Man nepatinka gavėnia!

Man labai nepatinka gavėnia.

Jau kelis metus nešuosi tokį jausmą. Tik Pelenų trečiadienis – ir neramu. Jausmas tarsi baigtųsi atostogos ir ryt reikėtų keltis anksčiau. Neramu, tarsi einant į psichoterapiją ar pas stomatologą. Gal panašus jausmas kaip prieš egzaminą, kai moki tik pusę, o gal ir tiek ne. Net sunku nusakyti, į ką panašus tas neramumas.

Reikės sugalvoti pasiryžimus, nes visi sąmoningi katalikai tai daro. Ir, ko gero, nuosekliai bei sąžiningai jų laikosi. Gal net reikės savo pasiryžimus socialiniuose tinkluose paskelbti? Arba bent pasidalyti maldos grupelėje. Reikės išdidžiai atsisakyti deserto einant pietauti su kolegomis. O dar, tikriausiai, būtų geriau susirasti grupelę, kur jau viskas sugalvota ir pasiūlyta. Kitaip sakant – gavėnios pasiryžimai „viskas įskaičiuota“, tereikia prisijungti.

Bet ne – prisijungti neužteks. Pasiskelbti, kad išeini iš „Facebooko“, irgi neužteks. Kad nevalgai saldainių – neužteks. Kad paaukojai vargstantiems – irgi neužteks. Nieko neužteks per gavėnią…

Pasiryžimų neužtenka! Man būtina nė vieno jų neišlaikyti! Būtina patirti visišką nesėkmę, eilinį sykį. Metai iš metų. Ir štai kodėl man taip nepatinka gavėnia – nes vėl žiauriai gausiu į veidą ir vos gyva nuklibinkščiuosiu iki šventų Velykų. Kad švęsčiau Prisikėlimą. Kad Kristus, numiręs dėl mano eilinių ir neeilinių nesėkmių, dėl tų pačių mano neišlaikytų pasiryžimų, prisikeltų. Juk ne sveikiesiems reikia gydytojo…

Ne tas yra Dievo užmanymas. Dievui nereikia nei mano pasninko, nei mano aukų. Man reikia vėl patirti nesėkmę, kad nemėginčiau pilna pasigėrėjimo savimi vertinti kito pasirinkimų. Kad netvarkyčiau pasaulio, geriausiai žinodama, kaip turi viskas būti. Man reikia patirti nesėkmę savo neišlaikytuose gavėnios pažaduose, kad nenorėčiau būti aukščiau, arčiau, geriau.

Sakysite, liūdna taip!?

Nėra tikresnio linksmumo, kaip pasitikti šv. Velykas nuolankia širdim, ir kaip vaikui nubalnotais keliais. Nėra tyresnio linksmumo, kaip patirti išgelbėjimą To Didžiausio Pasiaukojimo, Didžiausios Šviesos ir Vilties.

Kitais metais bus taip pat. Ir dar po metų – taip pat. Tai ką, sakysite, argi kvailiai tie, kurie kasmet vis sugalvoja naują ar tą patį, seną „saldumynų“ būdą valiai ugdyti? Kvailiai! Ir aš pirma tarp jų! Bet argi sveikiesiems reikia gydytojo?

Nepatogi ta gavėnia ne todėl, kad reikia kažką daryt ar nedaryt, bet todėl, kad reikia nusibalnoti kelius ir tik nuklibinkščiuoti iki Prisikėlimo! O tada ir bus tikrasis linksmumas.

Iki pasimatymo šventų Velykų sekmadienį – su nubalnotais keliais!