Man reikėjo prarasti tave, kad prarasčiau save, tam, kad atrasčiau Jį

Pranas turėjo vienintelį likusi gyvą brolį. Abu tėvelius buvo palaidojęs jau seniai, dar prieš baigiant mokslus seminarijoje. Jaunesnysis brolis – Antanėlis – buvo gudrus ir darbštus vaikinas. Mokytojai nuolat gyrė jo menišką sielą, nes jis turėjo nepaprastą gebėjimą meno kalba perteikti tai, ką matome tik vidumi. Tuo tarpu, Pranas turėjo dovaną kalbėti tai, ką jaučia širdis. Jo žodžiai buvo kaip švelnus vėjas, perteikiantis jausmus, kuriuos sunku paaiškinti. Kalbėdamas jis sugebėdavo tarsi sustabdyti laiką ir klausytojai lengvai pasiduodavo jo žodžiams, tiesiog skambantiems iš Prano sielos gelmių.

Vyriausiasis brolis įdėjo daug sunkaus darbo ir pastangų, kad baigęs gimnaziją Antanėlis galėtų stoti į Vilniaus menų akademiją. Ten jis turėjo galimybę išsiskleisti ir siekti savo svajonių. Antanėlis Pranui buvo neapsakomai svarbus. Nuo mažens iki šiolei jis prižiūrėjo, gerbė, rūpinosi ir mylėjo savo mažąjį brolį. Nė vieno blogo žodžio ar veiksmo kitam žmogui neleistų padaryti, jei tai būtų pakenkę jo mažajam broliui. Nors Pranas buvo kunigas, turėjo daugybę kitų dvasios vaikų ir savo kaimo bendruomenę, kuria šiltai rūpinosi, tačiau iš tikrosios šeimos, jam belikęs buvo tik Antanas.

Kad Pranas bus kunigas, jis žinojo jau nuo paauglystės. Jis jautė Dievą labiausiai iš visų klasiokų. Mokytojams net buvo nejauku dėl jo tikėjimo ir išminties, sklindančios iš dar jaunų moksleivio lūpų. Tačiau ir jie žinojo, kad Pranas turi savo dovaną išnaudoti tinkamai, paskirdamas save tarnauti žmonėms. Jis žinojo, kad, kai jis kalba, per jį kalba ir Dievas. O juk gyvenimas negalėjo būti blogas, ypač pradėjus gyventi vienumoje su Dievu ir dirbant su kitais bendroje tarnystėje. Pranas jautėsi gyvenantis šviesoje daugybę metų. Jis žinojo, kad tai jo vieta. Žinojo visą laiką, nuo pat pradžių. Žinojo net ir tada, kai kovo mėnesį lauke dar gulėjo sniegas. Žinojo dar 5 dienos prieš balandį. Žinojo ir šventai tikėjo tuo likus 15 minučių iki žinios gavimo. Neabejojo, net likus 3 minutėms, ir nebūtų susimąstęs iki 3… 2… 1…

Į parapiją uždusdamas atbėgo gimnazistas, Antano klasiokas. Prakaitas bėgo jo suglamžytų baltinių apykakle, o dar neseniai blizgėję juodi batai dabar atspindėjo tik smėlio trupinius, o akys, visos paraudusios, šaukte šaukė pagalbos riksmu:

– Antanas užspringo… Užduso.. Mirė, nebėra, Antano… Nebėra.

– Nusiramink, Kazimierai, kas tau? Apie ką tu kalbi? – nė minties tokios jam į galvą neatėjo, net ir po Kazimiero pasakytų žodžių, – Ateik, nusiramink, užkaisiu arbatos, o tu ramiai papasakosi, kas atsitiko.

– Ne, ne! Tu nesupratai! Antano nebėra…

– Kurio Antano? Anoje kaimynystėje jau senokai šviečia mirties žibintas, bet suprask, Kazimierai, mirtis neišvengiama, ji anksčiau ar vėliau mus vienu ar kitu būdu pasigauna… Negailestinga ji, bet veda į Dievo rankas. Aš su tavimi – išklausysiu, pasimelsime.

– Mū-sų! Antanėlio, Jūsų, brolio, mano draugo… Antanėlio…

– Antanėlio?..

Staigiai Pranas susmunka prie altoriaus, jo akyse tuštuma, tarsi siela žiūrėtų į begalinį niekį tolumoje. Jis susmukęs atsisėda ant laiptelių, tylėdamas ir išgąsčio pilnomis akimis žiūrėdamas į vis dar besitęsiančią begalinę tuštumą. Šiek tiek įšsižiojęs, jis nieko nesako… Praėjus kelioms akimirkoms, Petras pagaliau taria Kazimierui:

– ..Dėkoju už žinią, gali eiti. Laisvas…

Kazimieras lėtai, nusiėmęs kepurę nuo pakaušio, palinksėjo ir išbėgo iš Bažnyčios. Dabar Petras liko vienui vienas su savo mintimis, prieš Švenčiausiojo Dievo atvaizdą. Bažnyčios tyloje buvo galima girdėti lėtą šnibždėjimą:

– Antanėlio… Nebėra.. Nebėra… Negali būti… Dieve, juk jis negali būti? Kaip? Kodėl? Užspringti jis negalėjo, paprasčiausiai negalėjo. Maldauju, Dieve, leisk žinoti, kad tai tik nevykęs pokštas. Taip nėra. Taip būti negali… Negali būti… Netikiu… Aš sakau, netikiu!

Jis netikėjo tol, kol Antanas nebuvo palaidotas ir kol ant smėlio kauburio Birutė nepadėjo paskutinių baltųjų lelijų. Kol nebuvo sukalbėta „Tėve mūsų“ malda prieš įsmeigiant vardinę lentelę su gimimo ir mirties datomis. Jis patikėjo tik per paskutinį dienos pabaigos persižegnojimą. Tada jis ir suprato, kad Antanėlio, išties, tai tikrų tikriausia tiesa – nebėra. Jo nebebuvo. O Pranas buvo. Jis pradėjo abejoti Dievu ir Jo veikimu:

– Jei Dieve, tu toks geras, tai kodėl man, TAVO tarnui, šitaip padarei? Kodėl tu, toks mylintis, bet toks negailestingas ir žiaurus? Kodėl tu taip nusprendei, žinodamas, kiek daug man Antanėlis reiškia? Kodėl tu taip padarei, žinodamas, koks sunkus yra skausmas ir netekties kančios? Atsakyk! Reikalauju iš tavęs atsakymų, kodėl tu pasielgei taip, būdamas Meile! Ar tuomet tu tikrai esi Meilė..?

Šios tyliai prieš miegą išsakytos mintys buvo lydimos nevaldomomis Petro ašaromis. Su kiekviena mintimi jo veidas darėsi vis rūstesnis ir piktesnis, dantų eilės viena į kitą įspaustos, tvirtos beveik kaip metalas. Neaišku, kiek praėjo laiko. Tačiau po sekinančių ir įtemptų vidinės kovos akimirkų, Petro suspausti kumščiai pagaliau palengva atsileido  – ir jam pavyko šiaip taip užmigti.

Šviesiai pilkame fone Petrą pasitinka juoda figūra, apsupa jį iš visų pusių. Petras, pasimetęs ir išsigandęs, bando įsižiūrėti į tai, ką jis mato, kol galiausiai pati figūra prataria:

– Jis paliko tave, kai tau labiausiai Jo reikėjo.

Pranas, pasimetęs, vis dar pilnai nesuvokia, ką dvasia nori jam pasakyti. Jis stengiasi suprasti, tačiau nei išgąstis, nei pasimetimas nepadeda jam aiškiau suvokti žodžių prasmės.

– Tu jį laikei pačiu artimiausiu. Vieninteliu tokiu. Bet Jo nebėra… O gal niekados ir nebuvo? –, pačiu šmaikščiausiu ir garsiausiu juoku nusijuokė tęsdama, – Nesijaudink, tu tik naivus vaikas, nuoširdžiai patikėjai. Įtikėjai, tuo, kas nepasiekiama. Kvailas, bet ir savotiškai mielas savo kvailumu.

– Nutilk!

– Jis tave paliko. Klausyk manęs, aš pasakysiu tau Tiesą, pasakysiu tau viską, ko dar nežinai.

– Tylėk!

Iškilusios figūros balsas nė minutei nenutyla, ji vis tęsia, chaosas galvoje tik stiprėja. Su kiekvienu Petro judesiu figūra sukasi aplink jį vis greičiau:

– Ką darysi, kai suprasi, kad Dievas yra tik tyluma, kuri niekados neatsiliepia? Ar tada bėgdamas grįši pas mane? Ar liksi pats sau vienas?

Petras staigiai pertraukia dvasios kalbas, neleisdamas jai įsiterpti.

– Tėve mūsų, kuris esi danguje!

Teesie šventas Tavo vardas,

teateinie Tavo karalystė,

teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje…

Staiga Petras atsikelia. Už lango jau šviečia saulė, paukščiai maloniai čiulba pranešdami apie jau atšilusius pavasario orus. Tik Petras pašokęs, atsisėda ant lovos krašto, vos suspėdamas įkvėpti deguonies į plaučius. Prakaitas taip gausiai bėga jo veidu, atrodo, jog šią naktį jis juo vos neužduso. Nesupratęs kas įvyko, Petras neturėjo nė akimirkos viso to apmąstyti, nes už dešimties minučių jau privalėjo aukoti rytines Mišias. Vos spėjo susiruošti ir jo žingsniai jau aidi Bažnyčios grindimis, tarsi skambindami tuščią melodiją. Jis užsideda liturginius rūbus, bet nejaučia nei jų šventumo, nei ritualo rimties. Bažnyčios viduje jau sėdi keli kaimelio gyventojai: senyvo amžiaus moteris, tyliai pirštų galiukais keliaujanti rožinio karoliukais, vidutinio amžiaus vyras, nuleistomis akimis ir jauna moteris su miegančiu kūdikiu ant rankų. Jo rankos dreba, lyg atliktų veiksmus pirmą kartą, kol jo siela ir mintys skrajoja visiškai kitur. Prasidėjus Mišioms, Petras taria:

– Viešpats su jumis.

– Ir su tavimi.

Jo balsas mechaninis, be jokio emocinio atspalvio, vos girdėdamas savo paties žodžius, jis automatiškai kartoja eilutes. Kiekvienas žodis atrodo tarsi atkalto eilėraščio beprasmybė:

– Broliai ir seserys, ruošdamiesi švęsti išganymo paslaptis, prisipažinkime nusikaltę ir melskime Dievo atleidimo.

– Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais…

Nors šie žodžiai, įprastai Petrui padėdavo susikaupti, tačiau šįkart jam tai skambėjo tik kaip tuščios, beprasmės frazės. Po Evangelijos skaitymo jis žvelgė į žmones, bet atrodė, kad jie buvo ne čia, o kažkur kitur, kaip ir jis pats.

– Šiandien girdėjome žodžius apie Viešpaties prisikėlimą – jo balse nebuvo justi nė menkiausio džiaugsmo ar įkvėpimo. Prisikėlimas… Tai Dievo pažadas mums visiems. Bet… – jo rankos tvirčiau sugniaužė sakyklos kraštus – ar mes tikrai tikime? Ar mes iš tiesų jaučiame, kad Dievas yra su mumis? – jo žodžiai vis labiau skambėjo ne kaip pamokslas visiems, o priekaištas sau – Kartais atrodo, kad Dievas nutyla. Jis leidžia mums kentėti, ir mes klausiam savęs, kodėl? Kodėl Jo nėra, kai labiausiai reikia? Bet galbūt… – jo balsas tapo vos girdimas, tarsi jis būtų kalbėjęs tik pats sau – galbūt Jo tyla nėra jo nebuvimas?

Atnašaujant vyną ir duoną, jo rankos darėsi vis sunkesnės. Lyg tai jis, bet ir ne jis. Tikėjimas, kurio jis įprastai būdavo pilnas šiame akte, dingo.

– Tai mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas…

Kiekvienas jo žodis skambėjo vis tyliau ir tyliau… Tarsi norėtų bėgti ir pasislėpti, nebegirdėti savo žodžių prasmės. Jo žvilgsnis staiga pasitinka tikinčiųjų akis, jos pilnos abejingumo. Bet ir Petro siela didžiu abejingumu žvelgė į juos. Ar jie tikrai tuo tiki? Ar jie žino, kad šiandien aš tik aktorius be įkvėpimo..? Ar jie galvoja, kad aš visuomet toks ir buvau? Vieną dieną aktorius su įkvėpimu, kitą be? Ar jie tiki Dievo gerumu, meile? O galiausiai ir Jo gailestingumu? Petras jaučiasi taip, lyg stovėtų už stiklinės sienos, jis mato jų tikėjimą, bet negali jo pasiekti. Jis užbaigia Mišias paskutine malda, žvelgdamas į nukryžiuotą Kristų.

– Telydi jus Viešpaties malonė.

– Dėkojame Dievui.

Tačiau nei ramybės, nei Dievo malonės jo balse, nei širdyje tą dieną nebuvo. Kai tik paskutiniai tikintieji išėjo iš bažnyčios, Petras atsiklaupė prieš altorių. Kumščiais pasirėmęs į grindis, jis pradėjo šnibždėti:

– Viešpatie… Aš tavęs nebejaučiu. Ar Tu dar esi? Mano žodžiai išsakyti šiandien, tapo tik aido aidu… Kai meldžiuosi, jaučiu tik savo žodžių aidą. Kai šaukiu tave, girdžiu tik tylą. Kaip galiu tikėti Tavimi, kai tavo tyluma prilygsta dykumai? O aš ištroškęs siekiu tavo oazės, kurios nė per sprindį nematyti… Tu pasiėmei Antaną, bet palikai mane. Tu kalbi mums apie meilę, bet teiki tik kančią ir sielos skurdą. Kai tavęs labiausiai reikia, tavęs nėra!

Dar niekad gyvenime Bažnyčia nesijautė Petrui tokia svetima, tolima ir tuščia. Nors ir į kurį Bažnyčios kampą jis pasitrauktų, jo mintys sekė iš paskos. Taip vyko vidinė kova, kuri tęsėsi dar ne vieną ir ne dvi dienas. Kiekvieną kartą vis tas pats monotoniškas Mišių aukojimas, tie patys monologai ir tie patys sapnai. Tarsi užburtas ratas, o kiek tik besišauksi, atrodė, kad atsakymo niekada negausi… Tarsi būtum visiškai vienas negyvenamoje saloje, apsuptoje sūrios jūros. Petras išėjo pasivaikščioti aplink parapiją supantį gamtos grožį. Jis prisiminė, kai dar būdamas seminaristu, jis būtent gamtoje labiausiai jautė Dievo artumą ir Jo balsą. Nė minties apie jo neegzistavimą ar blogį net būti negalėjo! Nes Dievas buvo taip arti, kad Petras Jį pajėgė apčiuopti pirštų galiukais. Dabar lauke švietė saulė, o vėjo bučiniai karts nuo karto atsitrenkdavo į kunigo skausmą. Atrodė, kad akimirkai mintys nutilo, tačiau neilgam…

– Aš pasiaukojau tavo tarnystei, kad Tu mane paliktum vienui vieną? Aš Tau dovanojau gyvenimą, o Tu atėmei iš manęs jo prasmę. Ar Tu suvoki, ką darai?

Toks pyktis ir sumišimas Petro dar niekada nebuvo apėmęs gyvenime, kaip kad apėmė dabar. Pasibaigus dienai jis vėl susapnavo dvasias:

– .. Vargšelis, dar kamuojasi… Ar Dievas iš tiesų myli, jei Jis stebi tavo skausmą iš aukštybių ir lieka abejingas? – tokiu susirūpinusiu ir motinišku balsu tarė.

– Ne tavo reikalas! Sveika Marija malonės pilnoji…

– Žmonės garbina Dievą tik tada, kai nori Jo malonių. Bet kai Jis ką nors atima, jie kaltina mane! MANE! – įtūžusiu ir grėsmingu kaip griaustinis balsu tarė ji. – Ar girdėjai Jo balsą po Antano mirties? Nes aš negirdėjau.

– TYLĖK!

– Jis tave paliko, kaip ir visus kitus. Kodėl meldiesi, jei atsakymo vis tiek nėra? Tavo malda yra kaip dykumos vėjas, ji niekur neveda, nieko neparodo ir nepasako. Nevargink nei Jo, nei savęs. Net ir Jis negali užgydyti tavo žaizdų. Tu esi vienas.

– Sveika, Marija, malonės pilnoji!

Viešpats su Tavimi!

Tu pagirta tarp moterų

ir pagirtas Tavo sūnus – Jėzus.

– Jis tau neatleis. Dievo nėra ten, kur Jo ieškai. Ir aš ten nesu. Aš ne tavo priešas. Aš tik tavo baimė, tavo abejonė, tavo silpnumas. Ar ne tu pats mane susikūrei? – Greitai judėdama ji vis kartoja praeitą naktį pasakytą frazę ir tuo pačiu metu pradeda smaugti Petrą, – Ką darysi, kai suprasi, kad Dievas yra tik tyla, kuri niekada neatsiliepia?

– Šventoji Marija, Dievo Motina,

melsk už mus, nusidėjėlius,

dabar ir mūsų mirties valandą.

Amen!

Ėjo dienos, o šios mintys vis neapleido Petro. Prisimindamas seminarijos laikus, jis nusprendė daugiau laiko praleisti šalia bažnyčios esančio kalnelio su keliais tvirtais, jau šimtmetį čia stovinčiais ąžuolais. Čia jis kalbėdavosi su Dievu apie savo potyrius, meldėsi ir prašė stiprybės vidinėje kovoje bei šiame abejingumo kelyje. Tiesa, ir pačios maldos neretai nutrūkdavo pertrauktos minčių gausos ir chaoso, bet Petras stengėsi iš visos širdies ir tai po truputį tapo mažu žingsniu atgal į šviesą. Jį kamavo toks gyvenimas. Sekundės, minutės, valandos ir dienos ėjo. Petras nekeitė savo rutinos, visada šeštą valandą ateidavo ant kalnelio, saulėlydžio šviesai glostant peizažą ir jo nuvargusius skruostus. Jis kiekvieną dieną vis labiau tikėjo maldoje tariamais žodžiais. Jis buvo tokioje tamsoje, kad jokios kitos išeities kaip Dievas, jis nematė.

Vieną vakarą, kai dangus buvo nuspalvintas purpuro ir aukso spalvomis, Petras pastebėjo seną moterį, žingsniuojančią kalnelio taku. Jos nugara nuo senatvės buvo šiek tiek palinkusi, o rankose ji spaudė mažą rožinį. Priėjusi arčiau, ji atsargiai, bet su šiluma akyse pažvelgė į Petrą ir tarė:

– Ar galiu prisėsti? Atrodo, kad čia vienintelė vieta, kurioje randi ramybę neramybėje.

Petras klausiamai žvilgtelėjo ir linktelėjo, šiek tiek pasislinko, kad moteriai būtų patogiau. Jie sėdėjo tylumoje, žvelgdami į kraštovaizdį, kol ji prakalbo:

– Aš kasdien matau tave čia. Pastebėjau, kad tavo sielai ir širdžiai pastaruoju metu neramu. Bet čia, čia tavo tyla yra gili, lyg kalbėtumei su pačiu Dievu. Ar Jis tau atsako?

Petras akimirkai susimąstė.

– Ar Jis man atsako?.. Norėčiau, kad Jis man atsakytų… Bet kartais atrodo, kad kažkas atsako. Ne žodžiais, o pojūčiu. Lyg mažytė kibirkštis, tame kas atrodo, kaip tamsi bedugnė… Štai, kartais šiltas vėjo dvelksmas, man tampa lyg apkabinimas, kai jaučiuosi vienišas ir pasmerktas. Besileidžianti ir kylanti saulė, man teikia viltį, kad be tamsos, nebus ir šviesos, kaip ir be šviesos nebus tamsos… O rytinė paukščių giesmė, nors ir trumpam, bet gydo, kai širdis jaučiasi absurdiškai prislėgta. Ar tai Jo atsakymai? Aš nežinau. Bet tie pojūčiai man tampa vienintele viltinga šviesa tamsoje…

Moteris įdėmiai klausėsi ir susimąsčiusi pirštais švelniai braukė per rožinio karoliukus. Jos veidas buvo ramus:

– Mano Sūnau, – prabilo ji tyliai, – Dievo balsas ne visuomet aiškus it griaustinis. Jis retai būna toks. Dažniausiai Jis ateina taip tyliai ir nepastebimai, kaip rytmečio rasa ant žolės, jos nematai, bet išėjęs iš namų laukan, gali ją pajausti. Mes ieškome atsakymų, ten, kur jų nėra. Laukiame stiprių ženklų, griaustinio, aiškių, neišvengiamų ir absoliučių įrodymų, kad Dievas yra su mumis. Bet jis niekada nesiveržia į mūsų gyvenimus kaip audra. Jis laukia mūsų, kada atsiversime ir priimsime Jo teikiamą tiesą, tikrai Jį pažindami. Mes galime Jo buvimą atrasti kasdienybėje, net ir mažiausiose akimirkose. Bet tai priklauso tik nuo mūsų ar mes norėsime tai pamatyti, ar ne.

Nors Petras dar buvo toli nuo galutinio atsakymo, tačiau jo širdis ir protas pradėjo matyti vis aiškesnius atsakymų kontūrus. Tačiau bandydamas geriau suprasti, ką ji nori pasakyti, paklausė:

– Bet kai aš esu visai vienas, izoliuotas savo dvasia tarsi tarp aklinų sienų, kaip galiu ten rasti Dievą? Kaip galiu tikėti, kai viskas aplinkui atrodo taip abejingai, netgi kankinančiai tuščia?

Moteris atrodė išgyveno kiekvieną Petro žodį, kaip savo patirtį. Ji pakėlė priešais save ir Petrą rožinį, pirštais atsargiai liesdama kiekvieną karoliuką, tarsi tai būtų atsakymai į jo klausimus:

– Vaikeli, – ji kalbėjo tvirtai ir švelniai, – kad pajaustum Dievo buvimą, kartais reikia išmokti pabūti su savo skausmu ir vienatve. Tai nėra pabėgimas nuo kančios, verčiau jos priėmimas. Kai tu priimi tuštumą, atsiranda vietos, kurią Dievas gali užpildyti. Dievas neateina tam, kad sunaikintų tavo skausmą, bet verčiau, kad suteiktų jam prasmę. Ir tai tikrai nėra lengva. Tačiau laikui einant tu pradedi matyti ir skausmo vietą bei vertę gyvenimo istorijoje. Būtent skausmo gilumoje, pradedi suprasti, kad Dievas niekada nėra tavęs palikęs. Jis su tavimi kiekviename žingsnyje, net jei tu Jo nematai. Kartais norisi klausti, kodėl Dievas, rodos, yra negailestingas ir siunčia mums tokias gilias ir intensyvias vidines kovas, kuriose jaučiamės vieniši. Bet ar ne būtent per šiuos iššūkius mes atrandame savo tikruosius gebėjimus? Juk Dievas niekada neduoda iššūkių, kuriems nesame pasiruošę. Kristus neduoda nešti kryžiaus, kurio nepajėgtume pakelti. O net ir tada, kai suklumpame, Dievas padeda mums atsistoti ir kartu nešti tiek vidinę, tiek išorinę naštą. Per šiuos išbandymus mes atrandame savo stiprybę ir artumą su Dievu.

Petras susimąstė. Jo viduje kunkuliavo jausmai, nes jis galvojo apie tai, kaip dažnai ieškojo atsakymų išorėje, tikėdamasis atrasti aiškiai suformuluotas ir teisingas tiesas. Dabar jis pradėjo suprasti, kad atsakymas slypi, kur kas giliau jo viduje. Galbūt tikėjimas ir Dievas buvo ne kažkur kitur, bet būtent jame?

– Bet aš vis tiek nesu tikras… Kaip žinoti, kada tai tikra… Ar tai, ką aš jaučiu, nėra tiesiog mano paties baimių ir norų atspindys? Kaip atskirti tikrą atsakymą nuo iliuzijos?

Moteris nusišypsojo ir žvelgdama į Petrą tarė:

– Kiekvieno tikėjimas prasideda nuo pasitikėjimo. Kiekviena meilė prasideda nuo to. Tu neprivalai žinoti visko. Tai nėra Dievo reikalavimas. Ir juolab, tai nėra galutinis atsakymas, kurio turi siekti. „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.“[1] – kai leidi Jam veikti per pasitikėjimą, tu atsiveri Jo atėjimui ir buvimui. Pasitikėti nėra visada lengva, tai suprantama. Bet turi būti pakankamai drąsus, kad atsisakytum baimės, kuri tave atitraukia nuo pasitikėjimo.

– Tiesa.. – jis nuleido galvą, – o kaip žinoti, kad tai tikrai Dievas, o ne kažkas kitas? Aš pastaruoju metu sapnuoju… Sapnuoju jį, tą tamsią figūrą, dvasią, tą balsą, kuris mane klaidina, kuris žadina mano baimes. Ar tai nėra tiesiog mano silpnumas? Ar tai velnio bandymas nuvesti mane nuo kelio?

Moteris tyliai klausėsi. Ji žinojo, kad Petro vidinė kova buvo gili ir sunkiai suvokiama.

– Žinai, Sūnau, – ji atsakė po akimirkos, – Dievas kartas nuo karto leidžia mums susidurti su tamsa. Tas balsas ir pasirodymas yra bandymas išgąsdinti ir sugriauti tavo pasitikėjimą Dievu. Tavęs nepultų, jei žinotų, kad Dievas nėra taip arti tavęs. Tai, kad jis pasirodo, nereiškia, kad tai silpnumas, jei nepasiduodi ir neįtiki jo melais. Jis bandys viską, kad atitrauktų tave nuo Dievo šviesos, bet tu pats giliai viduje žinai, kad nieko stipriau už Dievą nėra, todėl ir bijoti nėra reikalo, nes jis tave saugo. Kai tu stovėsi prieš tikrąjį Dievą, Jis neateis su bauginimu, – atsakė moteris su švelnia šypsena. – Jis ateis su ramybe, su meilės šviesa, net jei ši šviesa ir atkeliauja iš tamsos. Nepamiršk, kad paroje yra diena ir naktis. Vakarą keičia rytas, o rytą galiausiai keičia vakaras. Dievas niekada nekelia baimės. Pradžioje niekada nematysi pilno Dievo plano, kodėl atsitiko, kaip atsitiko. Bet tai ir yra mūsų kantrybės ir atsakomybės pareiga sudėlioti šią dėlionę, o po kažkurio laiko kiekviena detalė tampa vis aiškesnė ir galiausiai mūsų klausimai būna atsakyti. Pasitikėk ir tikėk.

Petras tyliai sėdėjo su moterimi, jos žodžiai prasiskverbė į jo širdį kaip švelnus vėjas. Jis jautė, kad visas šis laikas vienatvėje ir pokalbis su išmintingąja moterimi, vedė link ramybės ir galutinio atsakymo. Jis jautė šviesą, kylančią iš vidaus. Jis jautė Dievo veikimą. Petras suprato, kad Dievas veikia per kitus žmones, kaip ir per jį patį ir jis niekur nebuvo dingęs visą šį laiką. Tyloje jis pajautė Dievo buvimą.

– Ačiū… – tyliai tarė jis. – Tai Jis… Jis yra. Ačiū, kad priminėte man, kad šią tylą reikia išgirsti vidumi, o ne tik bandyti paaiškinti…

Moteris nusišypsojo dar kartą ir atsistojo, tvirtai laikydama savo rožinį. Jos judesiai buvo lėti, bet užtikrinti.

[1] Ps 37,5