Lietuvos jaunimo dienų choro vadovė Živilė Matulevičienė: „Esame tiesiog pašaukti būti, būti Bažnyčioje“

Pokalbis apie Lietuvos jaunimo dienų (LJD) chorą bei choristus, jau įvykusius renginius ir planuojamas tarnystes  – proga dar ir dar kartą prisiminti pirmuosius savo tikėjimo žingsnius. Taip pat pastebėti dešimtmetį lydėjusią, tebelydinčią Dievo globą. Dėkingumas ir pasitikėjimas aplanko ir žinant, kad LJD choras buvo, yra ir bus vieta jaunimo draugystei, tarnystei per giesmę Bažnyčioje skleistis. Apie choro istoriją, tapatybės paieškas bei ateities planus kalbėjausi su Živile Matulevičiene.  

Živile, esi viena iš LJD choro vadovų, taip pat Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje ruoši suaugusiuosius, norinčius priimti Sutvirtinimo sakramentą. Jei paprašyčiau daugiau papasakoti apie save, kaip tu prisistatytum? 

Pirmiausia esu žmona ir mama. O tarnystė Bažnyčiai yra vieta, kur dalinuosi tomis dovanomis, kurias Šventoji Dvasia man davė auginti bendruomenei. Jeigu taip asmeniškai, aš įvardijau savyje porą ryškiausių dovanų. Viena, aišku, yra šlovinimas, garbinimas. Aš prašiau Dievo šitos dovanos, ir Jis man davė su kaupu. Džiaugsmas šlovinant, garbinant ir tarnaujant tokiu būdu nedingsta jau daugybę metų. Kitas dalykas, kurio, atsimenu, jaunystėje prašiau – ugdymo dovana. Dievas šito irgi nepagailėjo. LJD chore galiu auginti ir naudoti abi dovanas. O ruošiant sutvirtinamuosius labiausiai, aišku, atsiskleidžia ugdymas. Ruošiu suaugusiuosius, kurie yra atsidūrę tokiame gyvenimo taške, kai pradeda kilti rimti klausimai apie tikėjimą ir santykį su Dievu. Tad susirenkame ir daug diskutuojame, kviečiame svečius, bandome suprasti ir pagrįsti, kartais – pasiginčyti.

Tu kalbėjai apie šlovinimą, garbinimą. Gal galėtum paprastais žodžiais, dar nepaliečiant konkrečios tarnystės, apibūdinti, kas yra ta šlovinimo tarnystė arba šlovinimo-maldos tarnystė?

Šis klausimas iš tiesų yra labai platus. Šlovinimas, dėkojimas Dievui apima daug platesnes sąvokas, daug platesnę erdvę ir kontekstą nei tik giedojimas. Pirmiausia tai kyla iš gyvenimo būdo bei santykio su Dievu. Šlovinimas, mano galva, yra nuolatinė laikysena – tu nuolat gėriesi Dievu ir Jam dėkoji, ir tai apima visas tavo gyvenimo sritis. 

Jeigu kalbame apie LJD choro tarnystę ir patį chorą, kaip sielovadinį projektą, ši dovana čia skleidžiasi šiek tiek siauriau – per muziką, dažniausiai – giesmę. Šio choro formatas jaunimui sudaro galimybę augti dviem būdais. Vienas jų – giedojimas. Šiuo atveju sutinkame jaunuolius, kurie kelią į Bažnyčią arba santykį su Dievu surado per muziką. Tad čia vyksta ugdymas supažindinant juos su giesme, jos vieta liturgijoje ir maldos giesme formomis. Tačiau taip pat yra jaunuolių, kurie jau turi tiek muzikinį, tiek liturginį, tiek sielovadinį supratimą. Tokiais atvejais chore atsidaro kita ugdymo erdvė – lyderystės ugdymas. Choras toks daugiasluoksnis projektas: reikia ir renginius, ir tarnystes organizuoti, ir stovyklas, ir t.t. Tai erdvė, kur jaunuoliai gali ugdytis atsakomybę, lyderio savybes, mokytis dirbti komandoje, augti pasitikėjime Dievu, mokytis reikalingų įgūdžių. 

LJD choras, apie kurį kalbame, buvo suburtas giedoti Kaune 2013 m. vykusiose Lietuvos jaunimo dienose. Kaip manai, kodėl jis vis dar gyvuoja? Ar tai lemia nuolatinė žmonių kaita, besikeičiantys, bet ir išliekantys poreikiai? 

Iki šiol stebiuosi, kad šitas projektas yra aktualus ir gyvas. Kai mes su dirigentu Jeronimu Serebrinsku rinkome chorą, galvojome apie vieną sezoną. Būtent toms Kauno Lietuvos jaunimo dienoms, vykusioms prieš dešimt metų. Tikrai nesitikėjau, kad šitas projektas gyvuos taip ilgai. Su didžiule nuostaba pati stebiu, taip iš šono, kaip Dievui patinka šis jaunuolių būrys ir kaip Jis neleidžia žmonėms išsivaikščioti –  vis dar įkvepia naujų idėjų, naujų poreikių, naujų žvilgsnių.

Ar per tuos metus choras smarkiai pasikeitė? 

Taip, choras labai pasikeitė. Išsiplėtė ir jo tarnystės laukas. Pati visuomenė keičiasi, todėl keičiasi ir jaunuoliai, kurie įsitraukia į chorą. Man labai smagu, kad daug jaunuolių, kuriuos sutinki bažnytinėje erdvėje ar dirbančius Bažnyčios struktūrose, yra giedoję mūsų chore, augę pas mus, mokęsi kartu su mumis. Džiaugiuosi, kad Dievas naudoja šį chorą giedančiam jaunimui Lietuvoje auginti. 

Kita vertus, per tuos dešimt metų reikėjo atsakyti sau į klausimą, kaip Dievas mus mato ir kokia yra jo vieta? Gal šiek tiek konkrečiau pasižiūrėti, koks šito projekto vaidmuo. Mes matėme, kad esame šiek tiek daugiau negu tik choras, bet ir erdvė jaunimui augti. LJD choras pirmiausia yra pastoracinis projektas, kuris per giedojimą, per šlovinimą atliepia sielovadinius poreikius. Gilindamiesi, žiūrėdami, ieškodami atsakymų mes su choro vadovų grupe džiaugsmingai atradome tokį aiškumą, įsivardinome, kad esame tiesiog pašaukti būti. Būti Bažnyčioje. Ir to pakanka – mūsų buvimas jau yra liudijimas, autentiškas Dievo parašas. Tai yra mūsų gyvenimai, tikri gyvenimai, kuriuose Dievas kažką veikia. Mes apie tai liudijame savo giesme, savo buvimu kartu, savo tarnyste, savo tarpusavio santykiais, savo noru būti Bažnyčioje, augti joje. 

Man atrodo, vienas iš šito choro bruožų – skirtingi žmonės. Vieni Bažnyčioje nuo mažens, kitus į chorą pakvietė draugai, jie patys ateidami gal net nelabai nutuokė, koks tai choras. Kiti prisijungė konkretiems renginiams ar po jų. Platus spektras žmonių: skirtingi Lietuvos miestai, skirtingos parapijos, skirtingos amžiaus grupės, patirtys. Kaip jums pavyksta visa tai suderinti?

Taip, tai projektas, kuris neapsiriboja vienu miestu, nes į chorą gali įsijungti jaunimas iš visos Lietuvos. Esame atradę sistemą, kaip suvažiuojame į repeticijų vietas, kaip padedame vieni kitiems judėti, dalinamės informacija, ekipažais ir t.t. Suvažiuojame į kažkurį vieną Lietuvos miestą, parepetuojame ir vėl išsiskirstome. Man atrodo, jog šio choro grožis ir yra toks – jaunuoliai labai skirtingi. Yra ir ankstyvos paauglystės 13–14 metų jaunuolių, ir jau brandžių jaunų suaugusių, kuriems virš trisdešimt. Visi jie kažkaip telpa po tuo skėčiu, visiems jiems yra smagu, kiekvienas turi savo būdą būti. Nežinau, kaip taip nutinka. Galbūt tai labiau Dievo dovana nei vadovų nuopelnas. Kita vertus, vadovų tarpe visada buvo galima išskirti tokią laikyseną – nereikia suvienodinti žmonių, ateinančių į chorą, motyvų. Choras yra stotelė, ji Dievo parinkta tiems žmonėms ir tikrai kiekvienam žmogui tarnaus skirtingai. Jeigu žmogus ateina dėl draugų, tai tvarkoj, jis gali būti dėl draugų, bet taip pat gerti iš to šaltinio, kurį Dievas mums duoda per chorą. Taip pat į chorą galbūt ateina žmogus, kuris nori prisidėti prie to šaltinio gerinimo. Jam irgi yra vieta, jis iš tiesų gali padėti. Tai skirtingos dovanos, skirtingi vaidmenys, jie padeda chorui kiekvieną sezoną atsinaujinti.

Galbūt galėtum duoti to atsinaujinimo ar choro kaitos, kurią nulemia patys choristai, pavyzdžių? 

Jeigu chore daugiau giesmes kuriančių žmonių, galbūt tą sezoną turime ir daugiau naujų giesmių. Tuomet ta kaita įgauna tokį pobūdį. Kitą kartą gal turime daugiau paauglių, mažiau suaugusių. Tada mūsų tarnystės sukasi aplink šiek tiek jaunesnio amžiaus žmones, koncentruojamės į truputėlį kitokį ugdymą, kitokias patirtis, kitokias giesmes – iškyla kitokie sielovadiniai klausimai. 

Šį sezoną, pavyzdžiui, turime nemažai jaunų žmonių, kurie puoselėja lietuvių liaudies kultūrą. Yra net keturi žmonės, kurie groja kanklėmis, yra žmonių, kurie šoka liaudies šokius ir t.t. Galvojau, ką Dievas šį kartą daro per šituos žmones? Šiemet su choru vykstame į Pasaulio jaunimo dienas. Visiškai neseniai Pasaulio jaunimo dienų organizatoriai susisiekė su mumis prašydami, kad vyskupijos dienose pristatytume savo kultūrą: galbūt padainuotume kelias liaudiškas dainas, pašoktume kelis šokius. Supratau, kad, pavyzdžiui, jei šitas uždavinys būtų iškilęs praėjusiais metais arba dar prieš porą metų, jį atlikti mums būtų buvę labai sunku.  Bet šį kartą turime stiprią grupę jaunuolių, kurie labai myli mūsų tautos kultūrinį paveldą. Tai didžiulė dovana – paskatinti juos pabandyti paruošti mūsų prisistatymą. Užsidegė akys, ir prasidėjo darbas, pasiruošimas. 

Kiekvienas choro sezonas kitoks – kiekviena žmonių grupė atsineša savo dovanas, savą vaizdą. Iš vadovo perspektyvos kalbant, kai nenori to choro suformuoti pagal save, kai nesieki, kad viskas patiktų tau, vadovui, kai tiesiog stebi, kur Dievas pučia, kaip Jis veda, kur suka, įvyksta gražūs dalykai. 

Vienas iš tų choro bruožų, kurį mato žmogus, prisijungiantis giedoti kartu arba į renginį, pavyzdžiui, adoraciją, kurios metu gieda LJD choras, yra populiarios, lengviau įsimenamos, labiau charizminės giesmės. Jūs patys, matyt, esate sau atsakę į klausimą, kodėl giedate būtent tokias giesmes, kodėl būtent tokia muzika tinka bandant atliepti tuos sielovadinius poreikius?

Šis klausimas taip pat keliasluoksnis. Taip, visgi reikia atpažinti, kad ta populiarioji kultūra, populiarioji muzika yra vienas iš būdų, kaip šiandieninis jaunimas supranta, mato pasaulį. Iš muzikinės perspektyvos kalbant, tas palinkimas į populiariosios kultūros muzikos išraišką giesmėse gal toks savaiminis. Nenuolaidžiaujame šiai kultūrai, ji labiau kaip pasirinkta kalba, kurią jaunimas supranta. Jeigu būtume akademinis choras, giedotume labai gražią ir tuo pačiu labai sudėtingą muziką, galbūt tai būtų ne tiek pastoracinis, bet muzikinis projektas. Jaunuoliams tuomet reiktų didesnių gebėjimų, geresnės klausos, geresnio muzikinio išsilavinimo. Tuo tarpu mūsų turimas profilis, kai prie giesmės prieiname per populiarią muzikinę kultūrą, leidžia įsitraukti daugiau jaunimo. Giesmės paprastesnės, jas galima giedoti vienu balsu, kurti patiems. 

Mūsų, vadovų, uždavinys – išlaikyti tam tikrą muzikinę kartelę, nenuleisti jos per žemai, o taip pat ir mokyti jaunuolius išlaikyti tikrai teisingą tiek liturginį, tiek dvasinį turinį. Populiarioji muzika, sakykime, charizminės, kartais Taizé giesmės – tos paprasčiau muzikine prasme įkandamos giesmės, labiau pasitarnauja ugdant jaunimą. Mūsų tikslas ne suburti akademinį chorą, o per jaunimo muzikinę kultūrą, kuri jiems suprantama, aiški, padėti jiems rasti būdą būti Bažnyčioje, tarnauti ir augti. 

Turbūt choro repertuare yra giesmių, kurias moka kiekvienas choristas, nes jos giedamos metų metus? Juk tai taip pat dovana – švęsdami dešimties metų jubiliejų, giedosime visiems žinomas giesmes?

Taip, iš tikrųjų yra giesmių, kurios skamba visus dešimt metų. Vienos tokių – Kauno jaunimo dienoms mūsų dirigento J. Serebrinsko sukurtos Mišios. Man atrodo, kad šitų Mišių Gloria yra tapusi šio choro vizitine kortele. Vėlgi, tai populiarioji muzikinė forma, ne akademinė muzika. Visgi tai gražu, patrauklu, dvasinga, nes sukurta garbinti Dievą. Labai smagu, kad tai  iš tikrųjų patinka jaunimui – visus dešimt metų visi mielai jungiasi giedoti. Taigi yra tokių giesmių.  Bet yra ir giesmių, kurios tiesiog atlieka savo darbą ir jų choro repertuare nelieka. 

Su ta muzikine kultūra Bažnyčioje, su tais muzikos stiliais… Man pačiai labai artima klasikinė muzika. Studijavau vargonus, vargonų muziką. Vienas mėgstamiausių mano kompozitorių – Johanas Sebastianas Bachas. Visa tai, ką jis parašė, man labai patinka, man labai gražu. Aš ir pati esu dainavusi ne viename klasikiniame chore. Bet būtent šio projekto žvilgsnis krypsta į tai, kas prieinama, aišku, suvokiama jaunam žmogui. Nes tikrai ne kiekvienas gali ir suprasti, ir atlikti, ir suvokti, pavyzdžiui, Bachą. 

Man iš patirties atrodo, bet ir tu dabar pasakojai, kad šis choras nėra apie vieno stiliaus visiems tinkančias giesmes. Labiau – apie susitikimo su Dievu patirtį. O tas susitikimas juk kiekvienam skirtingas. Vieną dar labiau padrąsina daryti, ką iki šiol mėgo, kitą visai kardinaliai pakeičia. 

Taip, iš tikrųjų. Mes nesame griežtai nusprendę, kad visos mūsų giesmės turi būti pop. Galime giedoti labai įvairią muziką. Iš esmės imame tai, kas tuo metu reikalinga, ko prašo situacija, kur Šventoji Dvasia mus nuveda. Nesame apsibrėžę, kad darysime, sakykime, būtent vienaip ar kitaip. Tas atvirumas, man atrodo, tai, kad neužsidarome viename formate, nebandome visų padaryti vienodų, jis duoda daugiau erdvės kvėpuoti visiems. Tai jaunuolių ugdyme man labai patinka – galimybė likti savimi. Nebandai jų suformuoti pagal savo patirtį ir savo įsivaizdavimą, bet leidi likti savimi, tuo pačiu suteikdamas jiems įrankius, formą judėti, augti toliau. Man atrodo, toks ir yra pagrindinis LJD choro tikslas. 

Ar pavyksta pastebėti, kaip, pavyzdžiui, atsitraukę nuo choro, jaunuoliai ima aktyviau dalyvauti savo parapijos gyvenime? Kaip toliau pavyksta išlaikyti bendrystę? Nežinau, gal dalinatės giesmėmis, kartu dalyvaujate projektuose, vienas kitą kviečiate į renginius? 

Dešimties metų laikotarpis – tai daug bendradarbių, daug žmonių, didelis ratas. Nuo jaunuolių, kurie, kažkada buvę chore, sakykim, šiandien jau tapę kunigais, iki žmonių, Bažnyčios institucijose užimančių svarbias pareigas. Be abejo mus sieja pasitikėjimas, yra bendros patirtys, kartu vykdomi projektai. Toks jausmas, kad Lietuvos jaunimo dienų choras visoje Lietuvos Bažnyčioje turi labai daug savų žmonių ir draugų. Nes tikrai labai daug jaunuolių yra giedoję šiame chore. Kai kurie grąžina savo patirtis į parapijas, kai kurie išvažiuoja į kitus miestus studijuoti, gyventi, galbūt net į užsienį. Kai kurie tas savo patirtis panaudoja dirbdami jaunimo centruose, o gal ir ne Bažnyčios tarnystei, bet savo tolimesniame gyvenime, darbuose. 

Pastebiu, kad šlovinimo vakarų metu ar jau tradicija tapusią Vilniaus kultūros naktį, kai turime naktinį šlovinimo vakarą, žmonės, kurie seniai nebedalyvauja choro veikloje, ateina naktį kartu giedoti. Sėdi bažnyčioje su šeima ir gieda kartu. Matosi, kad kiekvieno gyvenime patirtis chore paliko savą pėdsaką. Tos istorijos labai skirtingos, labai įvairios. 

Šis choras, kaip sakei, buvo burtas Lietuvos jaunimo dienoms. Ar jaučiate kokį nors trūkumą žinodami, kad Lietuvos jaunimo dienos bent kol kas nebebus organizuojamos?  Toks sprendimas kaip nors keitė choro tapatybę? Aš galvoju: na gerai, Lietuvos jaunimo dienų nėra, bet mes turime Pasaulio jaunimo dienas, mes galime suburti Lietuvos jaunimą, galime matyti tą jaunimą pasaulio kontekste…

Šiuo metu Lietuvos jaunimo dienos nevyksta, bet niekas nežino, kas bus po metų ar dvejų, trijų. Vyksta Pasaulio jaunimo dienos – galime patys nuvykti ir būti įkvėpti, grįžti su idėjomis, kaip galėtume išnaudoti renginius mūsų pastoracijai. Galbūt reikėjo atsitraukti, pažiūrėti, ką su Lietuvos jaunimo dienomis reikėtų daryti. Čia jau atskira tema – plati ir verta diskusijų.  

Kai sužinojome, kad Lietuvos jaunimo dienos kurį laiką nebus organizuojamos, svarstėme, gal vertėtų pakeisti choro pavadinimą, bet tai neįvyko. Priėmėme tai kaip Dievo valią, Dievo ženklą ir nusiraminome, nebesiblaškome. Kol kas liekame Lietuvos jaunimo dienų choru, taip vadindamiesi šią vasarą išvykstame į Pasaulio jaunimo dienas. 

Gal gali daugiau papaskoti apie Pasaulio jaunimo dienose jūsų laukiančią tarnystę? 

Vykstame su Vilniaus Gailestingumo šventovės jaunimo bendruomene – kartu dalyvausime Jaunimo festivalyje. Esame pakviesti, turime unikalią galimybę šiame festivalyje organizuoti evangelizacinį, sielovadinį renginį Dievo Gailestingumo tema. Mums toks sielovadinis taškas labai artimas, tema labai sava, todėl šiai tarnystei susiburti su Vilniaus Gailestingumo šventovės jaunimu buvo labai lengva. Ruošiamės renginiui, kuriame dėliojame, ką iš Lietuvos galime atvežti viso pasaulio jaunimui. Turime ir liudijimų apie Dievo Gailestingumą jaunuolių gyvenime, bendradarbiaujame su komanda iš Amerikos, kuriančia filmą apie Gailestingumą, Gailestingumo šventovę ir Šv. Faustinos istoriją. Bendradarbiaujame su tėvais redemptoristais iš Kauno. Jie padeda mums ruoštis evangelizacinei renginio daliai. Ruošiame vieną pantomimą, daug giesmių. Šis būsimas renginys taip pat buvo proga sukurti kelias giesmes Gailestingumo tema lotyniškai arba angliškai, nes važiuojame į tarptautinį renginį. Tai tikrai didelė dovana, kuri liks ir Lietuvos Bažnyčiai. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat ruošiasi liudyti savo patirtį ir su pasaulio jaunimu pasidalinti, ką Gailestingumo žinia reiškia Bažnyčiai ir jaunam žmogui šiandieniniame pasaulyje. 

Kaip manai, ar nėra taip, kad esame tarsi gundomi matyti save kaip vietinę bendruomenę, kuri aktuali tik Lietuvai? Bet keliauti su Gailestingumo žinia, ypač žinant, kad 2026 m. birželio 7–12 d. Vilniuje vyks Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas… Kai papasakojai apie choro planus, tarsi kokie taškai susijungė, apie ką visa tai galėtų būti… 

Kelionė su Dievu niekada nebūna nei „viskas aišku“, nei „nuobodu“ – tam tikrus dalykus atpažįsti jau kelionėje. Mums irgi taip. Neturime tikslų, kuriuos būtinai turime pasiekti. Esame būrys žmonių, kurie atviromis širdimis kartu ieško Dievo valios. Bandome padėti jauniems žmonėms rasti kelią į Bažnyčią, į santykį su Dievu, į draugystę su vieni kitais. 

Aišku, tai, ką Dievas daro Visuotinėje Bažnyčioje, paliečia ir mus. Manau, kad Gailestingumo tema aktuali ne tik siaurai Vilniaus bendruomenei, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Ir ypatingai prisimenant, kokią žinutę šiandieninis popiežius Pranciškus neša Bažnyčiai. Manau, kad mes dar tik pradedame suprasti Dievo Gailestingumo žinios plotį ir gylį tiek mūsų gyvenimuose, tiek Bažnyčios atsivertime. 

Kaip jūs ruošiatės Pasaulio jaunimo dienoms? 

Iš tiesų pasiruošimas nelabai skiriasi nuo mūsų eilinio sezono – susitinkame vieną kartą per dvi savaites. Šį kartą ruošiamės kartu su Vilniaus Gailestingumo šventovės jaunimo bendruomene, todėl daugiau susitikimų vyksta Vilniuje. Vieną kartą per mėnesį, atskirai nuo mūsų repeticijų, dar darome bendrus susitikimus, kurių metu gilinamės į Gailestingumo temą, į Pasaulio jaunimo dienų uždavinius. Pavyzdžiui, kiekvieno susitikimo metu skiriame laiko aptarti kelis iš šventųjų globėjų, kurie buvo paskirti globoti Pasaulio jaunimo dienas. Kreipėmės į Kauno seseris benediktines prašydami, kad mums atskleistų tų žmonių istorijas, jaunatviškai jas pristatytų. Aš pati išgirdau labai daug naujų dalykų. Sesuo Celina, kuri jas ruošė, sakė, kad ir jai buvo naujų dalykų, kuriuos atrado, ir naujų šventųjų, apie kuriuos sužinojo. Ta kelionė, ji visada tokia stebinanti ir smagi. 

Taip pat turėjome praktinių, pastoracinių susitikimų. Pavyzdžiui, kalbėjome, kaip dalintis savo liudijimu, ar aš turiu ką paliudyti kitam žmogui, kaip atpažinti, kada jau turiu kažkuo pasidalinti, kažkur gal mano gyvenime yra autentiškas Dievo pėdsakas, kuris jau yra dovana kitiems ir dovana Bažnyčiai, kaip suformuluoti savo liudijimą, kaip papasakoti kitiems? Kelis tokius jau užbaigtus liudijimus vešimės ir į Pasaulio jaunimo dienas.

Prieš porą savaičių buvome išėję į žygį. Kadangi kelionė į Pasaulio jaunimo dienas ilga, laukia tikrai nemažai vaikščiojimo pėsčiomis, išėjome į beveik dešimties kilometrų žygį, o žygis labai suartina. Ieškome visokių būdų, kaip mums tą bendrystę kurti, kaip mums kažką tokio smagaus kartu nuveikti, bet neforsuojant, tiesiog žiūrint natūraliai: kas mums tinka, kas mums patinka, kokias dovanas mes turime savo tarpe, kas mums šiuo metu padeda būti.

O kaip manai, ar jaunam žmogui Pasaulio jaunimo dienos svarbios? Ar svarbu sutikti žmones, kurie kalba kita kalba, turi kitas patirtis, kitaip šlovina, gieda kitokias giesmes? 

Aš manau, kad tai yra svarbu. Tai didžiulis liudijimas jaunam žmogui, kad tai yra ne tik apie mano kaimą, apie mano miestelį ar apie mano tris draugus. Išgyventi Bažnyčios vienybę ir visuotinumą gali tik tokiais momentais, kai ta Bažnyčia susirenka į vieną vietą. Visgi jausmas, kai milijonas jaunuolių iš viso pasaulio susirenka viename mieste ir, pavyzdžiui, popiežiui pakėlus monstranciją, visas milijonas tiesiog vienu metu atsiklaupia ant kelių didžiuliame lauke… Supranti, kad tokie dalykai yra neįsivaizduojami ir nepatiriami kitaip, kaip tiktai tenai būnant ir matant. Ir suvoki, kad niekas tavęs neverčia to daryti. Toks Dievo išgyvenimas padeda truputėlį suvokti ir Kristaus Kūno teologinius slėpinius, ir Bažnyčios apimtis, ir šiek tiek susipažinti, kokia didinga yra Dievo mintis ir kaip ji pranoksta mano gyvenimą. Manau, kad ypač jaunam žmogui labai svarbu pamatyti, kad Bažnyčia nėra marginalus dalykas. Tai tikrai visą pasaulį apimanti patirtis. 

Manau, kad tai aktualu ir ne tik Pasaulio jaunimo dienų kontekste, bet ir Lietuvos jaunimo dienų kontekste. Mažesnis kiekis jaunuolių susirenka, bet vis tiek – pamatyti jaunuolius iš visos Lietuvos vienoje vietoje šlovinant, giedant Mišiose arba staiga bent penkioms minutėms nutylant, būnant visiškoj tyloj prie iškelto Švenčiausiojo Sakramento. Tai yra nenusakomos patirtys. Manau, jos yra stebuklai, ir tiktai jose pabuvus, pamačius gali suprasti, kiek daug tai duoda ir tikėjimui, ir augimui. 

Šalia tų gilių dvasinių patirčių yra ir bendrystės momentas: užsimezga daug draugysčių, pamatai kitas kultūras, supranti, kaip katalikybė kaip tikėjimas, apskritai krikščionybė, gali turėti kitokias formas. Ne tiktai taip, kaip man įprasta, man žinoma. Mus tai moko gerbti kitas kultūras, vengti kategoriškumo kažkokiuose momentuose ir tuo pačiu rasti dalykus, kurie mums visiems yra visiškai vienodai bendri. Juos saugoti ir puoselėti kartu, nežiūrint kultūrų. 

Gal jau esate numatę, kaip ir kada galėtumėte pasidalinti patirtimi, kurią turėsite Pasaulio jaunimo dienose? Nežinau, gal kokie nors renginiai planuojami, gal jau tas pats Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje? Kur žmonės galėtų jus sutikti? 

Dar nesame konkrečiai nieko nusprendę. Sunkoka nuspręsti, kaip dalintis patirtimi, kurios dar neturi. Galbūt ten pabuvus, pasidiktuos ir tam tikri sprendimai, pasimatys, kaip mums toliau judėti ir tuo dalintis. Sakykime, net ir man, žmogui, kuris Pasaulio jaunimo dienose jau buvo du kartus ir važiuoja trečią kartą ir tikrai turinčiai nemažą patirtį Bažnyčioje, vis tiek ši kelionė yra nuotykis ir siurprizas. Aš visiškai nežinau, ką Dievas nuveiks per tas tris savaites. Aš tik žinau, kad Jis kviečia mus, Jis džiaugiasi, kad mes vykstame, ir tikrai žinau, kad reikia nusiteikti viskam. Bet vis tiek nežinau, kaip pasikeitę mes grįšime, kokių naujų dalykų parsivešime, ir ką Dievas ten nuveiks. Tai sunkoka prognozuoti. 

Tačiau viena žinau, kad iki Naujųjų metų, greičiausiai vėlyvą rudenį, planuojame bent vieną didžiulį renginį. Turėsime progą sueiti, pabūti, aptarti tuos dešimt metų, padėkoti Dievui už visus žmones, kurie buvo, kurie giedojo šiame chore, kurie augo. Dėkodami visiems ugdytojams, kurie padėjo augti, ir tuo pačiu dėkodami už save, tuos žmones, kurie dabar yra šitame projekte. Dar neturime formato, nes dabar ruošiamės Pasaulio jaunimo dienoms, visas dėmesys ir jėgos krypsta ten.

O dėl Gailestingumo kongreso kol kas jokių konkrečių planų dar neturime. Manau, pačios Pasaulio jaunimo dienos galbūt bus tinkamas kontekstas kai kuriems klausimams iškilti ir įsivardinti. Kalbėjomės su arkivyskupu, kad pasinaudodami Jaunimo festivaliu ir tuo renginiu turėsime progą pakviesti jaunuolius atvykti į Lietuvą, dalyvauti kongrese.