Lietuvos Raudonasis Kryžius: „Esame čia ir dabar, galime padėti“

Daugumai turbūt kyla klausimas, ką daryti, kad pasaulis būtų geresnė ir gražesnė vieta gyventi ir tobulėti. Lietuvos Raudonasis Kryžius – itin svarbi humanitarinė organizacija, kasdien vykdanti šią misiją. Ir prie to prisidėti gali kiekvienas. Norėdama išsiaiškinti, kaip ši organizacija veikia, kuo svarbus visuomenės įsitraukimas ir savanorystė, be galo džiaugiuosi galėdama pakalbinti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos atstovę Mildą Vibrantytę.

Kaip organizacija padeda nukentėjusioms šeimoms, pažeidžiamoms grupėms (vaikams, asmenims su negalia, bedarbiams)? Kokiose gyvenimo situacijose atsidūrę žmonės kreipiasi? Kaip įstaiga gali jiems padėti? 

Mes turime keletą pagrindinių vykdomų programų. Viena iš jų yra „Šilti apsilankymai“, skirta vienišiems senjorams. Finansiškai daug padėti jiems negalime, bet visapusiškai teikiame emocinę paramą. Turbūt mažai kas žino, bet netgi 60 % savižudybių įvyksta amžiaus grupėje virš 65 metų. Lietuvoje labai dažna problema yra ta, kad žmonės senatvėje lieka vieni. Nors ir turi vaikų, bet vaikai gyvena užsienyje arba Lietuvoje, bet nebendrauja, todėl senjorai tiesiog jaučiasi labai vieniši ir emociškai dažnai palūžę. Tad ši programa yra skirta būtent jiems. Savanoriai su senjorais užmezga draugystę ir palaiko ryšius, užsiima įvairiomis veiklomis, kviečia prisijungti prie organizuojamų įvairių bendruomenės renginių, iniciatyvų. Kita programa, irgi susijusi su pagalba pažeidžiamiems žmonėms, yra „Stipri šeima“: savanoriai lanko šeimas, kuriose yra negalią turinčių žmonių. Su jais bendrauja, įvairių veiklų pagalba padeda tokioms šeimoms neatsiskirti nuo visuomenės, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, dalyvauti įvairiuose renginiuose ir iniciatyvose, skirtose negalią turintiems žmonėms. Kalbant apie kitą pažeidžiamą grupę – vaikus – jiems atskiros programos neturime, tačiau labai dažnai šeimose, su kuriomis bendraujame, negalią turintys asmenys ir būna vaikai, kuriems teikiame pagalbą. Taip pat padedame ukrainiečiams, jų vaikus mokome lietuvių kalbos, vyksta įvairūs darbščiųjų rankų būreliai. Remiame juos tiek daiktais, tiek emociškai, konsultuojame, padedame tėvams susirasti darbą, vaikus užrašyti į būrelius, mokyklas, darželius, įvairias jaunimo įstaigas. Taip pat teikiame pagalbą ir kitų šalių pabėgėlių ir migrantų vaikams, organizuojame jiems įvairias stovyklas, užsiėmimus, kartu su jų tėvais padedame jiems lengviau integruotis Lietuvoje.

Kokie šiuo metu yra organizacijos prioritetiniai projektai? 

Prioritetiniai projektai visada priklauso nuo to, su kokia krize valstybėje susiduriame. Pastaruosius trejus metus vieną krizę keičia vis kita. Prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai, prioritetinė grupė buvo apskritai visuomenė ir pagalba gydytojams. Vėliau – Baltarusijos pasienio krizė, kai prioritetinė grupė buvo būtent pabėgėliai ir migrantai. Paskui prasidėjo karas Ukrainoje. Tada prioritetą teikėme į Lietuvą atvykstantiems ukrainiečiams, koordinavome srautus. Šiuo metu jų gerokai sumažėjo: netgi paskutinis ukrainiečių registracijos centras užsidarė Alytuje. Atvykę ukrainiečiai sėkmingai integravosi, dirba, tad jiems pagalbos reikia vis mažiau. Vėlgi daug dėmesio skiriame kitų šalių pabėgėliams ir migrantams, vienišiems senjorams ir negalią turinčioms šeimoms. Turime jaunimo programą, skirtą šviesti jaunus žmones pirmosios pagalbos, savanorystės temomis, parengti ekstremalioms situacijoms, kaip elgtis nelaimės atveju. Taip pat turime krizių ir ekstremalių situacijų valdymo programą, kuriai skiriame daug dėmesio, nes dabar mūsų tikslas yra suteikti pirmąją pagalbą žmonėms ir valstybei, kai ištinka nelaimė ar krizė. Mes tikrai daug investuojame į programą, pasirengimą nelaimėms ir visuomenės švietimą, kaip reiktų elgtis įvairių ekstremalių situacijų metu, kaip reaguoti ir kaip būti tinkamai pasirengusiam. 

Ar susiduriate su tam tikrais iššūkiais? Jei taip, gal galėtumėte papasakoti plačiau? Kaip visa tai sprendžiate? 

Kaip jau minėjau, kad vieną krizę veja kita, tad su iššūkiais susiduriame ir mes, siekiantys tas krizes suvaldyti, padėti žmonėms. Didžiausias iššūkis pastaruoju metu ir buvo tinkamai atliepti gyventojų poreikius, teikti humanitarinę pagalbą ukrainiečiams, kuriems ji labai reikalinga. O šiandien daug dirbame su savivaldybėmis visoje Lietuvoje: mes norime būti ta organizacija, į kurią gali kreiptis savivaldybės žmonės, šeimos, nutikus nelaimei jų bendruomenėje ir apskrityje. Tad gal didžiausi iššūkiai dabar yra komunikavimas su atitinkamomis savivaldybėmis, tinkamas savęs pozicionavimas ir pakankamas visuomenės informavimas, jog į mus galima kreiptis, esame čia ir dabar bei galime padėti ištikus nelaimei.

Turbūt dažnai susiduriate su sunkiomis, skaudžiomis situacijomis. Ar skatinate savo darbuotojus ir savanorius rūpintis savo psichologine sveikata? 

Neseniai startavo psichinės sveikatos programa, kuri būtent ir bus orientuota tiek į darbuotojų, tiek į savanorių, tiek apskritai į visuomenės žmonių emocinės gerovės skatinimą. Taip pat turime Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akademiją: tai vidiniai mokymai, skirti darbuotojams bei savanoriams. Tam tikras mokymų ciklas skirtas būtent emocinei gerovei ir sveikatai, kaip sau padėti. Turime ir psichologą, kuris nuolatos konsultuoja darbuotojus ir savanorius, susiduriančius su tam tikrais iššūkiais savo gyvenime.

Organizacijos veikla grindžiama savanoriškos veiklos pagrindu, tačiau šioje veikloje vis tiek susiduriama su išlaidomis. Gal galėtumėte pasidalinti, kokius finansavimo šaltinius užsitikrina Lietuvos Raudonasis Kryžius ir ar valstybė skiria pakankamai dėmesio šiai humanitarinei veiklai?

Pagrindinis mūsų finansavimo šaltinis yra visuomenė – tai individualių rėmėjų paramos. Valstybė dėmesio skiria vis daugiau, nes esame vis labiau matomi, mūsų pagalba įvairioms žmonių grupėms, įvairių krizių ir nelaimių metu vis didėja. Tad kuo didesni mūsų darbų atgarsiai, tuo daugiau paramos ir bendradarbiavimo sulaukiame iš valstybės. 

Kaip manote, ar glaudesnis bendradarbiavimas su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis padėtų įstaigai efektyviau ir našiau atlikti savo veiklą?

Atsitikus kažkokiai krizei ar nelaimei, kaip kad prasidėjus karui Ukrainoje, turėjome jungtinę kampaniją, skirtą rinkti lėšas Ukrainai būtent su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, ir tikrai vieni be kitų nebūtume tiek nuveikę. Labai džiaugiamės, kai suvienijame skirtingas jėgas ir galime bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems: „Maisto bankas“ gelbsti maistu, „Gelbėkit vaikus“ padeda vaikams. Susijungę galime kaip viena didelė jėga atliepti daugiau poreikių tam tikroms tikslinėms grupėms, ištiktoms negandų. Tad vienareikšmiškai tokiais atvejais esame stipresni veikdami išvien. Na, o kasdienybėje puikiai ir efektyviai dirbame ir atskirai, bet visada palaikome vieni kitų darbus, prisidedame prie organizuojamų iniciatyvų bei akcijų jas paviešindami, stengiamės paremti vieni kitus. 

Kaip žinoma, jūsų organizacija yra tarptautinė. Ar su anksčiau aptartomis problemomis susiduriama ir kitose šalyse? Ar yra specifiškų problemų / iššūkių, su kuriais susiduriama tik Lietuvoje?

Raudonasis Kryžius ir Raudonasis Pusmėnulis, priklausomai nuo tikėjimo, veikia 192 šalyse visame pasaulyje. Tad mūsų visų problemos, su kuriomis susiduriame, yra visiškai skirtingos: kažkur badas, kažkur yra didelis vandens stygius, kažkur siautėja milžiniškos stichinės nelaimės. Lietuvoje esame tikrai apsaugoti nuo tokių dalykų, o ir klimato atšilimą jaučiame tikrai labai mažai, palyginus su kitomis šalimis. Tad problema problemai nelygi. Lyginant Lenkiją ir Lietuvą, mūsų problemos ir iššūkiai labai panašūs. Labai daug kas priklauso nuo geopolitinės situacijos. Jeigu pažvelgsime iš Afrikoje esančių kolegų pusės, tai mūsų problemos jiems gali būti labai egzotiškos, kaip kad ukrainiečių antplūdis ir specifinė pagalba jiems. 

Ar organizacijos padaliniai bendrauja tarpusavyje ir dalijasi gerąja praktika, idėjomis?

Tikrai taip. Šiuo metu mano kolegė išvažiavusi į vieną Londono konferenciją, kur šalys dalijasi tiek gerąja, tiek blogąja praktika, kas veikia ir kas – ne, su kokiais iššūkiais susiduriama. Organizuotoje konferencijoje Stambule taip pat buvo labai įdomu, joje susirinko 60 skirtingų draugijų atstovų iš viso pasaulio, rizikų atstovai dalijosi pasiteisinusiomis ir nepasiteisinusiomis veiklomis, kampanijų žinutėmis, kurios jų buvo sėkmingos, o kurios ne, skirtingomis problemomis, sprendžiamomis įvairiose šalyse. Tad tikrai mokomės vieni iš kitų, nuolat vykstame į stažuotes. Pradėję vykdyti naują projektą, kaip kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akademija ar psichinės sveikatos programa, aplankėme kolegas, kurie tai jau yra darę, ir sėmėmės patirties. Tad visada, kai atsiranda naujų iššūkių, veiklų, sričių, vieni kitus labai noriai priimame, pamokome, keičiamės patirtimis ir tokiu būdu tobulėjame.

Kokie yra organizacijos ilgalaikiai tikslai ir vizija? Ar yra planų plėtrai?

Planų plėtrai tikrai yra. Šiuo metu turime 15 Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skyrių visoje šalyje ir norėtume veikti dar didesniu mastu ir atidaryti dar daugiau skyrių Lietuvoje. Ir, aišku, yra numatyta įvairių projektų. Dabar mes didžiausią dėmesį skiriame krizėms ir nelaimėms, siekiame būti didžiausiais visuomenės ir valstybės pagalbininkais. Tad stipriname savo komunikaciją, įvaizdį, daug dirbame organizacijos viduje, kad būtume pasiruošę ir galėtume patenkinti įvairius pagalbos poreikius.

Kaip pritraukiate savanorius prisijungti prie jūsų humanitarinės veiklos? Koks jų indėlis ir kaip jie padeda organizacijai pasiekti tikslus?

Savanoriai yra pagrindinė mūsų varomoji jėga. Šiuo metu mes turime 15000 savanorių visoje Lietuvoje. Kaip juos pritraukiame? Kai prasidėjo karas Ukrainoje, užteko vienintelės žinutės, kad ieškome savanorių. Atsiliepė be galo daug žmonių, norinčių padėti čia ir dabar. Jeigu kažkokioje programoje pritrūksta savanorių, pritrūksta rankų, tai skelbiame komunikacines žinutes socialiniuose tinkluose. Labai dažnai būsimi savanoriai sužino apie mūsų veiklą ir žmogiškųjų resursų poreikius „iš lūpų į lūpas“. Su savanoriais ryšį palaikome per tam tikrą savanorių platformą, kurioje bendraujame, siunčiame jiems naujienlaiškius elektroniniu paštu. Atskiros savanorių grupės turi savo koordinatorius, kurie paskiria darbus. Savanoriai – tai mūsų rankos, padedančios mums siekti tikslų ir vykdyti savo misiją. Be jų nebūtų mūsų. 

Kaip skatinate viešąjį informavimą apie socialinius klausimus, visuomenės sąmoningumą, kad galėtume gyventi draugiškesnėje ir solidaresnėje visuomenėje?

Vykdome ne vieną projektą, visa informacija pateikta mūsų puslapyje www.redcross.lt. Be visų anksčiau išvardintų projektų mūsų tikslas yra ir edukuoti visuomenę apie tai, ką mes veikiame, kokią pagalbą teikiame, ir išskirti tas sritis, į kurias gali įsitraukti žmonės ir kuriose reikalinga pagalba. Apie tam tikras mūsų vykdomas veiklas, svarbius įvykius pranešame ir spaudoje. Kaip minėjau anksčiau, esame labai aktyvūs socialiniuose tinkluose. Yra ir kitų būdų, kuriais komunikuojame su visuomene apie mūsų darbus. Dažnai veikiame tiek daug, jog tenka prioritetizuoti tam tikrus dalykus. Visko neįmanoma aprėpti, tad atsirenkame ir rodome tai, kas tądien atrodo svarbiausia. 

Ar pastebite didesnį žmonių įsitraukimą į humanitarinę veiklą, savanorystę?

Nėra vienareikšmiško atsakymo. Pavyzdžiui, kalbant apie karą Ukrainoje, pradžioje susidūrėme su dideliu savanorių įsitraukimu. Vėliau, kad ir kaip liūdnai beskambėtų, visuomenė tiesiog susigyveno su tuo, kad vyksta karas, tai tapo kasdienybe. Tad ir įsitraukimas padėti ukrainiečiams nuslūgo. Apskritai, per pastarųjų dvejų metų laikotarpį socialiniuose tinkluose matome augantį sekėjų skaičių, o tai rodo žmonių susidomėjimą mūsų veikla. Taip pat sulaukiame vis daugiau žiniasklaidos dėmesio, nes ir darome daugiau nei anksčiau. O ir labiausiai matomi pasidarėme būtent dėl pagalbos Ukrainai ir jų žmonėms. Atsiranda vis daugiau verslų, besidominčių, kaip jie gali prisidėti prie savanoriškos veiklos, taip pat daugėja ir individualių savanorių, dėl to labai džiaugiamės. Tikrai galima teigti, jog visuomenė tampa vis sąmoningesnė ir žmonėms savanorystė nebeatrodo kažkoks svetimas dalykas. Sulaukiame vis daugiau palaikymo ir tikimės, kad kuo daugiau veiksime, kuo daugiau darysime, tuo daugiau pasieksime ir tuo daugiau galėsime padėti.