Lietuviškas serialas „Vasaris“ – apie traumas ir išnaudojimą bažnyčioje

2026 m. pavasarį „Go3“ televizijos platformoje startavęs serialas „Vasaris“ iškart tapo vienu drąsiausių pastarojo meto lietuviškos televizijos įvykių. O tai savaime nemenkas pasiekimas. Juk atrodo, kad lietuviškų serialų šiandien beveik niekas nebežiūri, o žiūrovų dėmesį jau seniai pasiglemžė užsienietiškos internetinės televizijos platformos. Kol lietuviški filmai drąsiai skina premijas festivaliuose, tuo tarpu vietiniai serialai įprastai nagrinėja saugias, patogias temas. Jie ilgą laiką neišdrįsdavo paliesti ko nors jautraus, nepatogaus, nes tokioms temoms reikia nemažai drąsos ir kūrybinės valios. „Vasaris“ šį kraštovaizdį keičia: režisieriaus Raimundo Banionio sukurta psichologinė drama pasakoja apie vyrą, kuris į kunigų seminariją įstoja su paslaptimi ir vienu tikslu – dieną jis pavyzdys kitiems, naktį jį ryja troškimas atkeršyti už vaikystėje patirtą traumą. Serialas drąsiai atveria skaudžiausias, ilgai nutylėtas temas, tokias kaip institucinis smurtas prieš vaikus, ir daro tai ne nišinėje platformoje, o vieną didžiausių auditorijų pasiekiančioje erdvėje. Šio kelio herojų Vasarį Kardelį ekrane įkūnijo aktorius Matas Dirginčius, su kuriuo ir kalbamės apie tai, kaip jam teko šis vaidmuo, kaip jam ruoštasi ir ką iš šios patirties išsinešė pats aktorius.

Kas tave labiausiai patraukė Vasario personaže ir paskatino imtis šio vaidmens?

Skaitant scenarijų patraukė pati istorija. Atsimenu, galvojau labai įdomu, kad ši „Go3“ produkcija drąsiai peržengia optiką, per kurią mes lietuviškus serialus esame įpratę matyti. Supratau, kad šitas scenarijus netelpa į lietuviško serialo standartą. Tai drąsus žingsnis kalbėti apie nepatogias temas, paliesti Bažnyčios instituciją, joje vis pasikartojančią didžiulę problemą – smurtą prieš vaikus ir jų išnaudojimą. Ir šią istoriją rodys ne kokia nors nišinė televizija, o viena didžiausių lietuviškų internetinės televizijos platformų. Tuo tarpu personažas, mano paties santykis su juo – antriniai dalykai. Pirmas susidomėjimas projektu atsirado būtent čia: drąsus televizijos žingsnis į naują tematinę sferą.

Žinoma, kad ruošiantis vaidmeniui kurį laiką gyvenai vienuolyne. Kas paskatino žengti tokį žingsnį ir ką išsinešei iš šios patirties?

Laiko pasiruošti buvo labai nedaug, o scenarijaus – 450 psl. Atsidūriau įdomioje kryžkelėje. Tuo metu buvau Plungėje, močiutės name, kuri buvo labai tikinti, ir jos namuose buvo daug religinės literatūros. Surinkau aštuonių knygų krūvą, bet supratau, kad tikrai nespėsiu jų perskaityti, o tuo labiau įsigilinti. Tuomet prisiminiau ir Šv. Benedikto vienuolyną, į kurį kartais vaikystėje su tėčiu važiuodavom sekmadieninų Mišių. Ten Mišios autentiškos – vienuoliai gieda lotyniškai, tai patirtis, kurią sunku perteikti žodžiais, todėl nusprendžiau, kad ruošiantis vaidmeniui tai bus vertingiau nei nerti į religinę literatūrą norint suprasti „Vasario“ istorijos pasaulį. Parašiau už svečius atsakingam benediktinui broliui Robertui ir gavęs leidimą atvykti praleidau tris nuostabias dienas vietoje, kurioje galima rasti labai daug ramybės.

Stebėjau kaip vienuoliai meldžiasi, prašiau darbų – tvarkiau kapines, pjoviau žolę, roviau krūmynų piktžoles. Ir turėjau vieną pokalbį su broliu Damijonu. Tas pokalbis tapo vienu iš penkių dramblių, ant kurių stovėjo Vasario pasaulis, nes brolio Damijono pasidalinimas savo gyvenimo istorija man suteikė galimybę pro mažą langelį pažvelgti į tai, kas yra pašaukimas. Pašaukimo klausimas kuriant vaidmenį man buvo vienas opiausių – ar Vasaris turi pašaukimą? Ar jį veda tik kerštas, ar ir dar kažkas? Supratau, kad, tikriausiai, keršto aspekto nepakanka – jis jaučia pašaukimą ir nori tarnauti Dievui bei žmonėms. Brolis Damijonas man labai nuosekliai nupasakojo kaip pajautė savąjį pašaukimą. Turėjome labai įdomų pokalbį apie tikėjimą.

Kitas dalykas, kuris man padėjo pasiruošti – romanas „Altorių šešėly“, kurio tritomį radau močiutės namų bibliotekoje. Serialas vis tiek yra įkvėptas šios istorijos, vis tiek tai yra apie kunigų seminariją. Visas seminarijos gyvenimas nupasakotas labai smulkiai, labai detaliai, labai talentingai.

Taip pat teko sudalyvauti ir LRT laidoje „Tekstų pokeris“, kurią vedė Pijus Opera ir kuri koncentravosi į literatūrą, siūlomą skaityti moksleiviams. Viena iš laidų buvo apie „Altorių šešėly“ ir toje laidoje susipažinau su jaunu kunigu Linu Braukyla. Jis pasakojo, kad „Altorių šešėly“ aprašoma kunigų seminarija, lyginant su šiandiena yra tarsi atrakcionų parkas, kuriame neįjungta elektra. Šiandienos seminarijose jau nėra to kietumo būdingo romane aprašomai seminarijai.

Mane kunigas Linas taip pat nustebino kaip žmogaus –  aš pamačiau tikrai contemporary kunigą, kuris jaunatviškas, išsilavinęs, turintis gerą humoro jausmą, gebantis palaikyti pokalbį įvairiomis temomis. Galvojau – okei, matau dar vieną spalvą, kurią norėčiau įdėti į savąją Vasario versiją. Aišku, kaip aktorius esi sukaustytas, nes tai yra ta nedovanotina aktoriaus dalia, kad scenarijus nubrėžia perimetrą, kuriame egzistuoja personažas. Aš galiu atsinešti įsivaizdavimą ir norėti reprezentuoti vieną personažo aspektą, tačiau scenarijus to neleidžia ir aš turiu to atsisakyti.

Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant Vasario charakterį?

Visas vaidybinis svoris krito ant gilios Vasario traumos ir suvokti bei suvaidinti tai man buvo didžiausias iššūkis. Pavyzdžiui, Vasaris ne kartą išgyvena panikos atakas. Aš nežinau, kas tai yra, niekada neteko to išgyventi – ačiū mano nervų sistemai, kad ji taip gerai manimi pasirūpino. Man tiesiog reikėjo suprasti, ką reiškia nešiotis milžinišką traumą. Man labai padėjo knyga „Kūnas mena viską“ (aut. Bessel Van Der Kolk) – nuostabi knyga, disertacijos darbas, paverstas mokslo populiarinimo forma. Iš šios knygos aš gavau labai daug žinių apie tai, kaip veikia trauma, kaip ji užsilieka žmogaus smegenyse. Man labai įstrigo vienas apibūdinimas – pavyzdžiui, moteris, kuri vaikystėje buvo išprievartauta, niekada arba tik su labai didelėmis pastangomis ar ilgo, be galo sudėtingo gydymo dėka gali nebegyventi praeityje. Smegenys praeitį suvokia kaip vykstančią dabar, nors praėjo 10, 15 ar daugiau metų. Buvo aprašomas toks atvejis: naudojant virtualios realybės akinius stebima smegenų veikla. Užsidėjęs akinius žmogus mato ateinantį vyro siluetą. Sveiko žmogaus prote įsijungia ta smegenų dalis, kuri atsakinga už naujos informacijos priėmimą, o traumą besinešiojančio žmogaus prote iškart įsijungia gynybinė reakcija. Žmogus sustingta ir vėl tarsi iš naujo išgyvena praeitį. Tai nėra tiesiog prisiminimas, smegenys reaguoja taip, tarsi smurtas vėl vyktų „čia ir dabar“, nors realios grėsmės nėra.

Man tai buvo ir aktorinis iššūkis, ir bandymas suvokti naują aspektą apie mūsų pasaulį. Suprasdamas, kad reprezentuosiu dalį visuomenės, kuriai trauma suniokojo gyvenimą, pajutau didžiulį atsakomybės svorį. Ir aš negaliu to reprezentuoti nesuprasdamas, kas tai yra, nesuprasdamas svorio – tiesiog prabėgti paviršiumi būtų mažų mažiausiai neetiška. Tai man buvo kaip Damoklo kardas – mintis, kad tas pasaulis yra labai gilus, tankus, tamsus, ir kad jis priklauso žmonėms, su kuriais prasilenkiame kasdien, gal net draugams ar pažįstamiems.

Koks yra tavo paties santykis su tikėjimu ir Bažnyčia? Ar darbas prie šio serialo jį kaip nors pakeitė?

Esu krikštytas, krikščioniškai auklėtas, turiu sutvirtinimo sakramentą. Eidavome su šeima kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Melsdavausi prieš miegą – toks ritualas. Tėtis ateidavo į kambarį pas mane su broliu ir pasimelsdavom. Atsimenu, jeigu prieš miegą nepasimelsdavau ryte būdavo kaltės jausmas, nešvari sąžinė. Tėve mūsų, Sveika Marija, Angele Sarge man paskirtasis. Atsimenu, kad vaikystėje labai karštai meldžiausi, kai Lietuvoje liūdnai nuskambėjo šuniuko vardu Pipiras istorija, jis buvo numestas nuo tilto. Negalėjau suvokti tokio žiaurumo, tikėjausi, kad Dievas išgirs mano maldas ir gyvūnai daugiau niekada nebebus skriaudžiami.

Paauglystėje kažkuriuo metu pradėjau pastebėti, kad religingas žmogus nebūtinai geras, o kai kur savo negerumą pridengia religija. Einant laikui skaičiau vis daugiau įvairios literatūros, pasaulėžiūra plėtėsi, pasaulį pradėjau vertinti racionaliai, kaip daugybės skirtingų tikrovės konstruktų vietą. O į bažnyčios instituciją pradėjau žiūrėti pragmatiškai, taip pat kaip vieną žmogaus sugalvotų konstruktų. Bet manau, kad religijos plačiąja prasme gali būti labai teigiamas dalykas – gali būti labai stipri pagalba, kai žmonės neberanda atramos gyvenime. Tikintis žmogus savyje turi labai stiprų pasipriešinimo negandoms ir tamsai mechanizmą. Gerbiu tikinčius žmones.

Vasaros pradžioje dalyvavau dvejų savaičių ritualinio teatro dirbtuvėse Suomijoje. Po savaitės Helsinkio menų akademijoje antrą savaitę leidome miškuose netoli Helsinkio, kur teoriškai ir praktiškai tyrinėjome ritualus. Pajutau, koks stiprus įrankis yra ritualas – galintis padėti intensyvioje gyvenimo tėkmėje sustoti, apmąstyti, atrasti ar prisiminti kryptį, įsižeminti. Taip pat jaučiau, kad nepaisant visko krikščioniško auklėjimo genas man yra tarsi įskiepytas, tai nesąmoningai atsispindėjo ir kuriant ritualus.

Kalbant apie tai, ar šio serialo kūrybinis procesas pakeitė mano santykį su tikėjimu ir bažnyčia – pats filmavimo laikotarpis buvo labai intensyvus (paraleliai magistro studijos, spektaklių repeticijos, gastrolės), kad filmuojant atrodo nieko naujo nesupratau. Man svarbesnis buvo pasiruošimo laikotarpis. Esu labai dėkingas, kad ši patirtis nuvedė mane į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną, pakeitė mano požiūrį į traumos suvokimą. Pastebėjau, kad mes labai lengvabūdiškai vartojame žodį „trauma“, ir tai devalvuoja, sukelia prasmės infliaciją ten, kur trauma iš tikrųjų yra gili.

Vasaris išgyvena stiprią vidinę kovą tarp tikėjimo, teisingumo ir asmeninių išgyvenimų. Kuri šios kovos pusė tau pasirodė svarbiausia?

Nežinau, kai išgyvenam kažkokius dalykus, jie neturi hierarchijos. Galim įsivardyti, kas kurią akimirką atrodo svarbiausia, bet šiaip viskas persipina, kinta, vyksta vienu metu.

Man labai patinka ir atrodo labai tikslus požiūris į pasaulį, kuris buvo suformuluotas XX amžiuje, atėjus tokiems mąstytojams kaip Žilis Deliozas ar Feliksas Gvatari, kurie įvedė rizomos principą pasaulio suvokime. Jei anksčiau turėjome tokį aukščiausio suvokimo modelį – žmogaus žinojimą kaip kalną, į kurį lipi ir galiausiai užlipi į aukščiausią tiesą, sukaupęs reikiamą žinių bagažą – tai jie pasakė: viskas per daug dinamiška, per daug dažnai kinta, kad galėtumte pasakyti, kad tam tikras žinojimas yra svarbiausias. Sustodami ir pasakydami, kad žmogus yra toks ir toks, arba, kad jam dabar svarbiausia yra tai ir tai įžengiame į hierarchinio žinojimo sferą. Man atrodo, kad dabartiniame pasaulyje viskas su mumis vyksta vienu metu. Tai ir yra rizomos principas – nebe kalnas, o vandenynas, kuriame viena reikšmė nėra stipresnė ar vertingesnė už kitą. Lygiai taip pat žiūrėjau ir į skirtingas temas Vasario pasaulyje: keršto, meilės, pašaukimo klausimus.

Juo labiau, kad Vasaris labai jaunas. Tai nėra žmogus, turintis daug įrankių save suvokti. Reikia didelio sąmoningumo, brandos ir gebos reflektuoti, kas yra pašaukimas, kas – meilė. Kai esame jauni, tiesiog intuiciškai, reaktyviai elgiamės, ir tik po kurio laiko galime suprasti, ką, kaip ir kodėl darėme. Vasarį tiesiog užgriuvo gyvenimas – jis neturėjo privilegijos nuodugniai ir iš lėto susivokti, kas vyksta.

Ar matai paralelių tarp Vasario išgyvenimų ir šių dienų jauno žmogus? Kaip manai, kodėl pasakojimai apie tikėjimą, kaltę, atleidimą ir pašaukimą vis dar domina šiuolaikinį žiūrovą?

Gyvendami neoliberalizmo fazėje, kur rinka diktuoja taisykles, atsiduriame terpėje, kurioje tarsi nebelieka dalykų, į kuriuos gilintis būtų verta ar neverta. Socialiniai tinklai gali labai greitai išpopuliarinti vienus dalykus, o po to iškelti visiškai kitus – viskas paremta pagrindine šiuolaikinio kapitalizmo valiuta, monetizuotu dėmesiu ir informacija. Žiūrint reelsus ir scrollinant, populiarus turinys gali būti apie bet ką – pavyzdžiui, akmens spardymas, surenkantis 3 mln. peržiūrų. Tai parodo ir amerikiečių menininko Andy Warholo frazė, jog ateityje „kiekvienas bus įžymus 15 minučių“. Šiandien, atrodo, jog viskas yra įdomu ir gali būti vertinga, tačiau tuo pačiu viskas ir labai nuvertėję. Tad labai svarbu, kad pats žmogus žinotų, kas jam svarbu.

Ko palinkėtum žmogui, kuris šiandien ieško savo pašaukimo ar gyvenimo kelio?

Rekomenduočiau, nors ir nepopuliariai tai skambės, nebijoti pabūti tyloje. Mus labai greitai pasiglemžia šitas pasaulis, labai daug siūlo. Nueiti į inerciją labai lengva, o inercijoje galima greitai pasiklysti. Jei žmogus pasimetęs ir nežino atsakymų, aš matau atsitraukimą į tylą – trumpalaikę arba ilgalaikę, kaip būdą susivokti. Tos tylos turime labai nedaug. Esame komunikaciniame triukšme, dabar net pasakyčiau – komunikacinėje diktatūroje, kurioje socialinė terpė net kaltina ar baudžia, jei ilgesnį laiką esame nepasiekiami. Kanadiečių filosofo Marshallo McLuhano žymioji frazė „medija yra žinutė“ (angl. the medium is the message) iškėlė idėją, kad daugiau galima pasakyti  apie žinutę ne iš jos turinio, o iš jos formos. Ką galime pasakyti apie kultūrą ir visuomenę, kurioje laiškas keliaudavo tris mėnesius į vieną pusę, tris – į kitą? Kokią vertę turėjo tokio tipo komunikacija? O ką galime pasakyti apie žinutę, keliaujančią šimtąją sekundės dalį ir nieko nekainuojančią? Dažnai pastebiu, kad esame komunikacinės diktatūros vergai ir reikia atrasti būdą iš to ištrūkti, atrasti valios, nes sprendimas bent trumpam atsitraukti nuo technologijų gali kainuoti: gali praleisi darbo pasiūlymą, gal prarasi draugystę, gal kažkam labai reikės tavo pagalbos. Bet tam, kad susivoktum, labai reikia tos tylos.

Pavyzdžiui, žygio Švedijoje metu su bičiuliais žinojome, kad gali būti tam tikrų ryšio sutrikimų, tačiau jo nebuvo ištisas 8 dienas ir mes net nebuvome pranešę apie tai artimiesiems. Atsimenu, kad tuo metu kildavo mintys: o jei kas nutiko, jei prasidėjo karas, jei mano artimiesiems kokia nelaimė. Tačiau kažkuriuo metu įvyksta lūžis – supranti, kad esi toli ir bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Toks keistas patyrimas buvo po tų 8 dienų įsijungti ryšį – fiziškai pajutau, kaip pradėjo drebėti rankos nuo žinučių ir pranešimų gausos, nuo tų milžiniškų dopamino kiekių. O juk tai vyksta kiekvieną dieną ir tiesiog tampa savotišku norma.