nors pasiūlo. Pavyzdžiui, šią žiemą, iškritus pirmam sniegui, su draugais sugalvojome eiti pačiuožinėti nuo kalniuko. Pasiėmiau rogutes, kiti nusipirko pašikniukų, ir buvo labai smagu. Vėlyvą penktadienio vakarą ėjome mieste, kai daugelis būriavosi kavinėse ar baruose, jie sakė: o kaip gerai sugalvojote.

Kalbant apie detektyvus ir „šerlokoholmsiškumą“, kai pirmąkart perskaičiau užrašus apie Šerloką Holmsą, mane sužavėjo charakteris ir šio personažo mokėjimas iš detalių nubraižyti paveikslą atskleidžiant, kaip viskas buvo iš tiesų. Ir mane žavi XIX a. Londono romantika.

Minėti apibūdinimai parodo tavąjį kūrybiškumą ir laisvę būti autentiškam. Man įstrigęs Aido Marčėno eilėraštis „Įtakos“, kuriame tarsi vardijama, kas lyrinį subjektą formavo, kas darė įtaką. Kas tau, kaip jaunam žmogui, yra padarę ar vis dar daro įtaką? Kas drąsina būti savimi, kas įkvepia?

Tas eilėraštis gražus, net pasakoma, kiek kartų kas darė įtaką. Aš išskirčiau tris polius: tėvai, mokytojai ir ateitininkai. Džiaugiuosi, kad su tėvais galiu pasikalbėti apie įvairius dalykus. Iš tėčio galiu mokytis gebėjimo išklausyti ir būti atviram įvairioms nuomonėms, o mama niekada neatsisakys padėti, kai prireiks pagalbos. Man svarbu, kad turiu artimą ryšį su jais.

Kalbant apie mokytojus, didelė dovana yra ta, kad visą gyvenimą mokykloje mane supo geri mokytojai. Ten praleidau dvylika gyvenimo metų, o norint ko nors išmokti, mokytojai yra svarbūs. Labiausiai išskirčiau lietuvių kalbos ir informatikos mokytojus. Nuo mažens man patiko veiklos su kompiuteriais, su mokytoju Simu galėdavome laisvai pasikalbėti, kokius kompiuterinius žaidimus mes žaidžiame, kai kurie iš jų net ir sutapdavo. Jis išmokė, kad prie kompiuterio galima ne tik žaisti. Taip pat manau, jog vienas svarbiausių dalykų mokykloje yra tai, kad baigus ją liktų noras skaityti. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mane išmokė pamilti literatūrą. Net ir kalbant apie Aidą Marčėną, turiu jo knygą, vieną eilėraštį esu išmokęs mintinai.

Jei nori, gali padeklamuoti.

Tas eilėraštis vadinasi „Klaida“, jis trumpas.

neatitaisoma mano klaida
prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių
įsilipti į klevą mokyklos kieme
atsisėst ant šakos ir žiūrėt
kaip neranda manęs neatitaisoma
neatitaisoma klaida neišsiduot kai visi
užmiršę mane išsiskirsto

nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto
supjaustė ir išvežė

o aš vis dar
slepiuosi jame

Mokytoja, nors skaitėme daug privalomų kūrinių, visada rasdavo laiko poezijai, mes eilėraščius deklamuodavome, nagrinėdavome. Ir baigęs mokyklą jų paskaitau.

O būdamas tarp ateitininkų supratau, kad iš kito, jo patirties galima daug išmokti. Pavyzdžiui, akademijose ar Berčiūnuose vadovai, su kuriais kalbiesi, susipažįsti, tave pakalbina, tu klausaisi jų istorijų, bendrauji per naktipiečius, išgirsti, ką jie reflektuodami tą dieną pastebėjo. Prisimenu vieną istoriją iš savo pirmosios akademijos, kai kaip tik tu, Guoda, buvai mano vadovė ir mes valgėme naktipiečius krepšinio aikštelės pačiame centre. Vakarinių susibūrimų metu kviesdavai pasidalinti, kam esame dėkingi, ir kartą sakei, kad dėkoji vienam berniukui, kuris pavalgius padėjo nunešti visus indus. Pagalvojau, kad gražu, jog tai pastebėjai, aš irgi norėčiau tai pamatyti. Dar norėčiau įvardyti kunigą Domingo, su kuriuo pirmą kartą artimiau teko susidurti savanoriaujant vaikų stovykloje Berčiūnuose. Man paliko didelį įspūdį, kaip kunigas kalbasi su vaikais, išklauso juos, pakviečia žaisti futbolą, atranda saldainiuką kišenėje, o jų per 10 dienų stovykloje labai norisi. Stebino ir tai, kad nors jis kunigas, jam visiškai nekelia nepatogumo per liūtį ir purvus žaisti futbolą su vaikais ar vaidinti ryto spektaklyje išsidažius veidą.

Ir dar, vos neužmiršau, turiu paminėti savo Vilniaus Juozo Girniaus kuopą, kurioje praleidau daug smagių penktadienio vakarų. Globėjai visada sugalvodavo, kokį skaitinį aptarti, nueiti į muziejų ar pažaisti stalo žaidimą, o kartą net susiplanavome lankyti išnykusius kaimus, nuvykus rinkti vietinių atsiminimus ir pakelėse įkalti medinius ženklus su buvusių kaimų pavadinimais. Tokių kelionių metu supratau, kad nors ir esu moksleivis, bet jeigu labai nori ir šalia geri draugai, galima padaryti daug gero.

Kai skaitytojai rankose turės šį žurnalą, jau tavo „Exodus 90“ kelionė sieks finišą. Įdomu išgirsti, kuo pasirinkimas leistis šiuo malonumų atsisakymo keliu tau reikšmingas, kaip įprasmina tavo kasdienybę? Gal pavyko suformuoti naujų įpročių ar atsisakyti kokių ydų?

Šis iššūkis, vaizdžiai tariant, padeda atrasti daugiau laisvės savo gyvenime. Mažiau priklausyti nuo savo įpročių ar veiklų, kurios daro ne visai gerą įtaką. Pats prisijungiau netikėtai, mane prikalbino.

Čia, kaip minėjai, apie tą savo spontaniškumą…

Tik tiek, kad šis spontaniškas sutikimas trunka 90 dienų. Pradėjau, nes tikrai žinojau kelis įpročius, kurie atėmė daug mano dienos laiko. Pavyzdžiui, prie telefono ir kompiuterio praleidžiu daug laiko. Norėjau, kad man padėtų sustiprėti tai apribojant, todėl nusprendžiau pasikeisti telefoną iš išmaniojo į mygtukinį. Jau kelias savaites taip gyvenu ir išties suprantu pasninko idėją. Permąstau, kas iš tikrųjų yra svarbu – galima laisvai gyventi išsyk nepatikrinus žinutės ar elektroninio pašto. Be to, vyrams skirtas iššūkis „Exodus 90“ skatina kasdien melstis – skirti vieną valandą maldai. Norėjau įgyti tam tikrą maldos ritmą, kad Kristus labiau taptų mano kasdienybės ir gyvenimo centru. Vis tik gyvenimas pasikeitė mažiau negu galvojau – gal tai reiškia, kad ne taip ir gerai sekasi laikytis iššūkio?

Tavo ateitininkiška draugystė prasidėjo nuo Berčiūnų. Kaip ten atsidūrei ir koks buvo pirmas įspūdis?

Galėčiau pasakoti istoriją, kaip atsidūriau pačiuose Berčiūnuose, bet mane labiausiai sužavėjo žmonės. Jie buvo kitokie negu iki tol sutikdavau savo kasdienybėje. Man jie pasirodė šviesesni ir juose, ypač vadovuose, mačiau daug savybių, kurias pats norėčiau savyje sustiprinti ar patobulinti. Pavyzdžiui, drąsa ar bendravimo su kitais įgūdžiai. Man pasirodė, kad toje stovykloje yra viskas paprasčiau – visi draugauja su visais, jaučiama daug džiaugsmo. Kaip vėliau supratau, visus žmones vienijo tikėjimas. Tai mane ir patraukė, norėjosi tarp jų būti.

Ką spėjai su tais žmonėmis patirti? Kas tau brangiausia?

Tų istorijų yra gausu iš kiekvienos stovyklos, akademijos. Tris kartus buvau vadovu Berčiūnų stovykloje, pastarąją vasarą globojau grupelę berniukų, su kuriais praleidau 10 dienų. Tad įsiminė daug situacijų su jais. Pavyzdžiui, buvau į stovyklą atsivežęs šachmatus, kadangi visi gyvenome viename kambaryje, per laisvą laiką nusprendėme pažaisti. Buvo sutapimas – visi aštuoni grupelės berniukai mokėjo žaisti šachmatais. Nutarėme, kad aš vienas žaisiu prieš juos visus. Buvau užsimerkęs, galvoje įsivaizdavau šachmatų lentą ir man pavyko laimėti jų valdovę. Vaikai buvo labai nustebę ir sužavėti. Kambary stovėdavo keturios lentos, berniukai žaisdavo tarpusavy. Kai reikėdavo eiti į kitą programos dalį, būdavo sudėtinga juos atplėšti.

Labiausiai įsimena tie momentai, kai supranti, kad savo pavyzdžiu ar pamokymu galėjai moksleivį kažko išmokyti. Rudens akademijose paprastai nebūna gausu dalyvių, šįkart buvo iš viso gal 12 vaikinų. Nusprendėme juos įtraukti patarnauti Šv. Mišiose. Kalbinau visus, nors kai kurie iš pradžių nenorėjo, drąsinau, kad mūsų bus daug, viską paaiškins, parodys, ką paimti, ką paduoti. Galiausiai įtikinau juos. Smagiausia tai, kad kitoje – žiemos – akademijoje, kurioje buvo gerokai daugiau dalyvių, pamačiau, kad tie prikalbinti vaikinai jau patys eina patarnauti ir kviečia prisijungti kitus. Buvo geras jausmas, gal kažką tokio patiria tėvai, kai išleidžia vaikus į pasaulį (juokiasi).

Jau buvau užsiminęs ir apie kun. Domingo, jis po stovyklos Berčiūnuose pakvietė mane bei kelis draugus vykti į kalnus Šiaurės Italijoje. Kelionė truko ilgai, važiavome autobusiuku, bet tai buvo viena geriausių kelionės dalių. Pastebiu, kad brangūs prisiminimai, patirtys su ateitininkais kyla pačiose paprasčiausiose situacijose.

Drąsūs meile gyventi – šiemet dažnai tarp ateitininkų suskambanti mintis. Jeigu man reikėtų iliustruoti šį šūkį konkrečiu žmogaus, kuris nebijo prieiti prie kito ir imtis atsakomybės kurti, telkti, pavyzdžiu, nedvejodama įvardyčiau tave. Esi aktyvus ateitininkų organizacijos veikloje, atsakingai ir entuziastingai imiesi darbų. Gal gali pasidalinti, kokias iniciatyvas pavyko įgyvendinti? Gal yra kokia ateitininkiška svajonė, kurią jau pavyko išpildyti?

MAS socialiniuose tinkluose parašyta, kad ateitininkai yra lyderius pagal katalikiškas vertybes ugdanti organizacija. Man atrodo, kad šiais laikais lyderių, ypač tikinčių, trūksta. Su valdyba nusprendėme skirti daugiau tam dėmesio, juk savaime tie lyderiai neužaugs. Džiaugiuosi, kad rudenį pavyko suorganizuoti kuopų lyderių savaitgalį, pakvietėme aktyviausius moksleivius iš visų Lietuvos kraštų. Su jais ne tik susipažinome ir leidome susipažinti tarpusavyje, nes veikiant kartu reikia žinoti vardus ar kad tokie žmonės išvis yra, bet pavyko išmokti ir apie lyderystę. Tikiuosi, kad ateityje pavyks sąmoningai auginti lyderius.

Mano svajonė, kad kuo daugiau pačių moksleivių įsitrauktų į moksleivių ateitininkų sąjungos auginimą. Norėjosi, kad suprastų, jog ir vienas moksleivis pajėgus ką nors nuveikti. Pakanka jį pakviesti prisijungti ar pavesti kokią užduotį ir tada supranta, kad gali. Lyderių savaitgalis įkvėpė sugalvoti naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, sumąstėme kurti naujienlaiškį moksleiviams, jame kiekvieną mėnesį būtų galima atrasti, kas sąjungoje įvyko, kas laukia, įdėti impulsų, knygos ar filmų rekomendacijų, laidų, tekstų. Dėkoju Marijai, kad ji ėmėsi lyderystės ir projektą įgyvendinti subūrė grupę moksleivių, kurie darbuojasi, kad kiekvieną mėnesį pasirodytų naujienlaiškis.

Ką MAS pirmininko rolė leido suprasti apie save – ką naujo sužinojai, ko išmokai?

Per dvejus metus, kol esu valdyboje, turbūt išmokau panašiai tiek, kiek per pirmuosius savo gyvenimo metus, kai išmokau vaikščioti ir kalbėti. Atsakinga pirmininko rolė įpareigoja kažką daryti. Supratau, kad esu pajėgus padaryti daugiau, negu iki tol galvodavau. Kai tinkamai susiplanuoji laiką ar atrandi žmones, kurie yra gabūs konkrečioms sritims, gali padaryti daugiau.

Būnant pirmininku tenka kalbėti viešai, iki kol prisijungiau prie ateitininkų, nebūčiau galėjęs kalbėti prieš didesnę žmonių grupę, dabar jaučiuosi įgijęs viešojo kalbėjimo įgūdžių. Prieš kandidatuodamas į MAS valdybą šiek tiek abejojau, ar būdamas pirmininku galėsiu pravesti maldą prieš ar po posėdžio, renginyje. Mane tai neramino, bet per praktiką supratau, kad įmanoma. Taip pat supratau žmonių skirtingumą – dažnai ko nors iš kito prašydamas natūraliai palygini su savimi, keli tokius pat lūkesčius kaip ir sau pačiam, vis tik suvokiau, kad netikslinga tai daryti. Nereikia iš kitų reikalauti to paties, ko iš savęs, nes žmonės įvairūs. Dar išmokau spręsti situacijas, kai jos įvyksta kitaip nei planavai. Kai kas nors suserga ar nebegali atvykti į renginį, atsiranda nesklandumų, tačiau tai sužadina naują galimybę ir dažniausiai pavyksta dar geriau.

O ką supratai apie moksleivius ateitininkus, apie organizaciją? Gal turi kokią viziją?

Organizacija jaunam žmogui gali duoti labai daug. Bet kartais mes, ateitininkai, atradę tą buvimo kartu džiaugsmą, susiradus draugų, galėtume būti atviresni kitiems, kurie irgi norėtų labiau įsitraukti, bet lieka nepastebėti. Jei norime, kad augtų organizacija, prisijungtų daugiau žmonių, svarbu neužsidaryti savo burbuluose. Nors kartais nedrąsu prieiti prie kito žmogaus, pradėti su juo pokalbį, turime tai daryti sąmoningai ir skirti tam dėmesio. Kiekvienas moksleivis tai gali daryti kalbėdamas su savo draugais, bendraklasiais ar parapijos jaunuolių grupėje – pasidalinti savo patirtimi ir pakviesti juos. Mums reikia būti atviriems.

Suprasdamas, kiek daug davė ateitininkai, kartais mėgstu pagalvoti, kas būtų, jeigu būtų. Jei nebūčiau sužinojęs apie ateitininkus ir nebūčiau prisijungęs prie veiklos, niekaip negalėčiau įsivaizduoti, kaip tada atrodytų mano gyvenimas. Tos minties, kiek ateitininkai daug man duoda, vedamas, matydamas savo draugus aplinkui, kiek jiems suteikė patirtys akademijose, stovyklose, žygiuose, norisi, kad ateitininkų misija ir idėja pasiektų kuo daugiau moksleivių visoje Lietuvoje. Vienas iš tikslų, kurį norėčiau pasiekti, kad apie ateitininkus bent kažką būtų girdėjęs kiekvienas moksleivis. Tikrai yra žmonių, kuriems šios organizacijos reikia, nors jie patys to dar nežino. Svarbu, kad žinia juos pasiektų, kad atvyktų į kokį renginį, nes tai gali pakeisti gyvenimą.

Pamenu, kai kartą dalinaisi, jog klausai dainuojamosios poezijos. Gal yra kokia eilutė, kuria norėtum baigti mūsų pokalbį?

Kai gaunu tokius klausimus ar reikia prisiminti citatą, dažniausiai viskas užsimiršta… Bet prisiminiau dainos žodžius, apie kuriuos teko pagalvoti kuriant Berčiūnų stovyklos programą. Imk mano ranką, brolau, ir niekad daugiau nebijok. Visas dainos tekstas yra labai gražus. Ateitininkų dėka man buvo ištiesta ta ranka, norėčiau palinkėti, kad ir mes ištiestume savo rankas kitiems. Paskutinėje moksleivių žiemos akademijoje Šv. Mišios vyko joanitų vienuolyne, ten yra kryžius, kuriame matyti Jėzus be rankų. Kunigas Gabrielius per pamokslą sakė, kad Jėzus yra be rankų, nes mes – Bažnyčia – esame Jo rankos. Ir tai siejasi su dainos žodžiais – galime tiesti rankas broliams ir sesėms.

Balys rekomenduoja…

Knygą. C. S. Lewis „Tiesiog krikščionybė“. Skaityti neskubant ir viską įsivaizduojant.

Savo atradimą-metodą. Kai reikia ką nors atsiminti, ar tai būtų kito žmogaus vardas, ar matematinis dėsnis, reikia galvoje sukurti vaizdinį, tada bus daug lengviau prisiminti. Pavyzdžiui, jei reikia atsiminti pirkinių sąrašą, įsivaizduokite erdvę, kurią geriausiai pažįstate. Tarkime, savo namus. Įsivaizduokite, kaip įėjus pro namų duris kiekvienoje vietoje padedate produktą – pieno pakelį įkišate tarp batų, sviestą dar kitur. Įgalinus savo vaizduotę darosi sudėtinga pamiršti. Arba kai reikia atsiminti kito žmogaus vardą, susipažinus galima galvoti, su kuo tas vardas siejasi. Pavyzdžiui, vardas Guoda skamba kaip paguoda – įsivaizduokite, grįžus namo ant suoliuko ten, kur persiaunate batus, sėdi kažkas ir guodžiasi kitam, ir paguodžiantis žmogus yra Guoda.

Vietą, kurią verta aplankyti. Savo kiemą. Arba praeiti gyvenamąja gatve, užeiti į kiemus, nes ten galima atrasti dalykų, apie kuriuos net nepagalvotum, kad gali atrasti. Vilniaus senamiestyje man patinka užsukti į kiemelius, kurie būna užrakinti, bet, jei labai nori, gali patekti ir rasti kokį jaukų suoliuką, apaugusį vijokliais, ar neužrakintą sandėliuką…

Kad jau „pieno ekspertas“, parekomenduok pieno pakelį. Gyvename laikais, kai renkuosi tokį, kuriam akcija. Bet jei noriu tik atsigerti, skaniausias yra „Dobilo“ 2,5 proc., o jei prie sausainių ar bandelės, tai „Dvaro“ 3,5 proc. riebumo.