Šiais Jubiliejaus metais yra prognozuojama, kad į Romą suplūs apie 32 milijonai piligrimų, tarp jų, neabejotinai, ir daug lietuvių, gal ir kai kurie šio žurnalo skaitytojai. Tikėkimės, visiems pavyks aplankyti svarbiausias Romas vietas: Vatikaną, didžiąsias bazilikas, Koliziejų, katakombas ir t. t. Atrodo teisinga, kad tiems, kurie Romoje lankosi pirmą ir, neduok Dieve, paskutinį kartą, yra pasiūloma daugybė gidų su pavadinimais „vietos, kurias būtina aplankyti Romoje“ ar „ko nevalia praleisti Romoje“ ir panašiai. Aš norėčiau pasidalinti keletos vietų, kurių nėra būtina aplankyti Romoje, bet kurias labai džiaugiesi atradęs, aprašymais. Ir vis dėlto šios vietos irgi yra svarbios mūsų krikščioniškajai istorijai. Tuo turbūt ir ypatinga Roma, Amžinasis miestas, kad nesvarbu, kiek kartų joje besilankytumei, visada būsi nustebintas.
Mamertino kalėjimas
Mažai tikėtina, kad kas nors lankydamasis Romoje nepraeitų visai šalia šios vietos. Mamertino kalėjimas yra visai prie pat via dei Fori Imperiali gatvės, kuri jungia Koliziejų ir Viktoro Emanuelio II paminklą, dar žinomą Tėvynės altoriaus vardu. Dauguma eidami šia gatve lieka pakerėti abiejose jos pusėse esančių antikinių forumų griuvėsiais ar gausiai šioje gatvėje susirenkančiais gatvės muzikantais ir net nesusimąsto, kad visiškai šalia yra seniausias Romos kalėjimas (pastatytas VII a. prieš Kristų), kuriame kalėjo ir didieji Romos Apaštalai Petras ir Paulius, kol laukė savo mirties bausmių. Nusileidę į ankštą, uoloje iškaltą erdvę, kurioje buvo kalinami apaštalai, randame mažą vandens šaltinėlį ir prie sienos prikaltą lentelę, kuri liudija, kuo ši vieta visais amžiais buvo svarbi piligrimams, atvykstantiems į Romą: „Tai yra kolona, prie kurios būdami prirakinti šventieji Apaštalai Petras ir Paulius atvertė į Kristaus tikėjimą kalėjimo sargybinius šventuosius kankinius Procesą, Martinianą ir kitus ir juos pakrikštijo šio stebuklingai ištryškusio šaltinio vandeniu.“ Pirmųjų Apaštalų liudijimas buvęs toks įtikinamas, kad net ir jų kalėjimo sargybiniai nusprendę priimti tikėjimą pasirenka mirti kankiniais. Tad man ši vieta pirmiausia kalba apie Apaštalų ištikimybę Kristaus misijai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“. (Mk. 16, 15-16)
Sacro Cuore di Gesù in Prati
Už milžiniško Aukščiausiojo teismo pastato (Palazzo di Giustizia), visai netoli šv. Archangelo Mykolo pilies, slepiasi nuostabaus grožio bažnyčia, dedikuota švč. Jėzaus Širdžiai, Chiesa del Sacro Cuore di Gesù in Prati. Ši bažnyčia labai išsiskiria iš Romos architektūros, nes yra neogotikinio stiliaus. Tačiau jos stilius nėra vienintelis dalykas, kuris ją daro išskirtine. Joje galima rasti mažą „Skaistyklos sielų muziejų“. Nors žodis „muziejus“ gal kiek ir per stiprus. Šioje kolekcijoje, kuri yra visiems nemokamai prieinama, galime rasti įvairių skaistyklų sielų apsireiškimų (nežinau, ar tai tiksliausias teologinis terminas) dokumentaciją, liudijimus, paveiktus objektus. Turiu omenyje įvairiuose daiktuose (maldaknygėse, drabužių medžiagoje, medinėje lentelėje) lyg išdegintus rankų pirštus ir panašiai. Visais be išimties atvejais artimiesiems ar vienuolijos broliams ar seserims pasirodžiusios sielos turėjo vieną ir tą patį prašymą – melstis už jas ir prašyti, kad už jas būtų aukojamos Šv. Mišios. Turbūt šis „muziejus“ galėtų padėti neužmiršti mūsų mirusiųjų artimųjų, ypač šiais jubiliejiniais metais, kai turime tiek daug galimybių laimėti visuotinius atlaidus ir kasdien padėti bent vienai skaistyklos sielai pasiekti Dangų.
Švč. Jėzaus Širdies bazilika
Dar viena bažnyčia, turinti bazilikos titulą, dedikuota švč. Jėzaus Širdžiai. Ir šalia jos kasdien praeina dešimtys tūkstančių žmonių, bet tik labai nedaug kas užeina ja pasigrožėti ir sukalbėti maldelę. Labai įdomi šios bažnyčios atsiradimo istorija. Nors čia būta įvairių statinių nuo pat senovės, iki maždaug XIX a. tai buvo užmiesčio zona, su laukais, miškais, sodais. Tačiau 1860 metais valdant popiežiui Pijui IX čia nusprendžiama statyti naują geležinkelio stotį, kuri taps centrine Romos stotimi, iki šiandien žinoma Roma Termini vardu. Greitai aplink stotį pradeda kurtis gyvenamas kvartalas, ir popiežius nusprendžia įsigyti žemės naujos bažnyčios statybai. Deja, dar nebaigus statyti pamatų baigėsi numatytos lėšos, ir kilo grėsmė, kad projektas liks neužbaigtas. Tada vienas iš kardinolų pasiūlė kreiptis į jau pagyvenusį kunigą iš šiaurės Italijos, kuris buvo pagarsėjęs savo gabumais tuščiomis kišenėmis įgyvendinti neįtikėtino dydžio projektus – jis pasiūlė pasikviesti kunigą Joną Bosko, saleziečių įkūrėją. Per mažiau nei 7 metus šventasis labai sunkiai užbaigia bazilikos statybas (ne vieną kartą, lėšoms baiginėjantis, kun. Bosko įsakė tęsti darbus, ir visada paskutinę akimirką Dievo Apvaizda atsiųsdavo kokį dosnų aukotoją). Todėl man ši bazilika išsiskiria ne tik savo įspūdingo grožio paveikslais ir auksine Jėzaus statula, kuri iškyla virš jos ir laimina visą Romos miestą, bet ir pavyzdžiu, kad pats Dievas pasirūpins darbų, kurių imamės Jo garbei, įgyvendinimu.
Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilika
Ši bažnyčia yra didesnė, ir daug labiau tikėtina, kad į ją nuves ir tradiciniai gidai. Tikėkimės, kad ji patenka ir į „nevalia praleisti Romoje“ kategoriją. Labai įdomus šios bazilikos pavadinimas. Ji vadinama Šv. Kryžiaus Jeruzalėje vardu, nes statant jos pamatus buvo paklota žemė, kurią laivais atgabeno iš pačios Jeruzalės, nuo Golgotos kalvos, ant kurios buvo nukryžiuotas mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Viduramžiais šią bažnyčią vadindavo tiesiog „Hierusalem“ (Jeruzalė) ir aplankyti ją pamaldiems piligrimams prilygdavo apsilankymui Jeruzalėje. Bazilika buvo pastatyta saugoti Kristaus kančios relikvijas, kurias 325 metais ekspedicijos į Šventąją Žemę metu atrado imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena. Šią savo misiją ji atlieka iki šiandien. Joje rasime: Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus fragmentą; dalį Titulus crucis (lentelės, pakabintos virš Jėzaus, kuriose trimis kalbomis buvo įrašytas kaltinimas: „Jėzus Nazarietis žydų karalius“); vieną iš vinių, kuriomis buvo prikaltas prie kryžiaus; erškėčių vainiko spyglį; šv. Apaštalo Tomo piršto relikviją (Apaštalo, kuris sakė, kad netikės Kristaus prisikėlimu, kol neįkiš savo piršto į Jo žaizdas) ir kitas relikvijas. Ištisus amžius šios relikvijos piligrimams primena, kad mūsų tikėjimas remiasi ne kažkokiu mitu ar išgalvota pasaka, bet tikru istoriniu įvykiu. Dievas tikrai tapo žmogumi ir dėl kiekvieno iš mūsų kentėjo savo kūne realią fizinę kančią.
