Lietuva ir Latvija – kaip viena didelė šalis. Lituanistė iš Latvijos Elīza Paula Graudiņa

Pastaraisiais metais Vilniaus filologiniai ir kultūriniai rateliai pasipildė itin aktyvia latve, kuri dar ir puikiai kalba lietuviškai. Dabar jau pabaigusi magistro studijas Vilniaus universitete, Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto mokslo asistentė ELĪZA PAULA GRAUDIŅA pusmečiui išvyko į JAV mokyti lietuvių kalbos. Kartu pasikalbėjome apie jos ryšį su Lietuva – nuo mažų dienų iki dabarties.

Užaugai netoli Lietuvos sienos – Rundalėje. Koks buvo tavo santykis su Lietuva vaikystėje? 

Dažnai su tėvais važiuodavome į Lietuvą, nes nuo mano namų atstumas iki Rygos ar Šiaulių – vienodas. Kartais važiuodavome apsipirkti į Šiaulių turgų, kurį dabar dar geriau pažįstu dėl Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“. Taip pat važiuodavome į „Akropolį“, nes tuo metu Latvijoje jo dar nebuvo. Pusė mano miestelio žmonių dažnai važiuodavo į baseiną Pasvalyje, nes jo irgi neturėjome. Ten būdavo galima sutikti daugiau latvių nei lietuvių. Nors Lietuva visada buvo šalia, susidomėjimas ja kilo tik pradėjus studijuoti. Man nepatikdavo lietuvių kalbos skambesys. Mama žinojo keletą lietuviškų žodžių, tad nuvažiavusi į Lietuvą, bandydavo susikalbėti pusiau lietuviškai, pusiau latviškai, gal šiek tiek rusiškai. Visa tai man keistai skambėjo. Lietuvių kalba atrodė labai minkšta, palyginus su latvių. Gal primena ir slavų kalbas, kurios man tada nelabai patiko.