Du broliukai kunigai
du broliukai urėdai
tik aš viena vargo dieną
grėbiau lankoj šienelį
Šią dainą traukdami ir juokdamiesi kunigas Linas Braukyla ir tėvas Lukas Laniauskas vaikštinėjo Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso (kurį vedė su Dalia Macevičiūte) scenos užkulisiuose. Daina skamba ir šio pokalbio pabaigoje, o vėliau surimtėję kunigai dar viską vainikuoja malda. Plačios šypsenos, juokas, energija ir įsiklausymas, rimtis – tokia šio dueto harmonija. Paprašiau Lino ir Luko tarp kongreso šurmulio rasti akimirką susėsti ir pasikalbėti apie tai, kas rūpi jiems kaip dvasininkams, ko trūksta, kur gali vienas kitą palaikyti, kuo kunigystė ir tarnystė skiriasi Lietuvoje ir Amerikoje, kur dirba t. Lukas. Tad, priešais jus – atviras ir jaukus dviejų kunigų pokalbis, jame daug juoko, bet dar daugiau gelmės.
Kunigai iš skirtingų Atlanto pusių
Linas Braukyla: Nors mus skiria tūkstančiai kilometrų – tu, Lukai, esi didelės parapijos Klivlande klebonas, aš tarnauju Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje bei Vilniaus akademinėje sielovadoje – daug dalykų mus sieja. Esame kunigai, ateitininkai, dirbame su jaunimu, panašiomis aplinkybėmis atradome pašaukimą.
Lukas Laniauskas: Nepaisant to, kad mūsų aplinkos visiškai skirtingos, kunigystės luomas mus suartina, kuria brolystę. Yra dalykų, kuriuos suprantame tik mes. Į kitus taip pat žvelgiame ganytojo žvilgsniu: matome kaimenę ir avis. Kiekvieno žmogaus istorija yra šventa – tai, kaip Dievas prisiliečia prie mūsų gyvenimo, yra sakralu. O mes, kunigai, turime dovaną būti žmonių gyvenimuose nuo gimimo, krikšto iki to momento, kai išlydime juos į kapines.
Linas Braukyla: Galime pakalbėti apie savas istorijas. Noru pažinti Dievą aš užsidegiau studijų metais, būdamas ateitininku. Sakei, ir tau tai yra pažįstama…
Lukas Laniauskas: Ateitininkų veikimas Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi. Pas mus gimsti ir turi pasirinkti, ar būsi ateitininkas, ar skautas. Aš pasirinkau abu – tapau ir skautu, ir ateitininku. Mano mama skautė, o tėtis ateitininkas, taigi, mišri šeima (juokiasi). Šios organizacijos yra tarsi įgimtos, aš jų pats nesirinkau. Lietuvoje ateitininkus jūs atrandate, priimate sprendimą prie jų prisijungti. Jus galima būtų palyginti su atsivertusiais į tikėjimą žmonėmis – atradę tokią dovaną jie dega, nori ja dalintis, ją puoselėti. Ateitininkus Lietuvoje ir matau kaip aktyvius, besidominčius, veikiančius katalikus. Kai Lietuvos ateitininkai atvažiuoja į Ameriką, jie galvoja, kodėl čia visi taip lengvai į viską žiūri…
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
