Iš Vilniaus į Varėną ir į pasaulį: išvažiavusi studijuoti į Nyderlandus, Agita Beržanskaitė susipažino su lietuvių diaspora ir 2023 m. tapo dabartine Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininke. Ji papasakojo apie savo visuomeniškumo pradžią, išeivijos lietuvių įvairialypiškumą ir PLJS veiklą.
Labai anksti gyvenime pradėjai užsiimti visuomenine veikla. Kas yra viso to ištakos, gal buvai taip auklėjama?
Mes persikraustėme iš Vilniaus į Varėną, kai man buvo apie 12 metų. Išvažiavus į mažesnį miestelį man augo alkis patirti naujų dalykų, susipažinti su žmonėmis. Mane labai greitai susirado Jaunųjų konservatorių lygos atstovai Varėnos rajone, tarp jų – Jeronimas Karašauskas. Buvo visai smagu, nes organizacijoje labai daug jaunų žmonių, bandančių kelti diskusinius klausimus. Tada supratau, kad visuomeninė, pilietinė veikla yra mano arkliukas. Geru laiku, geroje vietoje atsiradau su tinkamais žmonėmis, kurie mane atvedė į visuomeninį kelią. Taigi, taip ir prasidėjo, o dėl auklėjimo… Nežinau, aš augau mokytojų šeimoje, galbūt tai irgi turi šiokią tokią įtaką. Tai, kad buvau įtraukta į visokius mokyklos projektus, irgi buvo tam tikra priežastis, kodėl taip visuomeniškai aš norėjau veikti, augti.
Visuomeninė veikla būna visokia: kai kurie labiau orientuojasi į aplinkosaugą ar į žmogaus teises, o tu dirbi dėl tėvynės. Kaip čia taip nutiko?
Taip, aš labai stipriai dirbu dėl tėvynės, tautos, tautiškumo – tautinės vertybės man be galo svarbios. Galvoju, viena iš priežasčių buvo prisijungimas prie Jaunųjų konservatorių lygos, matyt, kitaip ir negali būti, nes ten dominuoja panašios temos. Anksti supratau, kad tauta, tiek laiko kovojusi už laisvę, negali taip paprastai jos paleisti ir nepuoselėti. Dar pradinėse klasėse visų valstybinių švenčių metu jaučiausi labai didele šios bendruomenės dalimi. Man bendruomenė labai svarbi. Šitoje kartoje yra labai daug individualistų, ir tai įdomus mūsų visuomenės progresas. Visgi man bendruomenė vis tiek yra pirmoje vietoje ir tą bendruomenę aš randu tautoje, Lietuvoje. Aišku, dabar daug keliaujant ir gyvenant svetur supratimas šiek tiek keičiasi, bet bendruomenė man yra namai. Lietuvos žmonių apsuptyje atrandu labai didelę dalį savęs.
Jau mokykloje žinojai, kad norėsi dirbti dėl Lietuvos, bet ne Lietuvoje. Kaip tavo aplinka reagavo į tokį norą?
Man atrodo, kad visai natūraliai, čia šiek tiek yra jaunesnės sesers fenomenas. Kai mano sesė baigė mokyklą, ji išvažiavo studijuoti į Londoną. Mane iš karto tai įkvėpė. Be to, pažinti kitą bendruomenę man labai patrauklu. Aš visada galvoju, kad esame globalizacijos greitkelyje, tas progresas neišvengiamas. Tam, kad mes kaip tauta ir valstybė išliktume stiprūs, tvirti, turime kurti labai aiškų draugų tinklą pasaulyje. Galbūt ta misija mane ir veda į priekį. Taigi, viskas prasidėjo paprastai – nuo studijų užsienyje. Aš išvažiavau į Nyderlandus, dabar esu Kipre, toliau nežinau, kur keliausiu, gal dar kada grįšiu. Bet aš galvoju, kad valstybės reprezentavimas, bendruomenės stiprinimas diasporoje yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.
Skaičiau, kad kai kuriuose straipsniuose jau esi apibūdinama kaip Nyderlandų lietuvė. Kaip tu pati jautiesi dėl tokio apibūdinimo?
Labai sunku pasakyti, kada tampi pasaulio lietuviu. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje yra keli tipai jaunų diasporos lietuvių. Vieni yra tie, kurie gimę užsienyje, jų daugiausia Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, jie netgi lietuvybę kitaip supranta. Kitas tipas jaunų žmonių yra tie, kurie tiesiog išvažiavo studijuoti į Europą. Įdomu, kad dabar jau ir Europoje auga jaunų lietuvių karta, kurie negimė Lietuvoje. Smalsu, kokia tai bus diasporos bendruomenės dalis, kaip jie norės ar nenorės įsitraukti, nes vis tiek visuomenė Europos Sąjungoje yra šiek tiek kitokia negu Amerikoje. Aš nežinau, kaip priimu, kad esu pristatoma kaip Nyderlandų lietuvė, dabar galbūt turėčiau būti Kipro lietuvė, nes pusę metų gyvensiu čia. Tad per daug nesureikšminu tų etikečių, kartais ir pati sutrinku, kaip įvardinti vieną ar kitą žmogų. Galvoju, kas nori būti pasaulio lietuviu, tas ir gali juo būti.
Ar pasaulio lietuvių požiūris į Lietuvą yra kitoks, nei iš pradžių tikėjaisi?
Esant skirtumui tarp pačių pasaulio lietuvių, mes visi turime labai skirtingą požiūrį į Lietuvą. Aš, užaugusi Lietuvoje, vertinu valstybę iš šiek tiek praktiškesnės pusės: mokesčių reformos, rinkimai, socioekonominės sistemos ir pan. O mano labai artimi draugai, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose, valstybę labiau vertina iš kultūrinės pusės: kalba, dainos, šokiai, maistas… Manau, viena, kas jungia, yra tai, kad visi myli Lietuvą, bet myli visai skirtingai.
Tad ar meilė Lietuvai žmogų daro lietuviu?
Kaip tik spalio 25 d. kartu su Vytauto Didžiojo universitetu rengėme diskusiją, kas yra lietuvis ir kaip tampame lietuviais, apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kismą. Vieni žmonės sako, kad tai, kas žmogų daro lietuviu, susiję su kalba. Mano požiūris kiek liberalesnis, bet tai nebūtinai yra visų Sąjungos narių požiūris. Aš galvoju, kad žmogų lietuviu daro vidinis jausmas, kuris sako, kad esu lietuvis. Aišku, lietuvių kalba yra vienas iš kertinių dalykų, bet kartais užtenka pasakyti, kad jaučiuosi lietuviu. Jeigu žmogus jaučiasi lietuviu, jeigu jis puoselėja mūsų vertybes, šventes ir nori būti tos bendruomenės dalimi, manau, kad tai yra bene didžiausia buvimo lietuviu dalis.
Kaip atrodo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veikla?
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga yra skėtinė organizacija. Po savo skėčiu turime labai daug kraštų sąjungų: nuo Švedijos, Ispanijos iki Australijos lietuvių jaunimo sąjungų. Jie yra nepriklausomi vienetai, kurie veikia pagal save ir organizuoja norimas veiklas, mes tam įtakos neturime. Labiau turime įtaką strateginiam planavimui ir diasporos jaunimo reprezentavimui valstybėje ir pasaulyje, bet kartais organizuojame ir renginius. Kaip minėjau, organizavome diskusiją apie supratimo pokytį, kas yra užsienio lietuviai, lietuvybė. Dar prisidėjome prie Seimo rinkimų antrojo turo Pasaulio lietuvių apygardos kandidačių debatų organizavimo. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos nario Simono Bingelio projektas yra lituanistinės pamokos kiekvieną sekmadienį ispanų ir anglų kalba. Į pamokas aktyviausiai jungiasi jauni žmonės iš Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos. Elena Urbonaitė koordinuoja projektą apie psichologinės sveikatos tarp diasporos jaunimo gerinimą, stengiamės paruošti informacinį paketą savipagalbai. Rugsėjį organizavome pasaulio lietuvių bėgimą „5 už Lietuvą“, daugiausia prie to dirbo Gabriela Avalos Liesinskas Mockienė. Dabar intensyviai ruošiamės jau 18-ajam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui. 2025 metais diasporos kraštų jaunimo organizacijos atstovai susiburs Islandijoje, kad toliau spręstume apie mūsų strategines gaires.
Kaip vyksta kongresai?
Kongresas yra mūsų aukščiausias valdymo organas. Jis sudarytas iš dviejų dalių. Visų pirma, yra delegatų suvažiavimas, per kurį priimami svarbiausi organizacijai sprendimai: įstatų pakeitimai, valdybos, komisijos kontrolės ataskaitų, nutarimų priėmimas, naujos valdybos rinkimas. Praeito kongreso metu mes ir priėmėme tuos nutarimus apie psichologinę sveikatą, lituanistinį švietimą, jaunimo bendradarbiavimą… Antroji dalis yra kultūrinė, pramoginė. Kadangi susitelkiame kas 2–3 metus, labai svarbu stiprinti tarpusavio ryšius, nes daugiausia susitinkame tik nuotoliniu būdu. Kultūrinė dalis priklauso nuo organizatorių, gali būti organizuojamos ekskursijos, muzikinės programos, sporto rungtynės, talentų vakarai ir pan.
Kiek juose būna žmonių?
Labai priklauso nuo finansavimo. Šį kartą mes sieksime iš viso turėti apie 100 žmonių, manau, bus apie 80–90 mandatus turinčių delegatų. Skaitant kongreso istoriją, būdavo metų, kai turėdavome po kelis šimtus delegatų. Čia buvo tuomet, kada Lietuva dar nebuvo atgavusi savo Nepriklausomybės, kada diasporos jaunimas burdavosi spręsti tokius klausimus, kurie susiję su valstybės gyvybe. Dabartiniai kongresai svyruoja, aš sakyčiau, tarp 100 ir 150 dalyvių.
Jau šiek tiek daugiau nei metus laiko esi pirmininkė, kokie buvo didžiausi iššūkiai ir džiaugsmai?
Neabejotinai didžiausias džiaugsmas buvo Dainų šventė. Ji buvo grandiozinė, jubiliejinė ir turėjome labai daug jaunimo iš viso pasaulio, kurie grįžo namo. Mes organizavome renginį „Langinės“, kuriame dalyvavo daugiau negu 200 jaunų diasporos atstovų. Buvo tikrai labai gražu ir įspūdinga, man atrodo, kad iš esmės tokie momentai ir veda į priekį. O tų rūpesčių visada yra labai daug, bet vienas iš jų yra dar kartą nepavykęs referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Organizacijai, diasporos nariams tai svarbus klausimas. Mes pamatėme, kad iš esmės tauta pritaria pilietybės išsaugojimui, tik kad dėl aukštos referendumo kartelės jis nepavyko. Labai svarbu suprasti, kad vienaip ar kitaip lietuvių tauta yra išeivijos tauta. Turime labai daug išeivijos pasaulyje, reikia atliepti jų poreikius. Bet tikrai yra žmonių, kurie tai labai gerai supranta ir nori padėti.
Ar planuoji dar kartą kandidatuoti į pirmininkės postą?
Dar neatsakiau sau į šį klausimą. Turiu galimybę kandidatuoti ir tęsti savo veiklą, bet galvoju, kad bet kokiai organizacijai pasikeitimai yra sveika. Jeigu matysiu situaciją, kad yra jaunų, perspektyvių žmonių, norinčių vesti šią organizaciją į priekį, aš esu tik už tai, kad žmonės tai pasibandytų ir augtų. Visgi neseniai parašiau Erasmus+ programos projektą, kur yra dvejų metų įsipareigojimas stiprinti bendruomenę. Būsiu ar nebūsiu aš pirmininke, įsipareigojimą vykdysiu. Tai yra šiek tiek kita veikla, bet diasporos aš nepaleisiu.
Ar egzistuoja pasaulio kitų šalių jaunimo organizacijų? Ar kaip nors bendraujate su jomis?
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos ekvivalentų, skėtinių organizacijų man dar neteko sutikti, bet labai tikiuosi, kad sutiksiu kuo greičiau. Dabar nemažai ukrainiečių buriasi į jaunimo sąjungas. Aš labai džiaugiuosi, kad mes ir Lietuvoje turime ukrainiečių jaunimo grupę. Nyderlanduose irgi yra labai stiprių organizacijų, galbūt ne tiek jaunimo, kiek apskritai ukrainiečių bendruomenių.
Kaip manai, ko Sąjunga galėtų dar siekti?
Sąjunga galėtų siekti dar labai daug ko, bet dabar pagrindinis tikslas turėtų būti diasporos kaip bendruomenės stiprinimas. Pagal Užsienio reikalų ministerijos „Globalios Lietuvos“ strategiją iš visos diasporos aktyviai bendruomenės veikla domisi labai nedaug, apie 5 % žmonių. Matydami šį neišnaudotą potencialą, mes turėtume siekti, kad kuo daugiau jaunų žmonių įsitrauktų į šią veiklą. Iš esmės Sąjungos siekis yra burti aktyvią ir pilietišką lietuvių jaunimo bendruomenę pasaulyje. Ta mūsų misija yra nekintanti, manau, kad prie to Sąjunga ir jos nariai turėtų dirbti, rasti novatoriškus sprendimus, kurie pritrauktų jauną žmogų veikti ir būti bendruomenėje. Esant dabartinei Lietuvos geopolitinei padėčiai, kai vyksta karas Ukrainoje, bendruomenės pamatas turi būti labai stiprus.
Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.
Nuotraukos
