Kultūra, kaip ginklas prieš propagandą

Prieš metus pirmą kartą apsilankiau vienos lietuvių atlikėjos koncerte. Buvau labai sužavėta: milžiniškos dekoracijos, profesionalūs šokėjai, kokybiškas garsas, jautrios dainos, fejerverkai ir – svarbiausia – žmonės, kurie, net nepaisant blogo oro, atėjo į koncertą. Iškart kilo pagarba: Lietuvoje, nedidelėje šalyje, vyksta aukšto lygio pasirodymai. Čia iškyla atlikėjai, skleidžiantys lietuvišką kultūrą ir atstovaujantys savo šalį visame pasaulyje, o klausytojai atvyko į koncertą savo valia ir dainuoja kiekvieną dainą.

Baltarusijoje, mano gimtojoje šalyje, situacija visiškai kitokia. Nuo vaikystės atsimenu, jog visa mane supusi kultūra buvo tik rusiška. Televizijoje – rusiški serialai ir laidos. Knygų lentynos – taip pat užverstos šiuolaikine rusų literatūra. Radijas – tas pats. Mano šalyje klausytis rusiškos muzikos ir žiūrėti rusišką kiną buvo gero (tiksliau, teisingo) skonio požymis, o jeigu nežinojai kokio nors populiaraus rusiško serialo herojų vardų, buvai tarsi žmogus ne iš šito pasaulio. Rusija tiesiog užvaldė kultūrinę erdvę, niekam kitam neleisdama į ją įsiskverbti. Bet mano šeimoje tėvai klausydavo 1970-ųjų ir 1980-ųjų Europos ir Amerikos vinilo plokštelių, skaitydavo klasikinę literatūrą iš močiutės ir senelio bibliotekos, atnešdavo į namus į šiukšlių konteinerį išmestas knygas baltarusių kalba, o mūsų senas televizorius neturėjo kanalo su rusiškais serialais, kur herojai svajodavo apie lengvus pinigus ir leisdavo sau nešvankius juokelius.

Jau Minske, naujoje aplinkoje, pradėjau daugiau klausytis visame pasaulyje žinomų šiuolaikinių atlikėjų. Pirmą kartą apsilankiau teatre – mano gimtajame mieste jo nebuvo. Vėliau susidomėjau opera, baletu. Knygynuose pirmą kartą radau kokybišką šiuolaikinę užsienio literatūrą, knygas, kurios verčia susimąstyti ir paliečia sielos gelmes. Bet vis dėlto sostinėje vyravo rusiška kultūra. Baltarusijos atlikėjai niekada nekoncertavo „Minsk-arenoje“ ir Sporto rūmuose – tai buvo vietos pasaulinėms ir (dažniausiai) Rusijos žvaigždėms. Net ukrainiečių atlikėjai, kurie iki pandemijos ir karo Ukrainoje pradžios aktyviai koncertavo Baltarusijoje, pasirinkdavo mažesnes sales. Rusai surengdavo pasirodymus, apie kuriuos mažai ką matę baltarusių žiūrovai, kalbėdavo dar kelerius metus. Rusai buvo visų Minsko renginių pagrindiniai dalyviai. Rusijos teatrų spektakliai, kuriuose vaidino populiarių serialų aktoriai, visada būdavo išperkami.

Tuo pačiu metu bilietai į baltarusiškų teatrų spektaklius buvo nemokamai dalijami mokyklose ir universitetuose. Vienoje  universiteto paskaitoje reguliariai žiūrėdavome įvairius spektaklius skirtinguose teatruose ir rašydavome apžvalgas. Beveik tokia pati bilietų situacija susiklostė ir baltarusiams (palaikantiems Lukašenką) dainininkams – nors, galbūt, ir dėl jų muzikos kokybės. Profesinės sąjungos pirkdavo bilietus į koncertus ir atiduodavo įmonėms, o jos platindavo bilietus tarp darbuotojų ir dar reikalaudavo nuotraukų iš koncertų. Beje, ir su baltarusišku kinu buvo taip pat – savo valia į retus baltarusių kūrėjų filmus beveik niekas neeidavo. Tik mokyklos ir universitetai kviesdavo studentus ateiti, siūlydami gerą pažymį.

Tiesą sakant, atvykusi į Lietuvą, net nesitikėjau, kad čia yra gerų muzikantų, aktorių, šiuolaikinių rašytojų, filmų ar televizijos laidų. Tiksliau, labiausiai mane nustebino, kaip lietuviai palaiko savo kūrėjus. Bilietai į kai kurių lietuvių atlikėjų koncertus išgraibstomi dar prieš oficialią pardavimų pradžią. Lietuvių muzikantai, kaip ir užsienio svečiai, surenka pilnas arenas ir stadionus. Knygynų lentynose lietuvių autorių knygos stovi šalia visame pasaulyje žinomų rašytojų kūrinių, o ne kažkur kitur, kur niekas jų nemato. Savo draugų lietuvių dėka apsilankiau balete, kuriame pasirodė lietuvių šokėjai – paaiškėjo, jog bilietų į operos ir baleto teatrą taip paprastai negausi, o į tam tikrus spektaklius jie būna išparduoti dar prieš sezono pradžią. Panaši situacija ir su  teatru, kai į vieną spektaklį bilietą radau tik iš ketvirto bandymo.

Kultūrinis gyvenimas vyksta ir Lietuvos regionuose – ir tai dar vienas dalykas, kuris mane nustebino. Pavyzdžiui, mano gimtajame mieste, nors ten daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, teatro nėra. O Telšiuose, kur gyvena apie 22 tūkst. žmonių, yra ir teatras. Ilgą laiką mano gimtajame mieste net kino nebuvo – tik maža salė su projektoriumi. Miesto savivaldybė nerimaujantiems dėl pilnavertiškos kino salės trūkumo atsakydavo: nėra lėšų, tai ir neapsimoka. Tuo pačiu metu naujam paminklui Didžiojo Tėvynės karo didvyriams pinigų buvo visada. O kur žmonėms leisti laisvalaikį, niekam nerūpėjo. Muziejuose tik viena paroda, kuri nesikeičia daug metų. Pasirodymų salėse – geriausiu atvejų kokio nors vaikiško šokių ar dainų kolektyvo ataskaitinis koncertas. Bibliotekose (kurios, beje, pavadintos rusų rašytojų vardais) – ta pati rusiška žemos kokybės literatūra.

Be to, Lietuvoje beveik kiekvienas miestas turi savo didelę šventę. Žinoma, taip buvo ir Baltarusijoje – tik miesto šventės apsiribodavo vaikų kolektyvų pasirodymais, amatų namų paroda ir muge iš kelių palapinių. Kartais atrodė, jog šventėje policijos daugiau nei lankytojų. Galbūt būtent dėl to ir nebuvo jokios nuotaikos vaikščioti ar džiaugtis koncertu. Tuo tarpu Lietuvoje net Kalėdų eglutės įžiebimas kiekvienais metais skirtingas. Jau ne pirmus metus einu į eglutės įžiebimą – ir ten jaučiuosi miesto ar net šalies dalimi. Man kyla pasididžiavimas lietuviais, kurie moka linksmintis ir ilsėtis, nepaisant agresyvių kaimynų grėsmės ir ekonominės padėties. Ir beje, šventės parodo šiems kaimynams, skaičiuojantiems lietuviškas kainas už maisto produktus ir komunalines paslaugas, jog Lietuvoje žmonės gali leisti sau būti laimingais, nepaisant piktų požiūrių iš užsienio.

Mano vaikystėje, o ir dabar (ypač po protestų 2020-aisiais, kai Lietuva nepalaikė Lukašenkos), rusiška ir baltarusiška propaganda formavo įvaizdį, jog Lietuva yra maža šalis, kur nėra nei savos ekonomikos, politikos ar kultūros, o lietuvių kalba sunki ir niekam nereikalinga (ir visi, aišku, tik ir svajoja kalbėti rusiškai ir draugauti su Maskva). Tam, kad sumenkinti lietuvišką kultūrą, rusai mėgsta užduoti klausimą: „Pasakykite bent vieną garsų lietuvių rašytoją, kurio vardas skamba visame pasaulyje, kaip mūsų Puškino ar Dostojevskio vardai?“. Ši provokacija, greičiausiai, skirta tam, kad žmogus, ypač mažai skaitantis, susimąstytų: ar tikrai turime kažką, kas galėtų prilygti rusiškai literatūrai? Tikrai turime – pavyzdžiui, Tomo Venclovos poeziją galime skaityti angliškai, švediškai, itališkai, kiniškai ir kitomis kalbomis. Jis gavo keleto šalių literatūrines premijas, o vasario mėnesį pristatė naują poezijos rinktinę britų bibliotekoje Londone ir Kembridžo universitete. Svarbiausia, į literatūrą žengia ir nauji autoriai, kurie, įmanoma, ateityje taps žinomi visame pasaulyje. Mano pažintis su lietuviška literatūra prasidėjo nuo Rūtos Šepetys knygų dar 2021-aisiais. Būtent iš knygos „Tarp pilkų debesų“ sužinojau apie lietuvių, latvių ir estų deportaciją į Sibirą, apie išbandymus šalčiu, sniegu, alkiu, fiziniais darbais, sunkiomis ligomis, apie rusų požiūrį į lietuvius tremtyje ir jų žeminimą. Šios knygos ir pagal ją sukurto filmo dėka pasaulis pamatė, kaip rusai naikina kitas tautas – ir dabar jie tą patį daro su ukrainiečiais.

Apie savo tautos deportaciją dainavo ir ukrainiečių atlikėja Jamala „Eurovizijos“ konkurse 2016-aisiais. Jos dainai „1944“ dėka Europa sužinojo apie Krymų totorius, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę, apie Sovietų Sąjungos žiaurumą – ir apie tų įvykių pakartojimą po 70-ties metų, kai Rusija okupavo Krymą. Rusija, žinoma, buvo labai nepatenkinta būtent šios dainos pergale – bet, turbūt, labiausiai rusams nepatiko tiesa, kuri skambėjo didžiausioje Europos scenoje. O kas dar, išskyrus kultūrą ir ypač muziką, gali papasakoti apie politinius įvykius taip, kad sujaudintų žmones, kad jie išgirstų žeminamos tautos skausmą ir balsą? Deja, 2016-aisiais daug žmonių (ir net politikų) nepriėmė Jamalos dainos rimtai, galvodami, jog ji dainuoja apie praeitį, o ateityje tokių dalykų nebepasikartos. Ir niekas tada negalėjo įsivaizduoti, jog po šešerių metų Rusija vėl nuspręs pakartoti tai, ką daro per visą savo istoriją, ir puls Ukrainą, o Europai reikės ruoštis karui.

Tad muzika tikrai nuostabi – ji duoda balsą tiems, kurių niekas negirdi, ji motyvuoja tuos, kurie yra žeminami. Jei žmonės iš valdžios girdi, kad patys yra kalti dėl savo skurdo, nes tingi dirbti dviejuose darbuose, negali pakentėti priekabiavimų, turi per aukštus gyvenimo standartus, dainose jie gali išgirsti: „Tu esi stiprus, pakilk, nebūk vergas, surask savyje drąsos išeiti į protestą“. Tokių dainų daug baltarusių opozicinėje kultūroje – ir aišku, kodėl jos uždraustos šalyje. Mano gimtinėje tebuvo galima klausytis muzikos apie „stiprią ir nepriklausomą Baltarusiją“ (rusiškai) ir „kietą prezidentą“. Bet, kai tik atvažiavau į Lietuvą, išgirdau Ievos Narkutės dainą „Laisvė“ (čia buvo trečias lietuviškas žodis, kurį sužinojau po „labas“ ir „ačiū“). Dainos vaizdo įraše panaudoti „Baltijos kelio“ 1989-aisiais kadrai. Tuo metu baltarusiams, sutrikusiems ir išsigandusiems po praleistų kalėjimuose dienų, po kankinimų ir grasinimų, tai buvo tikrai labai stiprus įkvėpimas, palaikymas, viltis, jog jei Lietuvai pavyko atsikratyti Maskvos – pavyks ir Baltarusijai.

Dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, o Rusija ir Baltarusija grasina Lietuvai puolimu, kultūra irgi gali tapti ginklu. Nebūtina girti valdžią dainose ar kurti propagandinius filmus, kaip daroma Baltarusijoje. Galima tiesiog kokybiškai dirbti savo darbą, atiduoti jam savo sielos dalį, įdėti daug meilės, kad kūrinys (romanas, ar daina, ar paveikslas, ar skulptūra) sujaudintų žmones ir jie nepamirštų tų jausmų net po keleto metų. Manau, reikia daugiau kultūrinių įvykių, kurie galėtų suvienyti žmones, tokių kaip Dainų šventė. Būtų gerai, jeigu Lietuvos balsas skambėtų pasaulinėje kultūroje, tebūnie net ir Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Kultūrinė diplomatija – tai irgi jėga. Galime ir su savo užsienio draugais dalintis lietuviška muzika, duoti paskaityti lietuvių autoriaus knygą, išverstą į anglų kalbą, pakviesti apsilankyti muziejuje. Arba, gal net svečioje šalyje vietinį išmokyti padainuoti lietuvišką dainą? Kultūrą galima skleisti kaip propagandą. Bet taip pat, galima skleisti ir kaip įkvėpimą.