Lytiškumo ugdymas: abejotinuose dalykuose – laisvė

Neseniai teko dalyvauti lytiškumo ugdymo paskaitoje ir netgi mokytis, kaip to mokyti. Paskaitas vedė viena žinoma progresyvi lytiškumo ugdytoja. Ar tai išties buvo ugdymas? Man labiau atrodė kaip išplėstinė biologijos pamoka – daugiausia kalbėjome apie lytinius organus ir kaip teisingai juos įvardinti.

Su daug kuo, ką pasakė ši lektorė, nesutinku, išskyrus plikus faktus apie mūsų kūną. Nesutinku, kad vyrų bei moterų skirtumai nereikšmingi, kad yra daugiau nei dvi lytys ir kad seksualinė emancipacija nėra lygi palaidumui.

Bet šį kartą ne apie tai. Beklausant iškilo kitas klausimas. Kaip apskritai turėtume organizuoti lytiškumo ugdymą mokykloje? Kaip susitarti, jeigu iš esmės nesutariama dėl to, kas tai yra ir į kur turėtų vesti?

Kodėl tai sudėtingas klausimas? Turbūt dėl to, jog lytiškumo ugdymas nėra paprasta pamoka, kaip kokia matematika. Jis yra šališkas. Tai, koks bus jo turinys, tiesiogiai priklauso nuo tikslo, į kurį jis turėtų nuvesti. Jeigu tikslas siekti santuokinės pilnatvės, kelias ir priemonės, kurias pasirinksi tam keliui įveikti bus vienos. Jeigu tikslas „saugus seksas“ – priemonės kitos. Gali mokytis visų priemonių, bet jeigu nežinai, ką su jomis veikti – kam tada reikia to mokymosi?

Dėstytoja, pripažįstanti, jog tai yra „iš esmės neišsprendžiama problema“ (wicked problem), kaip išeitį siūlo dialogą. Negaliu sutikti. Yra esmingai skirtingų idėjų, kurių joks dialogas nesutaikys. Ar išvedus vidurkį visi liks patenkinti? Jeigu aš noriu cepelinų, o žmona deserto, tai vidurkis – cepelinai su šokolado įdaru – nėra nei vieną iš mūsų tenkinantis variantas. Žinoma, daug problemų išsisprendžia dialogo keliu, tačiau ne visos.

Tai kaip sutarti dėl lytiškumo ugdymo mokykloje? Akivaizdu, kad visuomenėje yra ir taip, ir taip mąstančių žmonių. Turbūt idealiausias variantas, jog viena pusė gražiai įtikintų kitą ir visi galvotų vienodai. Mūsų laikais tai skamba kaip iliuzija – neįsivaizduoju, kaip visuomenė, kurioje tiek daug vaikų neturi tėvų ir kur tiek daug išsiskyrusių, staiga priims krikščionišką lytiškumo ugdymo supratimą.

Bet turiu kitokią idėją. Įkvėpimas atėjo iš netikėto šaltinio – Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko. Jis kartą yra pasakęs: „Esminiuose dalykuose – vienybė, abejotinuose – laisvė, visuose – meilė.“

Taigi nemanau, kad lytiškumo ugdymas yra esminis dalykas, dėl kurio būtina vienybė. Todėl palikime jį laisvei. Palikime jį šeimos erdvėje. Joje tegul ir sprendžiasi etiniai, prasmės ir tikslo klausimai, kurie, perkelti į mokyklos programą neišvengiamai virsta vienos nuomonės diktatu.

Tai nėra nauja idėja. Kažkuo primena klasikinio liberalizmo idėją, jog valstybė neturėtų už piliečius spręsti etinių klausimų ir palikti erdvės jų ir jų šeimų laisviems apsisprendimams. Paradoksas, bet nūdienos krikščionys bebaigia iš liberalų perimti anksčiau jų neštą laisvės ir privačios nuosavybės vėliavą. Panašių idėjų tikrai nesigirsi iš liberaliomis save vadinančių partijų.

Tad palikime tėvams laisvę savo vaikus lytiškai ugdyti taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia. Galime sutarti dėl pagrindo – žmogaus reprodukcinės sistemos pristatymo, bet tam užtenka biologijos pamokų. Mokykloje tegul būna matematika, fizika, geografija, bet į ją tegul mokiniai ateina su savo etinėmis nuostatomis ir ne mokytojams jas keisti. Nes blogiausia yra tada, kai kažkuriai vienai paradigmai, nebūtinai dėl jos pagrįstumo, bet dėl įtakos grupių sprendimo, politinės daugumos kaitos, suteikiamas valstybės aparato palaiminimas ir ji prievarta kišama į visas mokyklas. Tai tinka kitoms pamokoms, bet netinka lytiškumo ugdymui, kuris neatskiriamai susijęs su etinėmis ir moralinėmis nuostatomis.

Visgi nūdienos sistemoje didžioji dalis ugdymo vyksta mokyklose ir čia svarbiausiąją dalį užima valstybinės mokyklos. Jeigu lytiškumo ugdymą visiškai išimtume iš mokyklų, jo gali ir visai nelikti – tėvai nėra įpratę aktyviai ugdyti savo vaikų, manydami, jog tai mokyklos pareiga, o ne jų.

Bet ir tai galima išspręsti. Sukurkime „lytiškumo ugdymo krepšelį“. Kiekvienam mokiniui tam tikrose klasėse skiriama laiko ir lėšų, kuriuos jo tėvai gali (ar privalo) išnaudoti pasirinkdami jiems priimtiną lytiškumo ugdymą. Visuomenėje turėkime skirtingų tipų lytiškumo ugdytojų ir tegul mokyklos kviečiasi tuos ir tiems vaikams, kurių tėvai juos išsirenka. Tai gali vykti tiek mokykloje, tiek už jos ribų – svarbiausia, kad tėvams nereikėtų patiems už tai mokėti, o ugdymo procese tam būtų numatytos fiksuotos valandos, kurių nebūtų galima pakeisti kitais mokomaisiais dalykais.

Ir tada tegul laimi geriausia lytiškumo ugdymo filosofija. Turėtume savotišką „lytiškumo ugdymo laisvąją rinką“, kurioje lemiamas žodis būtų ne valstybės ar aktyvistų įsakymas, bet tėvų pasirinkimas.