Manifestas jaunajai kartai pagal Julių Sasnauską

Kas sąlygoja, jog vienos bendruomenės išlaiko glaudžius santykius, kitos – ne, kokį vaidmenį atlieka valgis, o kokį maištas puoselėjant bendruomeniškumą ir kaip šie dalykai atsispindi Kristaus paveiksle? Šie ir dar daugiau klausimų apsvarstomi Juliaus Sasnausko, lietuvių kunigo, pranciškono, buvusio antisovietinio pasipriešinimo dalyvio ir disidento, esė rinktinėje „Pagaunama ir nepagaunama“. Beskaitant iškilo pagrindinė, knygoje vis pasikartojanti tema – pilietiškumas. Tačiau čia pilietiškumas suvokiamas ne kaip grandiozinių, pasaulį iš kojų verčiančių siekių ir žygdarbių įgyvendinimas, o kaip neatsiejama kasdienybės dalis, sekant Jėzaus pėdomis bei statant tvirtą, nepalaužiamą visuomenę.

Daugumai žmonių, o ypač tikintiesiems, gerai žinomas kreipinys į bendratikius „broliai ir seserys“. Tačiau Sasnauskas verčia į šiuos žodžius pažvelgti ne kaip į įprastą religinę formulę, o kaip į tam tikrą visuomenės idealą: „Tik išlaisvintas žmogus ir žmonių bendrija gali sakyti: mes esame broliai ir seserys“, vadinasi, brolystė neatsiranda savaime. Jai reikia laisvės – ne tik politinės, bet ir vidinės: gebėjimo kitame žmoguje matyti ne konkurentą, svetimąjį ar grėsmę, o savąjį. Sasnausko brolystė nėra saldus šūkis apie tai, kad „visi turime sutarti“, ji reikalauja pastangos: „Tik per broliškumo perteklių ir išliksime gyvi šiame mieste ir šioje valstybėje“, svarbu atkreipti dėmesį į žodį „perteklius“. Pilietiškumui neužtenka minimalaus mandagumo ar formalaus pareigos atlikimo, bendruomenė gyva tada, kai vieni dėl kitų padarome daugiau, negu privalome.

Kai kuriems tas bažnyčioje ar organizacijose minimas broliškumas jau rodosi nuvalkiotas, todėl autorius siūlo alternatyvią, panašią, bet tuopat ir skirtingą savoką – draugystę. Jo nuomone, draugystė yra dar stipresnė, įtaigesnė, nes brolį gauname, o draugą pasirenkame. „Draugystėje nėra užuominos apie kraujo ryšį, tam tikrą duotybę. Draugais tampama, jie laisvai ir rizikingai pasirenkami, jie užauga draugystei.“ Šis pastebėjimas ypač įdomus jaunam žmogui, kuriam bendruomenė dažnai prasideda būtent nuo pasirinkto žmogaus – draugo. Iš draugystės mokomės pasitikėti, būti ištikimi, prisiimti atsakomybę už kitą. Galbūt pilietiškumas irgi pirmiausia auga ne nuo santykio su abstrakčia valstybe, o nuo gebėjimo nepraeiti pro konkretų žmogų.

Sasnausko knygoje net maistas tampa savotiška bendruomenės kūrimo kalba. Tai nėra atsitiktinė detalė. „Prisikėlimo slėpinys nuo pat pradžios buvo susijęs su valgymo ir gėrimo patirtimi“. Evangelijose Jėzus nuolat yra prie stalo: valgo su mokiniais, svetimaisiais, nusidėjėliais, dalijasi duona. Tad ir „nuostabi ir nepakeičiama prisikėlimo tikrovės dalis bus vaišingumo dorybė“. Atrodo, kad šiandien, kai bendravimas vis dažniau persikelia į ekranus, stalas tampa beveik pilietinio gyvenimo metafora. Prie stalo reikia atsisėsti šalia kito. Reikia dalytis. Reikia klausytis. Reikia priimti tą, kuris galbūt mąsto kitaip. Kartais bendruomenę sukuria ne bendra politinė programa, o dubenėlis sriubos, vakarienė, prie kurios susėdama, ar draugui pasiūlytas paskutinis pyrago gabalėlis. Tačiau Sasnauskas pastebi ir kitą pusę: „O kitą kartą ne duona, bet alkis tampa broliškumo, užuojautos mokykla.“ Tikras bendruomeniškumas reiškia ne vien mokėjimą duoti, bet ir gebėjimą atpažinti, ko kitam trūksta. Alkis čia tampa pažeidžiamumo patirtimi. Kai pripažįstame, kad patys nesame visko turintys ir nuo nieko nepriklausomi, atsiranda vietos kitam. Todėl dosnumas nėra vien gražus moralinis priedas prie pilietiškumo. Jis yra jo pagrindas. Bendruomenė prasideda ten, kur žmogus nebeskaičiuoja, kiek tiksliai turi atiduoti kitam.

Vis dėlto vien tarpusavio ryšio neužtenka. Sasnausko pilietiškumas turi ir vertikalųjį matmenį – santykį su Dievu. Autorius kalba apie maldą, tikėjimą ir atmintį kaip dalykus, kurie leidžia bendruomenei išlikti net tada, kai išorinės sąlygos tam nepalankios. Kalbėdamas apie vietas, susijusias su valstybės istorija, jis pastebi: „Bet iš tiesų svajonės ir prisiminimai tokiose vietose būna didžiulė galybė. Ir kasdieninė malda, žinoma.“ Tai ypač svarbu kalbant apie Lietuvos pilietiškumą. Valstybė nėra vien institucijos, įstatymai ar sienos žemėlapyje. Ji taip pat yra atmintis. Žmonės, kurie okupacijos metais „atvirai ir slapta kovodami su okupantais per penkis nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją“, ne visada galėjo pakeisti politinę tikrovę. Tačiau jie galėjo neleisti sau patikėti, kad ta tikrovė yra vienintelė įmanoma. Todėl, Sasnausko manymu, labai svarbu nebijoti tiksliai įvardyti istorijos. „Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940-ųjų birželis, galime tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo, pilietiškumo.“ Atmintis čia tampa ne praeities garbinimu, bet atsparumu. „Okupacija“ lotyniškai reiškia ir apsėdimą, o autorius pastebi, kad per Lietuvą vis dar ritasi „baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos“. Tad pilietiškumas reikalauja ne tik mylėti valstybę, bet ir gebėti atpažinti tai, kas ją ardo. Ypač tada, kai melas tampa patogesnis už tiesą.

Julius Sasnauskas neabejotinai aktualus jaunam žmogui dėl jame slypinčios maištingos dvasios. Pasipriešinimas jam nėra aklas maištas dėl paties maišto. Jo istorijoje kunigystė imponavo ir kaip „pasipriešinimo tarybiniam režimui būdas“. Tačiau autorius kartu rodo, kad tikras pasipriešinimas nebūtinai turi būti garsus. Juk Kristus pats yra paradoksas. „Kristus – didysis Dievo paradoksas. Jo kančia ir mirtis tampa pergale, gyvenimo pradžia – mūsų išgelbėjimu.“ Tai reiškia, kad krikščioniškoje logikoje galia atrodo kitaip nei pasaulio supratime. Ji gali slypėti silpnume. Pergalė gali prasidėti nuo pralaimėjimo, pasipriešinimas nebūtinai turi atrodyti kaip jėgos demonstravimas. „Būdamas silpnas esu galingas“, – primena apaštalo Pauliaus žodžius Sasnauskas. „Dievas pasirenka tai, kas pasauliui silpna, žema, kvaila, ko visai nėra, kad triumfuotų nukryžiuotasis Sūnus ir jo išmintis, jo galybė.“ Tokia laikysena gali tapti svarbiu atsaku šiandienos jaunam žmogui, kuris nuolat raginamas būti stipresnis, garsesnis, produktyvesnis, labiau matomas. Galbūt priešintis kartais reiškia kaip tik atsisakyti šio spaudimo. Atsisakyti žeminimo, cinizmo, neapykantos, patyčių, abejingumo. Ne dėl to, kad tai būtų patogu, o todėl, kad negalime leisti, jog tai taptų norma. Sasnauskas perspėja ir apie paviršutinišką gailestingumą: „Nekelk be reikalo gailestingumo vėliavos.“ Tikras gailestingumas nėra gražus įvaizdis ar vieša deklaracija. Kaip ir Jėzaus meilė, jis yra „paradokso vaisius“. Todėl autorius rašo, kad jei mums pavyksta Jėzų paliudyti kitiems, tai ateina „veikiau per tuščias rankas nei per sustyguotas dvasingumo kampanijas“. Kitaip tariant, tikėjimas ir pilietiškumas tampa tikri ne tada, kai apie juos garsiai kalbame, o kai jie atsispindi mūsų elgesyje.

Galbūt todėl vienas gražiausių Sasnausko vaizdinių yra apie rožinio karoliukus: „Esame vieno rožančiaus karoliukai, savąja nuogybe vis atsitrenkiantys vienas į kitą. Niekas tame vėrinyje netaps iš esmės kitoks, didesnis ar gražesnis, labiau apsirengęs.“ Šis vaizdas primena, kad bendruomenėje nereikia tapti didesniam už kitus. Visi esame skirtingi, tačiau visi esame to paties vėrinio dalis. Vieno karoliuko vertė nepriklauso nuo to, kiek jis išsiskiria. Tai ypač svarbu šiandien, kai apie toleranciją kalbame dažnai, tačiau ją įgyvendinti pasirodo daug sunkiau. „Kaip nelengva net elementariausius teorinius tolerancijos principus paversti savo vidiniu nusistatymu bei nuoseklia praktika.“ Žinoti, kad reikia gerbti kitą, yra lengva. Iš tikrųjų gerbti žmogų, kuris erzina, su kuriuo nesutinki ar kurio gyvenimo pasirinkimų nesupranti, – kur kas sunkiau. Todėl pilietiškumas negali būti tapatinamas su vieningu mąstymu. Priešingai – jis reikalauja gebėjimo būti kartu, nepanaikinant kito skirtumo. „Miesto žmonės visose plotmėse pašaukti laisvei ir pasirinkimui. Draugystė – miesto dovana.“ Šioje mintyje slypi ir tam tikra demokratijos samprata: laisvė nėra vien galimybė pasirinkti sau. Ji taip pat yra galimybė kitam pasirinkti kitaip.

Sasnauskas primena, kad „simboliai tveria daugiau ir patikimiau negu programos ir taisyklės“. Galbūt todėl pilietiškumui taip svarbios ne vien institucijos, bet ir mūsų kuriami kasdieniai simboliai: stalas, prie kurio susėdame; ranka, kurią ištiesiame; malda; draugystė; gebėjimas prisiminti; drąsa pasakyti tiesą. Iš tokių mažų veiksmų ir susideda tai, ką vadiname visuomene. Juk „mūsų politiką vis labiau apima lėkštumas ir stagnacija“, tačiau visuomenė nėra vien politika. Jei norime, kad Lietuva išliktų pilietiška, galime pradėti ne nuo dar vienos programos ar deklaracijos. Galime pradėti nuo savęs ir nuo žmogaus šalia. Pilietiškumas prasideda ne tada, kai tampame didvyriais. Jis prasideda tada, kai tampame broliais ir seserimis.