„O aštrios jūsų ausys greit sugaudo / Kraštų neaplankytų naujienas!“ Lietuvišką „Bereno ir Lutijienos“ vertimą pasitinkant
Nesu tikras, bet manau, kad šiuolaikiniams paaugliams ir studentams turėtų būti žinomas žodis gykas (arba, išlaikant anglišką rašybą, geekas). Gykas – trumpai paaiškinant nežinantiems – yra žmogus, išgyvenantis itin intensyvų pažinimo džiaugsmą, kai gilinasi į kokią nors sritį (pageidautina kuo siauresnę ir specifiškesnę), ir patiriantis dar intensyvesnį tamsos apšvietimo džiaugsmą, kai žiniomis apie savo nišinius interesus gali netikėtai užversti niekuo jam nenusikaltusį atsitiktinį pašnekovą. Sritis gali būti mikologija, Viduramžių istorija, numizmatika, lingvistika, laikrodininkystė, Balzakas, Haris Poteris – nesvarbu, bet kuo siauriau ir konkrečiau, tuo gykiškiau.
Paauglystėje aš buvau gykas ir viena iš mano domėjimosi sričių buvo J. R. R. Tolkienas ir „Žiedų valdovas“. Nors ką ten – aš vis dar esu gykas, tik mano interesų laukas kiek pasikeitė ir prasiplėtė. Ir aš nebeatakuoju žmonių netikėtomis pokalbio temomis. Bent jau nebedarau to taip agresyviai. Ir, kaip senam gykui, man buvo džiugu pamatyti, kad pasirodė lietuviškas J. R. R. Tolkieno „Bereno ir Lutijenos“ vertimas. Džiugu ir truputį neramu – nes tikram gykui dera labai pergyventi dėl tokių leidinių kokybės.
Tiek „Hobitas“, tiek „Žiedų valdovas“ didžiulio pasisekimo sulaukė dar J. R. R. Tolkienui esant gyvam. Kartais tas pasisekimas jam tapdavo našta – skaitytojai ne tik gausiai rašydavo laiškus, bet kartais ir po dvyliktos nakties skambindavo telefonu, nekalbant apie tai, kad yra bandę iš anksto nesitarę veržtis į svečius; pats Tolkienas mėgėjus persirenginėti elfais ir hobitais kartą yra pavadinęs „lunatikais“.
Po Tolkieno mirties liko daugybė rankraščių su nebaigtomis ar spaudai taip ir neparengtomis istorijomis. Rankraščiais rūpintis ėmėsi autoriaus sūnus Christopheris Tolkienas. Jis redagavo J. R. R. Tolkieno kūrinius, kurie skaitytojams tapo prieinami jau po rašytojo mirties – „Silmariljonas“, „Hurino vaikai“ ir „Berenas ir Lutijiena“.
Išties „Berenas ir Lutijiena“ ne tik buvo, kaip teigia biografai, viena pirmųjų Tolkieno sumanytų mitologinių legendų, bet ir išskirtinai svarbi pačiam autoriui. Viename laiške leidėjui Tolkienas taip aiškina savo kūrybos (tame tarpe ir „Hobito“ bei „Žiedų valdovo“) atsiradimo esmę: jis domėjęsis mitologija, jį ypatingai žavėjo islandų mitai bei suomių „Kalevala“, bet jam trūko ko nors panašaus, kas būtų angliška. Tad jis nusprendė sukurti mitą (ar ištisą mitologinę sistemą) Anglijai, savo tėvynei. Nuostabiai gykiškas sumanymas.
Sakmė apie Bereną ir Lutijieną yra viena iš centrinių Tolkieno mitologijos legendų. Tai istorija apie Bereną, mirtingą karį, kuris demoniškiems tamsos padarams sunaikinus jo namus ir šeimą, miške pamato šokančią nemirtingą elfų karalaitę – Lutijieną. Jausmai pasirodo esą abipusiai. Paprašius jos rankos, karalaitės tėvas tik pasišaipo – jis sutinka išleisti dukrą už Bereno, bet šis turįs atnešti jam brangakmenį iš Morgoto, tamsos pasaulio valdovo, karūnos. Įsimylėjėliai drauge įvykdo užduotį; pabaiga – itin tolkieniška. Jis tam turėjo specialų terminą – „eukatastrofa“, t. y., geroji tragedija, kai tragiška pabaiga stebuklo dėka virsta laiminga. Kristaus Prisikėlimas būtų paradigminis eukatastrofos pavyzdys, tokio įvykio pirmavaizdis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Tolkieno mitines sakmes būtų galima poetiškai pavadinti elfų evangelija.
„Žiedų valdovas“ pilnas nuorodų į „Bereną ir Lutijieną“ – ten tai yra tolima, bet itin reikšminga istorija. Sunaikinus žiedą ant sprogstančio ugnikalnio Semas guodžia piršto netekusį Frodą sakydamas, kad galbūt taip, kaip pasakoja sakmes Bereną vienarankį, žmonės ateityje atsimins Frodą devynpirštį. Pati Aragorno ir Arvenos pora yra tam tikras Bereno ir Lutijienos istorijos pakartojimas – tiek dėl to, kad jiedu yra mirtingasis ir nemirtingoji, tiek dėl to, kad ir Aragornas, ir Arvena yra Berenos ir Lutijienos palikuonys.
Galiausiai, ant J. R. R. ir Editos Tolkienų antkapio, po jų vardais (Tolkieno valia) taip pat yra užrašai – Berenas ir Lutijiena. Tai tik parodo, koks svarbus Tolkienui buvo šis kūrinys.
Nors vadinti tai kūriniu yra kiek problematiška. Štai kodėl: Tolkienas „Bereną ir Lutijieną“ rašė ilgus dešimtmečius ir laikui bėgant poema smarkiai keitėsi. Christopheris Tolkienas parengė redakciją, kuri atskleidžia tos epiškos, mitiškos istorijos genezę – su komentarais yra publikuotas tiek ankščiausias rastas variantas, tiek ištraukos iš nebaigtų vėlesnių versijų. Vien dėl to „Berenas ir Lutijiena“ bus įdomūs tikram gykui – knyga parodo, kaip iš veikiau stebuklinę pasaką primenančios istorijos (pavyzdžiui, Sauronas, „Žiedų valdovo“ tamsybių viešpats pradžioje buvo sumanytas kaip… katinas) „Berenas ir Lutijiena“ virto grandiozinės apimties eiliuotu epu.
Prieš keletą metų knygą perskaičiau originalo kalba, o dabar į rankas paėmiau lietuvišką leidimą. Gykiškumo testą kūrinys atitinka vien dėl to, kad turėjo net tris konsultantus. Lietuviai Tolkieno gykai yra susikūrę savitą žodyną vienokiems ar kitokiems Tolkieno mitologijos personažams ar dalykams pavadinti. Filmuose, pavyzdžiui, sakoma „Viduržemis“, bet tikri gykai sakys „Viduržemė“; nykštukus jie primygtinai norės vadinti „dvorfais“.
Lietuviškame „Bereno ir Lutijienos“ vertime bandoma lietuvišką Tolkieno mitologijos žodyną sukti link gykų subkultūrai priimtinesnių atitikmenų. Vien tai, kad pavadinime sakoma „Lutijiena“ yra to pavyzdys. Pirmasis (ir bent kol kas – vienintelis) „Žiedų valdovo“ vertėjas Andrius Tapinas (taip, tas pats Tapinas) buvo pasirinkęs formą „Lučiena“ – kas ten žino, galbūt pagal itališką luce (tariamą „liučė“) reiškiantį šviesą, vadinasi, kaip ir derantį elfų karalaitei. Toks variantas jau buvo nusistovėjęs tiek lietuviškuose Tolkieno kūrinių vertimuose – „Silmariljone“ ir „Hurino vaikuose“ – tiek, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą išverstoje Michaelio White‘o parašytoje Tolkieno biografijoje, kuri taip ir vadinasi – „Tolkinas: biografija“. „Bereno ir Lutijienos“ vertime, rodos, bandoma pasukti link originalui artimesnio skambesio. Nors galiausiai, originalaus „Lúthien“ iki galo neatitinka nei viena, nei kita – tiesiog mes, lietuviai, neturime garso th. (Ši pastraipa – tiesiog vadovėlinis gykiškumo pavyzdys.)
Vertinant vertimo sėkmę reikia sąžiningai pasakyti – vertėjai teko neįmanoma užduotis: daugiau nei du tūkstančiai poemos eilučių su besikeičiančiais eiliavimo būdais ir metrais, be to prozos intarpai. Tolkienas tyčia rašė susenovinta anglų kalba. Štai Lutiejienos žodžiai Berenui iš pirmojo pasakojimo varianto, parašyto proza:Nay, now is my heart changed, and if thou dwellest in the woods, O Beren Ermabwed, then so will I, and if thou wilt wander in the wild places there will I wander also, or with thee or after thee. Pavyzdyje ne tik vartojama moderniai anglų kalbai nebūdinga sakinio struktūra, bet ir jau seniai išnykęs vienaskaitos antro asmens įvardis thou (anglišką „tu“ seniai pakeitė mandagus daugiskaitos antras asmuo you – „jūs“), tiek nebevartojamos vienaskaitos antro asmens veiksmažodžio formos – dwellest ir wilt.
Ką su visu tuo daryti vertėjui? Bandyti sukurti senovinės lietuviškos kalbos atitikmenį? Ar rašyti: „…ir kad miszkuosump liksi, wienok ir aszai liksiu, ir kad po krasztus laukinius bastyties walią turėsi, tai ir bastysios aszai…“ ir panašiai? Tokiu atveju rezultatui rimtai grėstų virsti karikatūra. Nekalbant apie tai, kad daugumai skaitytojų kūrinys būtų nepaskaitomas. Nekalbant apie tai, kad, na, sėkmės parduoti 3000 taip parašytos knygos egzempliorių.
Vertime pasirinkta strategija – tiesiog perteikti sakinių mintį įprasta, šiuolaikine lietuvių kalba. Toks sprendimas turi privalumų – tekstas tampa lengviau skaitomas, nėra rizikos vertimą paversti komiška karikatūra. Bent mano įspūdis, kad vertimas atliktas tvarkingai. Bet toks sprendimas turi ir kainą – nukenčia atmosfera. Vietoje mitologiškos legendos papasakotos mitologinės senovės balsu gauname mitologinę legendą papasakotą gan šiuolaikišku balsu. Tokiame kūrinyje atmosfera skaitymo malonumui reiškia viską.
Ką dar būtina paminėti? Nuostabiai dailias, be galo atmosferiškas Alano Lee iliustracijas. Man iki tol nėra tekę matyti, kad kas nors vizualiai taip sėkmingai perteiktų tą šiaurės dvasią, kuria alsuoja Tolkieno darbai – net ir Peterio Jacksono filmai atsilieka.
„Berenas ir Lutijiena“ – svarbus papildymas lietuviškai išleistų Tolkieno darbų rinkiniui ir džiaugsmas visiems Tolkieno kūrybos gykams. Matosi, kad leidybos komandą knygą rengė pakankamai kruopščiai ir su dideliu dėmesingumu smulkioms detalėms. Nenoriu, kad nuskambėtų, lyg nuvertinčiau vertėjos darbą. Nežinau ar buvo įmanoma pasirinkti geresnę vertimo strategija – gal prarasta kalbos senoviškumo atmosfera yra paties vertimo kaina. Ir vis dėlto, norintiems knygą perskaityti, jei tik įmanoma, rekomenduočiau anglišką originalą.
