Susitikome Lino įrašų studijoje Kaune. Šalia profesionalios muzikos įrangos už didelio lango lietuje lingavo medžiai. Išsyk pajutau, kad patekau į kūrybos pripildytą erdvę, o pokalbis prasidėjo lengvai – ėmėm plepėti apie šeimą, vaikus, žiūrėtus serialus ir, žinoma, muziką. Tokia paprasta šiluma, kurią parsivežiau atgal į Vilnių ir išsyk bandžiau perkelti į tekstą. Skaitykite, pajusite ir, esu tikra, įsikvėpsite dar truputėlį daugiau gyventi su muzika.
Ką tik išleidote naują kūrinį „Kelias tiesa ir gyvenimas“. Kokia šios dainos istorija?
„Kelias tiesa ir gyvenimas“ yra viena iš mano būsimo albumo, kurį planuoju išleisti šiemet, dainų. Tiek gospelo žanras, tiek kūrinio tematika suteikia dainai sakralumo. Joje – paties Jėzaus Kristaus pasakyti žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Visas dainas, kurias įrašinėjame kartu su choru GospelJonai, lydi sakrali, šventa mintis. Tikintis žmogus, aišku, supranta ir girdi, apie ką ši daina – apie žmogų, žmogaus kelią, kuriame Dievas dovanoja įvairiausių dalykų, ko tik žmogus nori, tik galbūt ne visada pavyksta tuos dalykus išsaugoti dėl elementaraus žmogiškumo, dėl klaidų, silpnybių. Jei žmogus nupuola arba pradeda skęsti, Dievas visada ištiesia ranką ir ištraukia. Dainos žodžiuose tai minima. Ši daina jau išbandyta koncertuose, ji turi gerą tėkmę, jos ritmas, jos melodija pakili, pats gospelo žanras, gospelo muzika apskritai yra labai kelianti dvasią. Naujame albume be šios dainos taip pat bus ir daugiau šviesios minties ir sakralios temos. Ir labai džiaugiuosi, kad tą sakralumą mes užkodavome metaforose ir alegorijose.
„Aš nuostabiam kelyje“ – dainoje skamba. Jūsų liudijimas muzika – labai subtilus. Viename interviu ir minėjote – kam reikia, supras. Ar muzika jums padeda tikėti / melstis? Ir kaip kalbate su tais, kurie nesupranta, ką norite jiems ta muzika iš tiesų pasakyti?
Kam reikia, tas supras – galbūt vėlgi perfrazuota, juk Jėzus Kristus irgi sakydavo viską palyginimais, alegorijomis, ne visi suprasdavo. Netgi jo mokiniai klausdavo: „Mokytojau, paaiškink, mes nesuprantame“. Jis paaiškindavo ir pridėdavo, kad ne visiems lemta suprasti tam tikrus dalykus. Pasaulis yra labai platus, labai įvairus, ir su choro nariais kalbėjome, jog reikia tikėjimą liudyti taip, kad žmonės norėtų ateiti, o ne atsitrauktų sakydami: „Oi, šitie jau nušvitę, bėgam…“ Tikslas yra pritraukti žmones, pranešti jiems vilties žinią, todėl su pasaulietine muzika reikia tą misiją atlikti tokiu būdu, kuriuo mes atliekame. Mes tikime, tai yra šviesa, gėris, vienybė, vilties žinia. Dainoje mes sakome, kad viskas bus gerai – ten vėliau mums viskas bus gerai. Kiekvienas žmogus galvoja apie savo dabartį, ateitį, permąsto savo praeitį. Ir visgi galvodamas apie savo ateitį žmogus turi turėti viltį, o mes, katalikai, tikintieji, žinome, kas yra viltis, kas yra mūsų gyvenimo šviesa, koks yra tas kelias ir kas yra Tas Kelias.
Muzika jums pačiam turi būti viltinga? Ko pats klausote?
Jeigu atsakinėčiau tik kaip klausytojas, kiekvieną dieną klausantis muzikos, tai sakyčiau, kad stengiuosi rinktis tam tikro žanro turinį, kuris pakelia arba sukuria nuotaiką, bet kai kalbu iš profesionalo pozicijos, tai muzikos yra įvairios, žanrų yra galybė, esmė, kad tie žanrai būtų atliekami profesionaliai, kompetetingai. Kadangi esu profesionalus muzikos prodiuseris, garso režisūros dėstytojas ir kūrėjas, tai man labai svarbi garso kultūra, kompozicijos tėkmė ir muzikos bei teksto sinergija. Todėl į muziką žiūriu labai plačiai, myliu ir gerbiu daugybę stilių. Akademijoje mums dėstytojai yra sakę, kad nėra blogo žanro, yra tik blogi atlikėjai. Tad šiandien ir savo studentams sakau, jog reikia klausytis labai daug žanrų, kad taptum profesionalu ir gerai išmanytum muziką. Muzika – universali kalba, talpinanti daug emocijų: ir viltingų, ir depresyvių, ir linksmų, ir liūdnų. Tarp kitko, man liūdesys muzikoje labai patinka. Jame atrandu prasmę. Muzika kaip ir gyvenimas, joje turi būti visko.
Jau užsiminėte apie tai, kad muzikoje gyvenate – ją kuriate, atliekate, prodiusuojate, muzikos mokote. Jūsų muzikinė kelionė – labai spalvinga ir įvairi. Įdomu, kaip pats ją pristatytumėte.
Visos tos stotelės, kuriose teko pabūti, yra reikšmingos. Pati pirmoji ir labai svarbi, aišku, Juozo Naujalio muzikos gimnazija. Ten įgytos muzikinės žinios, suformuotas charakteris, išmokta groti smuiku, fortepijonu. Žemai lenkiuosi šviesios atminties smuiko mokytojui Vladui Varčikui, kuris, beje, buvo ir mano tėčio smuiko mokytojas. Paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Paraleliai ir mano pirmoji estradinė grupė „L+“, su kuria tikrai nusišypsojo didžiulė sėkmė – mes per kelis mėnesius tapom viena ryškiausių popscenos grupių Lietuvoje, o per savaitę turėdavome po 5 koncertus. Tada privalėjau išeiti akademinių atostogų porai metų, nes visko vienu metu nespėjau. Po to tėvų paragintas užbaigiau mokslus, dėl to esu laimingas ir ramus. Juk tai leido dabar ir pačiam būti dėstytoju Kauno technologijos universitete. Po LMTA tęsiau mokslus studijuodamas garso režisūros specialybę Lietuvoje ir Suomijoje, tai mane labai sustiprino ten, kur esu dabar, įrašų studijoje. Dabar galiu užsiimti ne tik kūryba, bet ir garso balansavimu, suvedimu ir finaliniu masteringu. Ir, aišku, daug kitų stotelių: tarptautiniai muzikos festivaliai – labai intensyvus etapas, kai po „L+“ tęsiau muzikinę kelionę slapyvardžiu „Adoms“, tuomet Lino ir Simonos duetas, didžioji Eurovizijos scena 2004 m. Ir finalinis, iki dabar besitęsiantis, solinis Lino Adomaičio etapas. Labai smagu nardyti jo vandenynuose – toks pavadinimas ir ryškiausios šio etapo dainos, parašytos dukrai Saulei. 2014 m. įvyko koncertinis turas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tai tokia saldi rizika, kai imiesi didelio kąsnio, bet koks džiaugsmas, kai pavyksta jį perkąsti. 2018 m. įvyko galingas „Vandenynų“ koncertinis turas didžiosiose Lietuvos arenose su pilnos sudėties LVSO ir maestro Gintaru Rinkevičiumi priešakyje. Tai tokie įvairūs ir smagūs akcentai, smagu prisiminti kolegas, su kuriais dirbta, ir dėkoti mokytojams, kurie išmokė muzikos. Nes tikrai, įdomiausia tai, kad kartais reikšmingiausiomis stotelėmis tampa iš pažiūros nereikšmingi susitikimai su žmogumi, kad ir labai trumpam momentui. O gal jie net reikšmingesni, nei stovėti didžiausioje scenoje…
Smagu girdėti ir matyti, kad ieškote ir randate naujų iššūkių, naujų spalvų savo kūryboje. Paminėjot, kad turit gebėjimų, patirties ir žinių dainą sužiūrėti nuo pat kūrybos pradžios iki įrašymo, garso suvedimo. Kuris kūrybinis etapas mieliausias: ar jau matyti rezultatą, ar užčiuopti pirmą žodį, natą?
Užčiuopti natą, harmoniją, pasigauti mūzą ir patikėti daina, jos žodžiais, kad ji kažkam irgi įsiskverbs į mintis, širdį. Šis momentas labai smagus, jis dažniausiai įvyksta tiesiog grojant pianinu. Vėliau man labai patinka viską sluoksniuoti įrašų studijoje – įrašyti mušamuosius, bosinę ir elektrinę gitaras, klavišinius instrumentus, surašyti vokalus, chorą. Šis procesas yra gan ilgas, ne per vieną dieną padarai visus šiuos darbus, būna, kad vieną dainą įrašinėji mėnesį ar net kelis. O naujus kūrinius dabar įrašinėju praktiškai tik gyvais instrumentais, kai kada vienas kūrinys yra įrašinėjamas atskirose įrašų studijose – chorą vienoje, kitoje mušamuosius, vokalus. Galbūt dėl to jau kelis metus žadu išleisti albumą, bet vis pritrūkdavo laiko. Džiaugiuosi, kad dabar jau tikrai dėliojami albumo finaliniai akcentai.
O būna krizių, kai tingisi nusileisti čia, į studiją? Žiūrint į jūsų aktyvų ir įvairų kelią, atrodo, kad net nėra kada sustoti, viskas labai produktyvu, bet įdomu, kaip jūs pats matot. Ar būna toks laikas, kai nei kuriasi, nei norisi?
Būna. Tai tokios pauzės, atostogų reikalaujantis etapas. Tada – į gamtą, į sodybą, prie jūros ar į kokią nors kelionę. Ar tiesiog su šeima kur nors sėdam, važiuojam. Esu įsitikinęs, kad kūrybos prievartauti nereikia, nes vis tiek iš to nieko gero neišeis. Kūryba, kaip kiekvienas gyvas organizmas, mėgsta meilę. Kai atsiranda ta meilė, o jos daug turiu, neslėpsiu, tada jau leidžiuosi į studiją, o kai matau, kad nėra nuotaikos, tai stengiuosi atsitraukti. Kūryba yra ne techninis darbas, netgi darbu jos negali vadinti, tai subtilus procesas, kartais įvykstantis greitai, kartais lėtai, neturintis apibrėžtumo. Gal dėl to man tai ir patinka, kad tai nesukuria rėmų, leidžia paskraidyti.
Muziką atliekate su chorais, orkestrais, o šią vasarą laukia dar didesnė bendrystė scenoje – atliksite savo dainą su, tikriausiai, gausiausiu choru – Dainų šventės dalyviais. Kuo šis įvykis jums ypatingas?
Teko jau patirti šį nuostabų jausmą Dainų šventėje. Kai atsisuki ir pamatai 13-14 tūkst. žmonių, dainuojančių tą pačią dainą, ir dar tą, kurią tu esi sukūręs, tai nesuvokiama protu. Per nugarą bėgioja šiurpuliukai girdint tą jėgą, kuri sklinda iš tokios vienybę simbolizuojančios gausos. Mūsų Dainų šventė – toks unikalumas, mūsų identitetas, vertybė, kurią mes, lietuviai, džiaugiuosi, kad saugome.
O pats dalyvavote kaip dalyvis, grojote ar dainavote?
Taip, dar savo jaunystėje su Kauno prisikėlimo bažnyčios jaunimo choru būdavome toje chorų masėje. Įspūdžiai visam gyvenimui.
Ar jūsų gyvenimą su šeima, kasdienybę su vaikais taip pat lydi muzika, ar svarbu drauge muzikuoti, gal turite kokią nors tradiciją?
Mažos tokios, gal net tradicijomis ir nepavadinsi, bet, pavyzdžiui, rytais sulaukiame klausimo iš vaikų: „Kodėl mes gyvenam be muzikos?“ Maždaug, atsakykit, kas čia darosi. Turime tokią kolonėlę, pasileidžiam rytinį playlistą, ir tuomet jau gyvenam su muzika. Tai muzika pas mus turi skambėti. Sūnus Jokūbas vis dažniau prieina prie pianino, paprašo atidaryti, kažką pagroja, spaudžia, tarkim, vieną klavišą, vieną natą ir sako: „Žiūrėk, tėti, čia nauja daina“. Pagiriam – labai graži daina. Saulė mokosi dainelių, lanko priešmokyklinę „naujaliukų“ grupę. Į vieną-kitą koncertą atvažiuoja ir vaikai, kad pamatytų, ką tėtis veikia, kur išvažiuoja, man pačiam būna labai smagu, kai Saulė ir Jokūbas ateina ant scenos pas mane. Taip pat vaikai labai nori į studiją, čia net turiu jiems atskirą, mano tėčio, jie žino, kad čia senelio, sintezatorių. Ateina, pagroja, prodiusuoja naujas dainas, kaip mes juokais sakome. Muzikos mūsų gyvenime netrūksta.
Tikriausiai ir pats savo gyvenimą su muzika atsinešėt iš savo šeimos.
Vis sakau apie save, kad einu tėčio pėdomis. Mes su tėčiu panašūs. Jis buvo smuikininkas, aš irgi smuikininkas. Kartais žmonės to net ir nežino, labiau mane sieja su popmuzikos scena. Tikrai tas posakis teisingas, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Tai stebim ir savo vaikučius – kur jie skleidžiasi, jaučiam pareigą teisingai nukreipti, suprasti, kas jiems labiausiai patinka.
Viename interviu sakėte, kad vaikams smagu, kai tėvai svajoja. Apie ką svajojate dabar?
Svajonės mūsų su Irma gyvenime yra labai paprastutės. Svajojam, kad ši diena nuo pat ryto būtų sėkminga mūsų vaikams, būtume sveiki. Negalėčiau įvardinti ko nors pompastiško, kad, pavyzdžiui, svajočiau surengti koncertą stadione… Ne, man tai ne svajonė. Viskas kažkaip atsisuka į šeimos gerovę. Vaikai laimingi, mes su Irma laimingi. Jų juokas – mūsų su Irma svajonės išsipildymas. Kai pavyksta prajuokinti kokiu nors juokeliu ar dar kažkuo, atrodo, išsipildo svajonė. Tai maži mozaikos gabalėliai, iš kurių dėliojame mūsų šeimos gyvenimo paveikslą. Svajonė, kad darna, vienybė, harmonija, šeimos grožis klestėtų ir augtų. Tai tokia pagrindinė svajonė, aplink kurią viskas dėliojasi.
Kas dar jūsų laukia artimiausiu metu muzikoje?
Vasarą nemažai miestų, miestelių švenčių. Dabar artėja didelis renginys Palangos koncertų salėje, kuris vyks liepos 11 d. Ten su Vilniaus miesto ansambliu ir su choru GospelJonai atliksim programą „Vandenynai“. Prie jūros labai tinkantis dalykas. Gruodžio mėnesį laukia Vilniaus ir Kauno arenos su programa, kurioje skambės nemažai naujojo albumo perlų.
Blic klausimai
Kaip atrodo jūsų tobulas sekmadienis?
Tobulas sekmadienis mums yra šventa diena, kuomet dirbti nevalia. Stengiamės, kad sekmadienis būtų poilsis, šeimos diena, kažkur važiuojame, jeigu sodyboje, tai gamtoj, kažkokie žaidimai. Ir, aišku, labai svarbu dalyvauti Šv. Mišiose. Kaune mėgstame lankytis jėzuitų bažnyčioje, ten pakrikštijome savo vaikus, o kai būname sodyboje, dalyvaujame Mišiose Višakio Rūdos bažnyčioje. Dabar atostogavome nuostabioje Fuerteventūros saloje, tai ten dalyvavome Mišiose ispanų kalba. Sekmadienis mums neatsiejama poilsio ir padėkos Dievui diena. Jeigu tai vyksta, tai jau tobula.
Mieliausia širdžiai Lietuvos vieta
Nelengvas šis klausimas. Lietuva visa labai graži, kartais pajunti dvasinę ramybę Nidoj, Preiloj, ir Palangą neseniai pamilom iš naujo, kai dar mažas Jokūbėlis buvo, daug su vežimu ten pravaikščiojom. Labai mylim savo sodybėlę, gražūs Kauno ir Vilniaus senamiesčiai. Jeigu vis dėlto remtumėt prie sienos, kad išsirinkčiau vieną, tai mano pasirinkimas būtų Kauno santaka, kur susitinka didžiausios Lietuvos upės. Man patinka įprasminti taip – Nemuno ir Neries santuoka. Ten prabėgo mano vaikystė, nes Naujalio gimnazija žiūri kaip tik į santaką, o ir Jonas Paulius II buvo ten, mes su choru giedojom. Pasirodo, visai netoli stovėjo ir mano būsimos žmonos choras. Tikrai brangi ir labai graži vieta.
Gražiausia Dainų šventės repertuaro daina
Man labai stipriai skamba ,,Palaimink, Dieve, mus“. Ji tokia viltinga, kai chorai uždainuoja, atrodo, įvyksta palinkėjimas mums patiems, ir melodija, ir žodžiai, visa ta pakili tema turi ypatingą dvasią.
Smagiausia veikla su šeima
Viskas sukasi aplink vaikus, kaip juos natūraliai sudominti ar netgi kartais pakreipti savo naudai, kai kažkur reikia važiuoti ar kažką daryti. Tam mes pasitelkiame personažus. Labai gerai pavirsti jų mėgstamo filmuko personažu, jo balsu kalbėti ir megzti santykį ne kaip tėtis su vaikais, o kaip koks nors Mario ar kas nors iš šuniukų patrulių. Šiomis dienomis pas mus robotų tema, tad viskas vyksta sulėtintai: aš ro-bo-tas, da-bar ro-bo-tui rei-kia ku-ro, ei-me val-gy-ti. Žymiai skanesnis maistas tuomet! Tie personažai ne tik vaikus džiugina, bet mes ką nors bevaidindami irgi susižvalgom, pagiriam vienas kitą, jei gerai pavyksta suvaidinti, tai ir mums linksmiau gyventi. Be humoro niekaip. Džiaugiamės, kad ir vaikai mėgsta juokauti. Saulė moka nemažai anekdotų, būna, atėję pasiimti jos iš darželio, randame sėdinčią su būriu vaikų rateliu, ir visi jie klauso Saulės anekdotukų.
Muzika, kuri skamba šiuo metu
Beveik niekada neužsisėdžiu prie vieno kūrinio, gal dėl to, kad mėgstu ir klausyti, ir analizuoti, kaip skamba instrumentai, žemi dažniai ir pan. Techniniai dalykai mane taip pat labai domina. Bet kūrinys, kurį tikrai esu įsimylėjęs, yra Johano Sebastiano Bacho orkestrinė siuita Nr.3 D-dur. Ne veltui Bachas vadinamas vandenynu, nors jo pavardė reiškia upelį. Be to, didžiausią savo kūrybos dalį jis atidavė Dievui. Pasvarstykime: gal dėl to jo muzika nemirtinga, gal dėl to jis ir yra įtakingiausias visų laikų kompozitorius?
Nuotraukos
