Lesia Ukrainka yra viena svarbiausių ukrainiečių rašytojų, padėjusių pamatą naujam ukrainiečių literatūros etapui. Jos slapyvardis sufleruoja kūryboje atsispindinčią naują interpretaciją, ką reiškia būti ukrainiečiu bei to meto moterimi. Nors praeitais metais minėti jau 150 metų nuo jos gimimo, ši rašytoja iki šiol įkvepia ne vieną ukrainietį kovoti už gražesnį pasaulį.
Lesios Ukrainkos kūryba to meto literatūroje išsiskiria savo inteligentiškumu, o tam turėjo įtakos aplinka, kurioje ji augo. Lesia kilusi iš kilmingos šeimos. Jos mama Olha Kosač (rašytoja, žinoma slapyvardžiu Olena Pčilka) buvo viena svarbiausių XIX a. figūrų ukrainiečių nacionaliniame judėjime. Lesios dėdė Mikailas Drahomanovas – vienas didžiausių to meto politinių mąstytojų, skatinęs mergaitę domėtis ukrainiečių liaudies dainomis, folkloru, istorija, taip pat ir Biblija. O domėtis ji turėjo laiko – vaikystėje Lesia susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia visą gyvenimą, dėl ko ji pati šią kovą praminė Trisdešimtmečiu karu. Dėl ligos mergaitė negalėjo lankyti mokyklos ir ją mokė privatūs mokytojai bei mama. Lesia daug laiko praleido viena skaitydama knygas. Mama ją skatino versti užsienio autorius (H. Heinę, V. Hugo, A. Mickevičių ir kitus) į ukrainiečių kalbą. Tai, kad Lesia Ukrainka vertė į ukrainiečių kalbą ir pati kūrė ukrainietiškai, mokėdama papildomai dar 9 kalbas, yra svarbu kalbant apie to meto politinę situaciją. Carinėje Rusijoje, į kurios sudėtį buvo įtraukta dalis dabartinės Ukrainos, ukrainiečių spauda buvo uždrausta iki 1905 m. Gausiai skaitydama užsienio literatūrą, Lesia žinojo to meto literatūros ir idėjines tendencijas Europoje, dėl ko net be intensyvaus keliavimo ji jau buvo europietiškosios kultūros dalimi. O keliaudama gydymo tikslais ji aplankė Vokietiją, Austriją, Italiją, Bulgariją, Krymą, Kaukazą, Egiptą, taip pat ir Druskininkus. Ligos naratyvo išryškinimas buvo būdas, kaip sovietai stengėsi sovietmečiu sumažinti rašytojos svarbą ukrainiečiams. Bet, kaip Lesia tikėjo, nors kūnas silpnas, dvasia stipresnė.
Būdama aštuonerių metų, Lesia Ukrainka parašė savo pirmąjį eilėraštį „Viltis“. Tai buvo reakcija į tetos Olenos Kosač suėmimą bei tremtį dėl politinio aktyvumo prieš carinę valdžią. 1884-ųjų metų lapkritį Lvivo žurnale „Zorija“ ji išleido eilėraštį „Slėnio lelija“ pirmą kartą pasirašiusi slapyvardžiu Lesia Ukrainka. Ankstyvojoje kūryboje Lesia dažnai rėmėsi vaikystės impresijomis, liaudies dainomis, romantizmo tradicija. Jaučiama Ševčenkos literatūrinė įtaka bei tai, kas buvo būdinga to meto literatams. Nepaisant to, poetas Ivanas Franko joje matė potencialą užimti svarbią padėtį modernioje ukrainiečių literatūroje. Dar pirmuose poetiniuose pasibandymuose Lesia ieškojo savo stilistikos, kūrė hegzametru pagal liaudies šokio kolomyjkos ritmą. Iš žanrinės įvairovės pirmame jos rinkinyje jaučiama Vakarų Europos literatūros įtaka.
Esminis lūžis įvyksta nuo eilėraščio „Contra spem spero“ (liet. Ir nevilty viliuosi), kuriame melancholiškumą nugali prometėjiškas užsispyrimas negailėti savęs ir kovoti už socialinį bei žmogiškąjį orumą:
Daina lemta – skambėt, nenutilti!
Nors pro ašaras – stengiuos, šypsaus,
Nevilty net išsaugoju viltį
Ir gyvenimo trokštu šviesaus!
Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas vaizduojamas kaip kūrėja. Poezijos kaip stipriausios kūrybinės jėgos aukštinimas būdingas visoje Lesios Ukrainkos kūryboje iki jos mirties. Nors ši tema jau pasirodo tiek Ševčenkos, tiek Franko darbuose, nei vienas ukrainiečių rašytojas iki tol poezijos aukštinimui tiek daug dėmesio neskyrė kaip Lesia.
„Contra spem spero“ tapo savotišku Lesios Ukrainkos gyvenimo bei kūrybos šūkiu. Prometėjiškasis drąsus maištas kovoti už laisvę sutapo su tuo metu artėjančios revoliucijos idėjomis. Taip pat mito apie Prometėją pėdsakų galima rasti kituose jos darbuose. Nors Lesia Ukrainka debiutavo kaip poetė, ji geriau žinoma kaip dramaturgė.
Rašydama dramas, Lesia Ukrainka daug dėmesio skyrė šaltinių tyrinėjimui. Geriausiai klasikinę tematiką ji išpildė dramoje „Kasandra“ (1901–1907). Kūrinys rašytas 1901–1902 ir 1902–1903 metų žiemomis Sanremo mieste, Italijoje, o galutinai užbaigtas 1907 m. Kryme. Nors Homero, Aischilo, Euripido bei Virgiliaus darbuose pranašė Kasandra tėra menkas antraplanis veikėjas, XIX a. antroje pusėje vokiečių rašytojai ėmėsi Kasandrą paversti centrine tragedijos figūra, kaip pasielgė ir Lesia Ukrainka.
Teisingai išpranašavusi, kad seseriai Poliksenai nepavyks neištekėti už Achilo, o brolienės Andromachės vyras Hektoras bus nužudytas, iš pastarosios Kasandra ėmė sulaukti priekaištų. Vėliau Kasandra išpranašauja ir savo buvusio sužadėtinio Dolono mirtį, bet jam to nepasako ir dėl jo žūties jaučiasi kalta. Likimas yra visagalis, dėl to Kasandros tragedija – matyti artėjančias nelaimes, tačiau nesugebėti jų išvengti. Tai ją verčia pasyviai reaguoti į artėjantį blogį bei nugramzdina į liūdesį. Jos brolis, taip pat pranašas Helenas, pokalbio metu teigia, kad ne pranašystės nulemia kalbą, o kalba pranašystes. Tai reikštų, jog Kasandra kalta dėl visų savo pranašysčių išsipildymo, nes tai ištarė. Helenas praneša trojėnams, kad achajai atsisakė apgulti miestą ir paliko dovanų arklį Trojos dievams. Kartu su arkliu paliktas ir graikas kalinys Sinonas. Helenas manė, jog reikia jį palikti gyvą, o Kasandra jam nepritarė, nes regėjo miesto griūtį bei Sinono išdavystę. Nors ji prometėjiškai tvirtai tikėjo tiesos principais, kitaip nei pragmatikas Helenas, vis dėlto gavusi kalaviją į rankas, ji sutyžta ir nesugeba nužudyti graiko. Ši žmogiško silpnumo akimirka tapo lemiamu veiksniu. Išsipildo Kasandros išdavystės – graikai sugriauna Troją ir paima trojėnus į nelaisvę. Nors Kasandra buvo teisi prieš brolį, tačiau visuomenės ji toliau smerkiama kaip nemalonios tiesos sakytoja.
„Akmeninis svečias“ (1912) laikoma viena geriausių Lesios Ukrainkos dramų. Ją parašiusi Lesia tapo pirmąja moterimi europiečių literatūroje, perrašiusia Don Žuano legendą. 1911 metais prancūzų komparatyvistas Georges Gendarme de Bévotte išleido 2 savo studijos tomus „La Légende de Don Juan“ (liet. Don Žuano legenda). Žinoma, kad Lesia Ukrainka turėjo šią studiją savo bibliotekoje ir kad pasiėmė ją kartu žiemai į Kaukazą, kur tais metais rašė „Akmeninį svečią“. Vadinasi, rašytoja buvo gerai susipažinusi su Don Žuano interpretacijomis. Be to, ji pastebėjo, kad nors užsienio literatūroje Don Žuano legenda yra dažnai interpretuojama, bet nei vienas ukrainietis dar to padaryti nesiryžo. Lesia Ukrainka priešinosi įprastam Don Žuano vaizdavimui Puškino, Bairono, Mocarto ir kitų kūryboje. Savo „Akmeniniame svetyje“ ji paliko daug iš XVII–XVIII a. kilusių interpretacijų, pavyzdžiui, prievartinė neištikimybė bei keršijanti skulptūra, tačiau psichologizuotais veikėjų paveikslais Lesios Ukrainkos drama artima XX a. modernizmui. Išskirtina tai, kad istorija papasakota per moters, Don Žuano aukos Donos Anos, perspektyvą. Tiksliau, Lesios Ukrainkos pasakojime apsikeičia rolės – legendinis moterų viliotojas bei išnaudotojas tampa auka.
Don Žuanas trokšta suvilioti Doną Aną ir išvaduoti ją iš nelaimingos santuokos. Dėl to jis nužudo jos vyrą komandorą ir kviečia ją kartu pabėgti. Moteris nesileidžia į viliones, bet kaip lygiavertė konkurentė žaidžia su Don Žuanu. Manipuliacija yra vienintelis būdas, kaip ji įgyja galios patriarchiškoje visuomenėje. Ji manipuliuoja Don Žuano iliuzinėmis prometėjiškomis savybėmis – narsa, laisvės siekimu, autoritetų niekinimu – ir kviečia užsivilkti komandoro švarką, tokiu būdu simboliškai sunaikindama jo identitetą. Iš veidrodžio išlenda akmeninis svečias – komandoro kapo paminklas. Kaip ženklas iš anapusybės, jis įvykdo dieviškąjį teisingumą bausme – nužudo apsimetėlį Don Žuaną bei klastingą našlę Doną Aną.
Lesia Ukrainka savo kūryboje rėmėsi ne tik klasikiniais europietiškaisiais mitais ir legendomis, tačiau į dramos rūbą įvilko ir ukrainiečių folklorą bei mitologiją. Apimta įkvėpimo, Lesia Ukrainka parašė dramą „Girių giesmė“ 1911 metų vasarą Kutaisyje, Sakartvele. Šis kūrinys – neoromantinis bei simbolistinis, kaip įprasta XX a. pr. Europos menui. Visgi įtakos dramai turėjo ne vien vyravusios tendencijos Europoje, tačiau ir nostalgija vaikystei, kada Lesia daug laiko praleisdavo Voluinės miškuose. Jos sesuo Olha pasakojo, kad perskaičius kūrinį nei vienas veikėjas, tikėjimas ar melodija jai nebuvo nežinoma – visa buvo girdėta iš gamtinio Polesės regiono, kurios dalis priklauso Voluinės istoriniam kraštui. Viename iš savo laiškų motinai Lesia rašo, kad Voluinės miškų ilgesys jai primena Mavką – miškų mitinę būtybę iš populiarios vietinių legendos.
Mitinis gamtos pasaulis susiduria su civilizacijos, žmogaus pasauliu. Mavka (lietuviškai Laumė) įsimyli Lukašą. Gamta ir meilė sužadina Lukašo kūrybiškumą – išsipjovęs iš vinkšnos šakos dūdelę, jis ėmė ja groti. Dėl meilės Mavka sutinka paaukoti savo nemirtingumą, įgyti žmogaus sielą ir palikti mišką. Visgi žmonių pasaulis ją liūdina pragmatizmu, klasta ir savanaudiškumu. Nors Mavka paaukojo savo turėtą laimę gamtoje dėl meilės, ji neįtinka Lukašo mamai, kuri pristato valstietę Kiliną kaip būsimą marčią. Lukašo jausmams Mavkai turi įtakos mamos irzulys, dėl ko jis tapo nepatenkintas mylimąja ir galiausiai veda Kiliną. Šis veiksmas jam suteikė materialaus stabilumo gyvenime, tačiau tai tik laikina, nes jis prarado tai, kas arčiau amžinybės: norą kurti, meilę bei laimę. Mavka pavirsta į vinkšną, iš kurios Kilinos sūnus pasigamina birbynę. Jis duoda ją Lukašui. Vinkšna sudega, tokiu būdu sunaikindama Mavkos kūną. Tačiau Lukašas grodamas birbyne suteikia jai sielą.
„Girių giesmė“ laikoma ukrainiečių literatūros šedevru. Drama turi tokią didelę įtaką ukrainiečių kultūrai, kad pagal ją sukurta ne viena baleto, operos, filmukų adaptacija, taip pat ir kompiuterinis žaidimas. Lietuvoje pagal šį kūrinį 1998 m. režisierius Gytis Padegimas pastatė spektaklį.
Lesia Ukrainka savo kūryba pralenkė laiką. Kitaip nei kiti ukrainiečių nacionalinio judėjimo populistiniai rašytojai, kurie fokusavosi aprašyti kaimo gyvenimą, Lesia pirmoji ukrainiečių literatūroje taip gausiai interpretavo pasaulio istorijos, kultūros bei literatūros siužetus. Tuomet tokios temos ukrainiečių literatūroje laikytos egzotiškomis ir buvo mažiau vertintos. Visgi Lesia Ukrainka matė Ukrainą platesniame kontekste – ji priartino Europą prie tėvynės ir ją pačią prie Europos. Savo kūryboje Lesia ukrainiečių nacionalinio judėjimo idėjas derino su Europos kultūros palikimu. Ji suteikė balsą marginalizuotoms moterims, kurios jo neturėjo. Lesios Ukrainkos kūryboje atsiranda „naujoji moteris“, kuri atliepia XIX a. pab. kilusią idėją apie moters autonomiškumą. Lesios Ukrainkos moteris nėra naivuolė, kokia ji buvo vaizduojama literatūroje šimtmečiais – ji kovoja už tai, kuo tiki. Ji – Prometėja. Lesia Ukrainka įrodo, kad visi įprasti vakarų siužetai nėra tokie universalūs, kaip manyta. Lesia papasakoja istoriją iš kitos pusės – iš moters perspektyvos, be kurios istorija nebūtų pilna.
Be Lesios Ukrainkos Europos literatūros ir feminizmo istorija yra nepilna. Sunku ir tarp Lietuvos kūrėjų rasti ką nors panašaus. Nors Žemaitė įeina į kovotojų už moterų teises gretas XIX–XX a., jos kūryba nėra tokia intelektualinė. Taip pat nelengva lyginti ir su lietuvių kultūrinei savimonei šiek tiek mažiau įtakos turinčiomis bajoriškos dvaro kultūros atstovėmis Šatrijos Ragana bei Lazdynų Pelėda. O gal ir nereikia ieškoti atitikmenų ir tiesiog elgtis kaip Lesia Ukrainka – skaityti užsienietišką literatūrą praplečiant pasaulio matymą. Daugiausia jos kūrybos lietuvių kalba išleista 1988 m. „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų serijoje kartu su T. Ševčenkos bei I. Franko kūriniais.
Iki šių dienų Lesios vardas siejamas su vakarietišku nacionalizmu, plačiu pasaulio matymu, kovojimu už moterų teises ir kitokį socialinį teisingumą. Vienu žodžiu tariant, Lesia yra laisvė. Dėl to Maidano revoliucijos metu Kyjive ant vienos parduotuvės sienos atsirado gatvės menas, vaizduojantis Tarasą Ševčenką, Ivaną Franko bei Lesią Ukrainką. Po pastarąja yra jos citata: „хто визволиться сам той буде вільний“ (liet. Kas save išlaisvina, bus laisvas).
Šaltiniai:
Bida, Constantine, 1968: Lesya Ukrainka. Toronto: University of Toronto Press.
Karpiak, Robert. „Don Juan: A Universal Theme in Ukrainian Drama“, Canadian Slavonic Papers / Revue Canadienne Des Slavistes 24, nr. 1 (1982): 25-31.
Sud. Masonienė, Birutė, 1988: Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Vilnius: Vaga.
„Lesia Ukrainka: Subverting the Western Canon of Patriarchy (Arts Weeks 2021)“: https://www.youtube.com/watch?v=h33yfxhtMA8&t=1s
„The Unknown Feminist of Fin-de-siècle Europe: Lesia Ukrainka“: https://www.youtube.com/watch?v=pADya6yxGww
Nuotraukos
