LRT ir didžioji Lietuvos nacionalistų strateginė dilema

Protestus dėl LRT palaikantys žmonės dažnai kartoja, kad Lietuvai gresia „orbanizacijos“ pavojus. Bėda ta, kad kažkas panašaus į orbanizaciją Lietuvoje vyksta jau kurį laiką. Galite tai vadinti „anti-orbanizacija“, nes ji vyksta tarsi į priešingą pusę. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Suprasti Lietuvos politiką: „Mercedes“ modelis

Vakaruose politikai yra skirstomi į kairiuosius ir dešiniuosius. Respublikonai yra už socialinį konservatyvumą ir laisvą rinką. Demokratai – už perskirstymą ir socialinį progresyvumą.

Tačiau toks modelis nelabai padeda suprasti Lietuvos politinių konfliktų. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų istorija yra kitokia.

Didysis įvykis Lietuvos gyvenime, kuriam rezonuojant į savo vietas sugula visa kita, yra sovietijos griūtis ir Nepriklausomybės atgavimas. Taigi, sovietijai galas, ką darome toliau?

Yra trys variantai: pirma, galime kopijuoti Vakarus ir tikėtis, kad viskas bus gerai, jei viską darysime kaip vakariečiai. Kraštutinis tokios mąstysenos pavyzdys būtų tai, ką galima pavadinti „Vakarų neklystamumo dogma“ – ką daro Vakarai ir mums tas bus gerai. Pavadinkime tai Vakarų imitavimo ašimi.

Antra, galime stengtis atkurti tai, kas Lietuvoje buvo iki viską sugriaunant sovietinei okupacijai. Tautiškumas, tautinė valstybė, tradicija, galbūt – ir katalikiškumas. Pavadinkime tai Nacionalizmo restauravimo ašimi.

Trečia – galime stengtis kiek įmanoma išlaikyti likučius sovietmečiu egzistavusios sistemos. Tai buvusių komunistų politika, būdinga Rytų Europai. Tam tikra prasme, tai iš tikrųjų yra konservatyvi, pokyčių vengianti politika. Pavadinkime tai Sovietinio tęstinumo ašimi.

Tai ir yra tikroji Lietuvos „kairė ir dešinė“. Tai yra modelis, kuris aiškiausiai parodo ideologinį Lietuvos partijų spektrą.

Jeigu tas ašis suguldysime ant plokštumos ir apibrėšime ratu, išeis kažkas panašaus į „Mercedes-Benz“ ženklą.

O dabar ant šio paveikslėlio aš sudėsiu svarbiausias Lietuvos partijas, kur, mano nuomone, jos maždaug stovi šiame ideologinio pasidalijimo modelyje. Ašimis imu gryniausius – tipiškiausius pavyzdžius: Vakarų imitavimo – Laisvės partija, Nacionalizmo – Nacionalinis susivienijimas, Sovietizmo tąsos – Vaitkus ir Paleckis, dėl draugiškiausio požiūrio į Rusiją. Tai tik mano nuomonė, galbūt jūs turėsite geresnių argumentų. Galite apie tai parašyti komentaruose.

Aišku, čia yra tik modelis. Kai kurių dalykų jame neįdėsi – pavyzdžiui, ideologinių kairiųjų, kurie kritikuoja kapitalizmą ir kultūros protestą, nes šis nepakankamai progresyvus. Taip pat nėra taip paprasta pasakyti, kurioje vietoje turėtų būti katalikiškas požiūris.

Mano įsitikinimu, geriausi katalikų sąjungininkai šiame modelyje yra nacionalistai. Jie kaip ir mes nori apginti prigimtinę šeimą. Kaip ir mes jie nori apsaugoti vaikus nuo ideologinio brukalo. Kaip ir mes jie tiki stuburą turinčio dorybingo žmogaus idealu. Kaip ir mums jiems seni dalykai nėra atmestini vien dėl savo senumo. Mums iš esmės tinka nacionalistų siekis išsaugoti tautinę valstybę.

Lietuvos orbanizacija?

Dabar – atgal prie orbanizacijos temos. Iš esmės kai kuriose svarbiausiose Lietuvos institucijose jau įsivyravo Vakarų imitavimo ašis. Kultūroje (aišku, su išimtimis) vyrauja postmodernistinis požiūris į meną. Kultūra yra sritis gausiai finansuojama iš valstybės biudžeto. Tai reiškia, kad už kultūrininkų postmodernizmą turi susimokėti visi mokesčių mokėtojai.

LRT transliuotojas iš esmės veikia kaip visuomenės auklėtojas pagal Vakarų imitavimo ašį. Tai savo „Facebook“ įraše gerai apibendrino Vytautas Vyšniauskas:

Iki skausmo graudu matyti, kaip prisidengiant laisvo žodžio gynyba ginamas turbūt labiausiai žodžio laisvei Lietuvoje nusikaltęs viešas asmuo – dabartinė LRT generalinė direktorė. Jūs juk neprotestavote, kai ji inicijavo doc. dr. Jolantos Mažylės elgesio tyrimus ir aršiai kritikavo iš galios pozicijų dėl to, kad nuėjo į neteisingą laidą (visi tyrimai baigėsi dėstytojos naudai), o Lietuvos žurnalistų sąjunga direktorę net kaltino mobingu. Neprotestavote, kai jos valdoma LRT už buvusios teisingumo ministrės kritiką skyrė nuobaudą Virginijui Savukynui, kuris laimėjo bylą teisme, pripažinusiame, kad jo žodžio laisvė tokiu būdu buvo suvaržyta.

(…)

Neprotestavote, kai politiškai jautriais klausimais į diskusijas vieną pusę atstovauti buvo kviečiami ekspertai, o kitą – tik politikai ir viešieji rėksniai (diskusijos apie partnerystę, Stambulo konvenciją, smurto prieš vaikus įstatymus), sudarant įspūdį, jog mokslas, šviesa ir tiesa yra vienoje, bet ne kitoje pusėje. Neprotestavote, kai Rita Miliūtė savo laidose jai nepatinkančių pašnekovų fone rodė nemalonius asociatyvius vaizdus (pavyzdžiui, išsigandusius vaikus nuo smurtaujančių tėvų), o patinkančių – malonius, taip manipuliatyviai formuodama atitinkamas žiūrovų nuostatas pašnekovų atžvilgiu. Neprotestavote, kai Edmundas Jakilaitis jam akivaizdžiai imponavusį Eligijų Masiulį po stambiausio korupcijos skandalo Seimo istorijoje mandagiai ir draugiškai kalbino nedarydamas spaudimo, tačiau po Gretos Kildišienės skandalo Ramūną Karbauskį tardė spausdamas ir pertraukinėdamas lyg profesionalus saugumo tarnybų tardytojas. Jūs neprotestavote, kai LRT gausiai rodė apie kiekvieną protestą prieš Lenkijos valdančiąją partiją „Teisė ir teisingumas“ dėl su abortais susijusių įstatymų ar moterų maršus JAV, tačiau beveik nieko nerašė ir nerodė apie tokius pat gausius žygius už gyvybę ir protesto akcijas prieš abortų liberalizavimus. Būtų galima vardyti daug kitų pavyzdžių, kaip nuolatiniai Vykinto Pugačiausko užsienio politikos aptarimai manipuliuojant ar iškraipant viešai prieinamą informaciją, bet prieš juos irgi niekas neprotestuoja.

Gerai, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė – „turbūt labiausiai žodžio laisvei Lietuvoje nusikaltęs viešas asmuo“ – galbūt kiek skubotas vertinimas. Bet esmę supratote.

Tačiau svarbiausias galios centras Lietuvoje yra net ne LRT, o Konstitucinis teismas, kuris tapo Vakarų imitavimo ideologinės ašies įkaitu. 2025 m. balandžio 17 d., KT paskelbė, kad Seimas turi priimti įstatymą, kuris užtikrintų partnerystės įteisinimo teisinį reglamentavimą, o iki tol tos pačios lyties poros gali kreiptis į teismus dėl partnerystės įregistravimo.

Suprantate? Kadangi įstatymo, kurio reikia nėra, Konstitucinis teismas liepia teismams elgtis taip, tarsi tas įstatymas būtų. Kas tai yra, jei ne valdžių atskyrimo principo griūtis?

Ir tai ne mano tik mano, o teisininko, Konstitucinės teisės specialisto Vaidoto Vaičaičio nuomonė.

Dabar pabandykite padaryti eksperimentą. Paieškokite neigiamų šio sprendimo vertinimų LRT portale. Gali būti sunku.

Taigi, Konstitucinis teismas tampa kultūrinio liberalizmo skleidėju, o LRT jo už tai nekritikuoja, skleidžia iš esmės sprendimą palaikančią informaciją. Ar tai nepanašu į orbanizaciją?

Didžioji nacionalistų strateginė dilema

Taigi nacionalistai susiduria su didžiule strategine dilema. Jei norime kurti tautišką, tradicijas saugančią, progresyvistiniam ideologiniam muštrui atsparią Lietuvą, mums reikia sulaužyti Vakarų imitatorių sieną. Mums reikia pakeisti ideologiniam liberaliajam muštrui angažuotus žmones svarbiuose postuose ir nukreipti mokesčių mokėtojų pinigus taip, kad jais nebebūtų finansuojami kultūros karų progresyvistai.

Vieninteliai mūsų sąjungininkai šioje kovoje yra partijos artėjančios prie „Sovietizmo tęstinumo“ ašies, tokios kaip socdemai ir LVŽS, ateityje potencialiai – galbūt ir skvernelistai.

Tačiau nacionalistams svarbu ne tik tai – mums svarbu ir Lietuvos išlikimas Rusijos grėsmės akivaizdoje, dėl to mūsų gyvybinis interesas yra Ukrainos pergalė (ar bent atsilaikymas) prieš Rusijos agresiją. Ir šiuo klausimu mūsų sąjungininkai veikiau yra Vakarų imitatoriai, nes kuo arčiau sovietmečio tęstinumo ašies, tuo daugiau skeptiškumo dėl Ukrainos ir tuo daugiau simpatijų Rusijai.

Praktiškai tai atrodo taip: sakykime, mes norime, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė nebebūtų LRT direktore, nes mūsų netenkina LRT propaguojama politinė kryptis. Bet kokios garantijos, kad atleidus Budrienę ta kryptis taps geresnė? Kas jeigu vietoje visiško Vakarų imitatoriaus netyčia gausime visišką Sovietizmo tęstinumo propaguotoją? Arba pasukime tai kitaip: sakome, kad nacionaliniame transliuotojuje norime lygaus traktavimo visiems. Bet ar norime, kad lygiai eterį gautų ir Putino apologetai? Tikriausiai ne. Aišku, realybė gan toli nuo tokio scenarijaus. Bet kas jeigu jis išsipildytų ne 100, o, pavyzdžiui, 40 procentų? Ar nacionalistams tai geresnis variantas, nei tai, ką turime dabar? Ir iš kitos pusės, ar mums tiesiog netrūksta drąsos pokyčiams? Kaip pakeisti kursą neišsiūbuojant valties?

Tai yra didžiulė strateginė dilema. Nes niekas iš didžiųjų Lietuvos politikos žaidėjų nėra idealus nacionalistų sąjungininkas. Ir tik ateitis parodys, kaip jiems seksis su šia dilema tvarkytis.