Lietuvis iš Baltarusijos: baltarusiai išlaikė tapatybės dalį, kuri turi vienijančias šaknis su LDK

Aš pati gimiau 4 km nuo sienos su Baltarusija. Ten palaidoti mano proseneliai, o kai kurie giminaičiai iki šiol ten tebegyvena. Nuo vaikystės mane trikdė faktas, kad gyvendami šalia esame visiškai kitose perspektyvose – mąstymo, elgesio, sprendimo priėmimo. Atrodė, kad esame dvi prasilenkiančios plokštumos, o sąlyčio taškų paieška lieka sudėtinga ir beveik neįmanoma. Pastarieji įvykiai Ukrainoje, 2020 m. mitingai Baltarusijoje lemia pamažu vykstantį ir Lietuvos visuomenės pokytį, vien Vilniaus gatvėse palengva girdi vis daugiau ukrainiečių, baltarusių ar rusų kalbą vartojančių žmonių. Šis pokalbis rodo, kad ne visų jų reikia bijoti, vengti ar įtartinai vertinti. Galbūt pasitaikys ir tokių kaip mano pašnekovas – laikantis save Baltarusijos lietuviu.

Susitinkame, galima sakyti, pirmą kartą, tad prašau prisistatyk, kas esi, kur mokeisi, studijavai, ką šiuo metu veiki.

Mano vardas Albertas (vardas pakeistas, red. pastaba). Baigiau Taikomosios matematikos ir informatikos fakultetą Baltarusijos valstybiniame universitete. Esu taikomosios matematikos specialistas. Šiuo metu dirbu verslo analitiku. Taip pat esu dominikonas pasaulietis, patarnautojas. Esu kilęs iš Minsko. Gimiau ir augau sostinėje. Studijas bei pirmuosius karjeros žingsnius taip pat žengiau Minske. Metus gyvenau Kipre, po to buvau grįžęs į Baltarusiją. Dabar jau vienerius metus gyvenu Lietuvoje, Vilniuje.

Esi kilęs iš Baltarusijos. Ar prisistatai kaip baltarusis? Ką, tavo manymu, reiškia būti baltarusiu?  Ar tai tau pačiam yra svarbu?

Mano tapatybė yra nevienalytė. Ji kito, nes skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais save identifikavau tarp to, kad esu lietuvis arba baltarusis. Taip nutiko, nes mano senelis yra kilęs iš Žemaitijos, turiu lietuvišką pavardę, tačiau gimiau Baltarusijoje, kalbu baltarusiškai, todėl turiu tarsi mišrią tapatybę, nes save laikau ir lietuviu, ir baltarusiu.

Man nėra paprasta suprasti, ką reiškia būti baltarusiu, nes esu skaitęs knygas, kuriose sąvokos „baltarusis“ etimologija pristato baltarusį kaip ortodoksą, stačiatikį. Buvo tokia versija, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Ašmenos (dab. Baltarusija) gyventojas buvo užrašomas kaip lietuvis-baltarusis. Pirmiausia buvo nurodoma jo tautinė kilmė ir politinė priklausomybė LDK, o „baltarusio“ sąvoka naudota religinei priklausomybei pažymėti – kad jis ortodoksas. Žinoma, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo baltarusio identitetas įgijo visai kitą prasmę. Daugiau tautinę ir politinę prasmę, o ne religinę. Net ir Konstantinas Kalinauskas, sukilėlių vadas, atsišaukimuose kreipdavosi į baltarusius labiau kaip į savarankiškos, atskiros tautos narius. Mano atveju, šios abi tapatybės – lietuviškoji ir baltarusiškoji – yra neatsiejamos.

Vienu metu save laikau ir lietuviu, ir baltarusiu. Gimiau Minske, mano kultūrinis kontekstas susiformavo Baltarusijoje, turiu Baltarusijos pilietybę. Nepaisant to, kad paskutiniuosius keliasdešimt metų Baltarusija išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau šis kraštas yra mano tėvynė – joje gimiau ir užaugau. Savo pastangomis mokiausi ne tik baltarusių kalbos, bet ir baltarusių liaudies šokių ir dainų. Mano nuomone, šiuolaikinės Baltarusijos fenomenas glūdi kažkur tarp to, kas lietuviška, lenkiška, ukrainietiška, rusiška. Tai yra tam tikra sankryža, kitų kultūrų susikirtimo vieta.

Dažnai suvokimas, kas esame „mes“ – iš Pružanų, Babruisko, Lydos ar kitų Baltarusijos vietų – yra lydimas vien to fakto, kad gimėme ir užaugome Baltarusijos teritorijoje. Tai mus jungiantis faktas, teritorinė priklausomybė Baltarusijos respublikai. Pasakyti, kad mes esame lietuviai, turbūt jau nebegalime, LDK laikai – sena praeitis. Lietuva jau kita valstybė, turinti savąjį kontekstą ir išskirtinę kalbą, kas yra svarbiausia.

Deja, mano senelis mirė, kai buvau visai mažas, todėl lietuvių kalbą girdėdavau tik retkarčiais, kai Lietuvoje lankydavau savo giminaičius. Lietuvių kalbos dar turiu išmokti, nes tai yra svarbi mano tapatybės dalis.

Kaip atsitiko, kad baltarusių kalbos vartojimas yra sąmoningas pasirinkimas, svarbi tapatybės dalis? Kuri kalba yra tavo gimtoji?

Mano gimtoji kalba yra rusų. Aš augau rusakalbėje šeimoje. Tačiau tuo pačiu metu pradinėje mokykloje mus ėmė mokyti baltarusių kalbos. Prisimenu, kad per pirmą baltarusių kalbos pamoką teste padariau daugybę klaidų. Visiškai nekalbėjau ta kalba… Bet devyniasdešimtaisiais, kada aš augau, buvo kažkoks tautinės kultūros ir baltarusių kalbos pakilimo laikotarpis. Buvo vis daugiau bandymų fiksuoti ir plėsti tautinę kultūrą. Tad tuo metu, kai mokiausi mokykloje, turėjau baltarusių kalbos ir literatūros, istorijos pamokas, kurios buvo vedamos baltarusių kalba. Vėliau, jau kai studijavau universitete, turėjau kursą, kurio metu profesionalios matematikos terminų leksikos mus mokė baltarusių kalba. Taigi tuo laikotarpiu aš jau turėjau šiokį tokį kontekstą ir supratimą apie baltarusių kalbą.

Visgi aš asmeniškai taip pat domėjausi baltarusių kalba. Skaičiau Uladzimiro Karatkievičiaus kūrinius, kitus autorius. Be to, didelės įtakos Baltarusijoje turėjo kardinolas Kazimiras Świątekas, kurio principinė nuostata ir strateginis sprendimas buvo Minsko-Mogiliovo arkivyskupijos katalikų bažnyčiose pamaldas vesti baltarusių kalba. Taigi iki šiol Minsko katedroje sekmadieniais aukojamos vienerios šv. Mišios lenkų kalba, visos kitos šv. Mišios laikomos baltarusių kalba. Vakarų Baltarusijos regionas perima šią tendenciją. Tose vietose, kur gyvena daugiau katalikų, meldžiamasi ir giedama baltarusių kalba. Tiesa, Gardino, Lydos, Naugarduko apskričių gyventojai dažnai save identifikuoja lenkais vien dėl to, kad yra katalikai. Taip susiklostė istoriškai. Panašias tendencijas aš pastebiu Vilniaus krašte, kurio gyventojai identifikuoja save lenkais, nes nekalba lietuviškai, o savo tuteišių šneka, tačiau taip pat neturi tos identifikacijos su Baltarusija, kad esame baltarusiai.

Šiuolaikinė baltarusio tapatybė išskirtinė tuo, kad žmonės gali kalbėti baltarusių kalba, tačiau tuo pat metu neturėti tautinės priklausomybės baltarusių tautai, nesieti savęs su Baltarusija. Anksčiau Baltarusijoje, ypač iki 2020 m., nedaug kas domėjosi baltarusių kalba. Politiniame lauke dominavo rusų kalba. Opozicijos idėja, kad reikia gaivinti baltarusių kalbą, nesulaukė didelio palaikymo. Tuo tarpu aš buvau Baltarusių kalbos draugijos narys (biał. Tawarystwa biełaruskaj mowy). Šioje draugijoje mes mokėmės baltarusių kalbos subtilybių, domėjomės folkloru, liaudies dainomis, rengėme diskusijas baltarusių kalbos klausimais. Tai prisidėjo prie mano tapatybės suvokimo.

Po 2020-ųjų metų pastebiu vis didesnes pastangas vartoti baltarusių kalbą, ypač socialiniuose tinkluose. Aš stengiausi tai daryti dar tada, kai man buvo 16-17 metų. Licėjuje, kuriame mokiausi, buvo leidžiamas laikraštis „Rankos“, kurio viename iš straipsnių buvo užsiminta: jei norite pradėti kalbėti baltarusių kalba – nebijokite. Jūs turite pagrindą tų žinių, kurias įgijote mokykloje, o jei jums trūks žodžių, įterpkite tenai rusų kalbos žodžius. Vartoti trasianką (rusų ir baltarusių kalbos mišinį) yra geriau, nei visiškai nevartoti baltarusių kalbos. Taigi mes galime vartoti baltarusių ir rusų kalbos žodžius savo kalboje vienu metu, ir tai nėra blogai. Mes siekiame kalbėti vis daugiau baltarusiškai, o jei trūksta žodžių, skolinamės jų iš rusų kalbos, bet svarbiausia – pastangos didinti baltarusių kalbos vartojimą.

Labai įdomu, kad daugeliui žmonių tautinės tapatybės klausimas yra kur kas paprastesnis. Lietuvoje gimęs kūdikis, kurio tėvai lietuviai, net nekelia šių klausimų. Tu sąmoningai turėjai apsispręsti, kad identifikuosi save kaip baltarusį. Kontekstai tau padėjo, tačiau sprendimą dėl tautinės tapatybės priėmei tu pats.

Taip, bet svarbu pabrėžti, kad nepaisant visų šių kontekstų mano tautinė tapatybė liko mišri, aš prisistatau kaip lietuvis iš Baltarusijos.

Tu jau papasakojai apie mokyklą, studijų kontekstą, Bažnyčią, draugiją, kuriai priklausai. Išvardijai faktorius, kurie tave formavo kaip baltarusį. Kokie veiksniai darė įtaką tavo lietuviškai tapatybės daliai?

Mano senelis buvo lietuvis iš Žemaitijos. Mano senelė turėjo istorines lietuviškas šaknis. Ji buvo kilusi iš lietuviškos-baltarusiškos katalikų šeimos, gyvenusios dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Taigi save įvardiju kaip lietuvį-žemaitį-baltarusį.

Lietuviškoji mano tapatybės dalis formavosi man atvykstant į Lietuvą, lankantis Vilniuje. Man ir dabar šis miestas yra savas. Aš gimiau ne Vilniuje, tačiau šis miestas yra man artimas savo architektūra, mentalitetu, kultūra. Turiu giminaičių Žemaitijoje, Telšiuose. Minske ateidavau į Mišias, kuriose rinkdavosi lietuvių bendruomenė. Šiuo metu pamažu mokausi lietuvių kalbos. Man tai yra svarbu.

Mano žemėlapis Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos yra toks, kad Baltarusija išlaikė tam tikras kultūrines LDK tradicijas, bet buvo daroma viskas, kad jos kuo greičiau išnyktų. 1937-1941 m. Baltarusijos tautos žiedas buvo išžudytas, tai vyko ir Lietuvoje, tremiant inteligentus į Sibirą. Tuo pačiu metu, kai buvo naikinamas Baltarusijos kultūrinis elitas, baltarusiai išlaikė tam tikrą dalį Baltarusijos tapatybės, kuri turi ją vienijančias šaknis su LDK. Man kaip baltarusiui moderni Baltarusija yra tėvynė, ir man kaip litvinui, lietuviui, šiuolaikinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos teritorijos irgi yra tėvynė.

Mane visai intriguotų bendra šių valstybių sąjunga, modernios unijos galimybė. Tuo tarpu Rusija yra visiškai kita valstybė savo politiniu ir mentaliteto pobūdžiu. Nepaisant to, kad baltarusiai ir rusai kalba viena kalba, tačiau rusų ir baltarusių mentalitetas visiškai skiriasi. Ir tai esminiai skirtumai. Aš tą pastebiu. Net ir Vilniuje aš kalbėsiu su rusiškai kalbančiu rusu, bet mūsų mentalitetai visiškai skirsis. Ir nors kalbame viena kalba, skiriasi mūsų supratimas.

Tau kalbant aš prisiminiau Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą. Jis save įvardijo kaip paskutinį nebeegzistuojančios tėvynės – LDK – gyventoją. Ir jo asmeninė tragedija slypėjo tame, kad tokio krašto, kurį jis būtų galėjęs pavadinti tėvyne – LDK, tiesiog neliko. Gimęs Lietuvoje, Šateniuose (Kėdainių r.), jis niekada nekalbėjo lietuvių kalba, rašė lenkiškai, tačiau vis tiek Lietuvą laikė savo namais.

Aš turbūt norėčiau sekti paskui šį rašytoją. Man gyvenant Baltarusijoje buvo išleistas LDK Statutas, rašytas senąja rusėnų kalba. Statutas buvo sudarytas 1588 m., tai buvo pagrindinis LDK įstatymas. Šį statutą lengviausia versti į baltarusių kalbą. Naujai išleistą Statutą padovanojau Vitebsko dominikonams kaip dokumentą, kuris liudija politinę tapatybę, mentalitetą ir teisinę tvarką tos istorinės tautos, kuriai priklausėme. Taip pasireiškia ir mano paties nostalgija LDK.

Mes turime dar vieną didelę baltarusių tautos tragediją, kuri pirmiausia pasireiškia mums praradus unijinę priklausomybę Graikų apeigų katalikų bažnyčiai. Unitai buvo sunaikinti Carinės Rusijos imperijos valdymo metu. O vėliau tikėjimas buvo visiškai naikinamas jau sovietų rankomis. Taigi nacionalinis tapatumas buvo nušluotas kartu su religiniu tapatumu. Iš mūsų bandyta padaryti visišką Homo Sovieticus.

Aš esu laimingas, kad Lietuvai pavyko nuo to atsiriboti, kad lietuvių tapatumas visada išliko priešiškas Maskvai. Tai nuolatinis Lietuvos mentaliteto bruožas, kuris buvo gyvybingas ir palaikomas lietuvių tautoje. 1989 m. mano tėtis atykdavo iš Baltarusijos į Vilnių ir dalyvaudavo mitinguose, rėmusiuose Lietuvos nepriklausomybę. Baltarusijos situacija buvo kur kas sudėtingesnė. Esu skaitęs, kad 1989 m. taisyklingai baltarusiškai kalbančių žmonių buvo saujelė. Miestuose gyvenę žmonės nekalbėjo šia kalba, tad reikėjo dėti dideles pastangas gaivinant baltarusių kalbą.

Kas, tavo manymu, apsunkina Baltarusių tautos atsigavimą ir atsinaujinimą. Ar tai tik politinis kontekstas, ar yra daugiau veiksnių, kurie apsunkina tautos atgimimą? Lietuvoje gajus stereotipas, kad Baltarusija yra tarsi pilkoji zona. Kad ji tarsi neoficiali Rusijos dalis, kurioje gyvena rusai arba baltarusiai, niekuo nesiskiriantys nuo rusų. Kad teritorija, mentalitetas, žmonės, kultūra niekuo nesiskiria nuo rusiškosios.

Mano manymu, čia išryškėja kalbinio klausimo svarba. Dabartinė politika yra orientuota į baltarusių kalbos naikinimą. Ir tai vyksta dešimtmečiais. Net ir 1996 m. vykęs referendumas dėl antros valstybinės kalbos įvedimo buvo nelegitimus. Politika ir valstybinė propaganda, esanti dabartinę Baltarusiją valdančios grupuotės rankose, trukdo identitetui formuotis. Tuo metu, kai aš mokiausi mokykloje, istorijos, kalbos ir literatūros pamokos vyko baltarusių kalba. Pažįstu nemažai žmonių, kurie baigė baltarusiškas mokyklas. Tačiau palaipsniui režimas naikino baltarusiškų klasių skaičių. Man jau besimokant universitete, Švietimo ministras priėmė sprendimą Baltarusijos istoriją mokyklose dėstyti tik rusų kalba. Šis sprendimas žymi ne tik kalbos pokytį, bet ir identiteto krypties pokytį – bus mažiau kalbama apie LDK mūšius su Maskva ir daugiau apie laimingą gyvenimą sovietmečiu. Baltarusių kalbos vartojimas yra svarbus veiksnys, turintis įtakos tautos sąmoningumui ir savivokai. Po 2020 m. daug baltarusių buvo priversti išvažiuoti į užsienį. Tokių yra labai daug, daugiausia tai intelektualinio elito nariai, inteligentai, jie bando atrasti būdus, kaip stiprinti vieningumą, tarpusavio ryšius. Atsiranda susirašinėjimai, bendravimo platformos socialiniuose tinkluose, bendras informacinis laukas, organizuojama savitarpio pagalba. Bet tuo pačiu metu tam vieningumui ir stipriems tautiniams ryšiams susiformuoti trukdo priešiškumas.

Taigi, galima sakyti, pačioje Baltarusijoje tautai atgimti trukdo politiniai sprendimai, represijos prieš kalbą, kultūrą. Pastaruosius kelerius metus baltarusiškai kalbantį žmogų gatvėje gali suimti ir kelioms paroms laikyti areštinėje. Mes neturime žodžio laisvės. Dabar šiuolaikinė Baltarusija išgyvena tamsų laiką, tačiau spėjo užaugti jauna karta. Jaunimas suvokia, jog LDK yra mūsų istorinės šaknys, lietuviai yra ne svetimi, o atmintis apie uniją taip pat lieka gyva. Tačiau kultūrinė Rusijos ekspansija yra be galo agresyvi, ji naikina baltarusiškos tapatybės užuomazgas.

 Tarp emigravusių baltarusių didysis tapatybei formuotis trukdantis veiksnys yra tarpusavio priešiškumas – nenoras išgirsti kito nuomonę, rasti kompromisus, puoselėti dialogą. Žmonės agresyviai reaguoja ir įnirtingai pykstasi dėl daug ko. Ypač dėl politinių klausimų, pavyzdžiui, baltarusių įsitraukimas į karinius veiksmus Ukrainoje, visada kils priešiškumas ir susiskaldymas. Fundamentalūs klausimai, taip pat susiję su šeimos politika visada kels priešiškumą ir didins susiskaldymą. Galbūt tai neišvengiami dalykai, kylantys formuojantis tautai, aš nežinau. Man atrodo, tai rodo dar sovietmečiu taikyto būdo dehumanizuoti ir skaldyti tarpusavio visuomenės narių ryšius gilų įsišaknijimą žmonių sąmonėse. Tad jeigu mes kalbame apie tai, kas gali vienyti tautą – tai kalba.

Įdomu tai girdėti, nes, viena vertus, tie pasidalijimai tarp žmonių rodo visuomenės gyvybingumą, nuomonių ir požiūrių skirtingumą, bendruomenės demokratėjimą, kita vertus – apsunkina pastangas siekti tos vienybės. Tačiau ar Vilniuje mes turime platformą, kur baltarusiai gali vieni kitus palaikyti, susitikti?

Aš sakyčiau, kad tokia platforma yra Telegram grupė „Vilniaus baltarusiai“. Ten iš tiesų yra jaučiamas vienas kitų palaikymas, platinami skirtingų iniciatyvų anonsai. Bandyta sukurti Baltarusių namus Vilniuje, tačiau ir čia nebuvo išvengta konfliktų. Lenkijoje veikia baltarusiški barai, muziejai, teatrai, o visai neseniai pasirodė vis daugiau religinių iniciatyvų skirtinguose Lenkijos miestuose, susijusiuose su šv. Mišių aukojimu baltarusių kalba.

Vilniuje mes turime Baltarusių namus, turime baltarusišką šv. Baltramiejaus parapiją. Tačiau nemažai iš Baltarusijos atvykusių į Vilnių žmonių net nežino, kad tokia parapija egzistuoja. Tad dabar labiausiai baltarusius telkianti vieta yra socialiniame tinkle esanti grupė, kurios nariai svarsto skirtingo pobūdžio klausimus – nuo automobilio draudimo iki renginių, palaikymo akcijų anonsavimo. Yra keli barai, kur renkasi baltarusiai, tai baras Pahonia arba Šnekutis šalia šv. Mikalojaus bažnyčios. Čia nuolat sutinku baltarusių žurnalistų, žmogaus teisių aktyvistų, čia telkiasi bendruomenė. Dar veikia paramos fondas, teikiantis finansinę paramą tiems, kurie yra priversi  palikti Baltarusiją, pavyzdžiui, yra nuteisti ir privalo bėgti iš šalies. Žmonės perplaukia upes siekdami patekti į Lietuvą, turėdami vos kelis asmeninius daiktus ir dokumentus. Tuomet šis fondas suteikia pirmąją paramą tokiems atvykėliams: suranda laikinąją pastogę, padeda susirasti darbą. Taigi yra tokios negausios taškinės vietos, kur baltarusiai gali telktis – tikintieji prisijungia į parapiją, kiti – sekmadieniais renkasi į mitingus prie V. Kudirkos paminklo ar pirmadieniais Katedros aikštėje, jie gali susitikti baruose, renginiuose ar Baltarusių namuose Vilniuje. Tačiau nusistovėjusių struktūrų ar institutų dar nėra, turbūt jie dar besiformuoja.

Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. veikė spaudos dėka, tautinę savimonę žadino „Varpas“ ir „Aušra“. Pasikeitė amžiai, tad įdomu stebėti, kaip keičiasi metodai, įrankiai, žadinantys tą tautinę savimonę šiais laikais, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Noriu paklausti, kiek laiko gyveni Vilniuje? Kokie buvo pirmieji mėnesiai mieste? Gal kažkas tave nustebino?

Vilniuje gyvenu ilgiau nei metus. Atvykau čia praeitų metų vasarą. 2021 m. gyvenau tarp dviejų miestų – periodiškai grįždavau į Baltarusiją, nors jau gyvenau Lietuvoje, tačiau darbo sutartis siejo mane su Baltarusija. Šiais metais, prasidėjus karui, jau visiškai apsistojau Lietuvoje. Nuo kovo mėnesio nesu grįžęs į Minską.

Pirmieji mėnesiai, kai tik apsigyvenau Vilniuje, buvo sudėtingi. Prisimenu, jog kilo rūpesčių susirandant būstą. Nelengva sukurti artimųjų ratą, rasti draugų. Kyla sunkumų socializuojantis. Turiu ryšių ir pažįstamų, kuriuos randu per dominikonų bažnyčią ir pasauliečių bendruomenę. Taip pat palaikau draugiškus ryšius su baltarusiška šv. Baltramiejaus parapijos bendruomene. Bendrauju su kitais baltarusiais, tačiau tai nėra draugai, veikiau pažįstami. Neturiu daug draugų, pas kuriuos aš galėčiau eiti į svečius arba kurie į svečius eitų pas mane. Man dėl to sunku. Nors esu komunikabilus žmogus, tačiau dažnai bendraujant su lietuviais susiduriu su kalbos barjeru. Turiu draugą, su kuriuo bendraujame anglų kalba. Nors ir mokausi lietuvių kalbos, man trūksta kalbinės praktikos.

Noriu tavęs paklausti apie tikėjimą. Esi jaunas žmogus, tikintis, katalikas. Kaip ugdai savo tikėjimą?

Mano tėtis priėmė krikščionybę jau būdamas suaugęs žmogus, jam buvo daugiau nei 30 metų, kai pasikrikštijo. Jis sąmoningai pasirinko Katalikų Bažnyčią. Dėl to mane irgi vėliau krikštijo bažnyčioje, nuo 8 metų esu katalikas. Mano tėvai sąmoningai ir savarankiškai ieškojo Dievo, dėjo pastangas ir jį rado. Jų paieškų metu aš buvau šalia, todėl man buvo natūralu pažinti tikėjimą. Paauglystėje buvo laikotarpis, kai išvis nenorėjau lankyti bažnyčios. 17 metų aš apskritai ėmiau kvestionuoti tikėjimą, ir nors vaikščiojau į bažnyčią, išgyvenau tikėjimo krizę. Tuo metu kažkaip asmeniškai patyriau, kad Jėzus yra gailestingas ir Jis laukia. Šis supratimas man buvo fundamentalus perversmas.

Tuo laiku aš tarsi turėjau galimybę pasirinkti tai, ką siūlo pasaulis, ir man tai atrodė patrauklu. Tačiau aš išgyvenau vidinį konfliktą – ką apie tai sako tikėjimas. Baigęs licėjų, prieš pradėdamas studijas universitete, aš išėjau į piligriminį žygį 150 km Minskas-Budslavas. Šiame žygyje susipažinau su dominikonais, o žygio metu išgyvenau gerą išpažintį. Po kurio laiko pašvenčiau save Mergelei Marijai ir gavau škaplierių. Vėliau kartu su kunigu ir jaunimo grupe vykau į Mogiliovo apskrityje esančią Iziumavo vietovę, kur restauravome kapinių koplyčią. Tuo laikotarpiu patyriau ne tik atsivertimą, bet galėjau eiti dvasinių pokalbių, patyriau svarbius dvasinius išgyvenimus. Vėliau vykau į rekolekcijas su jaunimo bendruomene „Auksinė kalva“, prie kurios prisijungiau būdamas studentas. Tai buvo dvasinio ugdymo laikas. Atsimenu, kai  būdamas koplyčioje ir perskaitęs kažkokį dvasinės knygos skyrių paklausiau savęs: „Tai aš tikiu ar netikiu?“.  Tada atsakiau: „Taip, tikiu“. Tai buvo sąmoningas žingsnis, kad aš priimu Kristų kaip savo gelbėtoją, kaip tą, kuris mane myli. Po to lydėjo skirtingi laikotarpiai, nuopuoliai ir kilimai. Šiuo metu ruošiuosi laikiniesiems įžadams dominikonų pasauliečių bendruomenėje ir esu dominikonas pasaulietis.

Mano tikėjimo kelionėje vienas svarbesnių įvykių įvyko šią vasarą, man išvykus į Liubliną. Ten esančioje dominikonų bažnyčioje buvau šv. Mišiose. Evangelijoje buvo Jėzaus klausimas mokiniams, kuo žmonės mane laiko ir kuo jūs mane laikote. Vienas klausimas buvo daugiau sociologinis, kitas labai asmeniškas, intymus klausimas, kas man yra Kristus? Tada uždaviau šį klausimą ir sau. Mano tikėjimas remiasi supratimu, kad Jėzus man yra draugas. Aš jam esu blogas ir nepatikimas draugas, tačiau šis draugas yra visiškai mane palaikantis, priimantis, rūpestingas ir dėmesingas, besąlygiškai mane mylintis.