Laurynas Kasčiūnas: turime aktyvią visuomenės dalį, kuri ginsis

Lietuvos gynybos biudžetas pasiekė rekordines aukštumas, tačiau visuomenei svarbus ne procentas nuo bendrojo vidaus produkto, o rezultatas. Koks konkretus ir pamatuojamas kriterijus leistų pasakyti, kad Lietuva šiandien jau yra pajėgi apsiginti?

Į šį klausimą nėra lengvo atsakymo. Mums tikrai reikia keisti mąstymą: kalbėti ne tik apie procentus, bet ir apie tai, kokį gynybinį pajėgumą už tuos procentus sukuriame. Kai kurių dalykų negalima sukurti vien pinigais – reikia ir institucinių, ir net kultūrinių pastangų.

Pasirengimo gynybai formulė turėtų būti tokia: valstybė privalo būti pasiruošusi ateities karybai. Biudžetas negali remtis vien senais penkmečio planais, pagal kuriuos perkama technika atvyks po trejų, ketverių ar net penkerių metų. Turime vertinti, ar mūsų kariuomenė ir ginkluotosios pajėgos yra pasirengusios moderniam karui, ar gali duoti atkirtį naujausioms technologijoms ir ginkluotei.

Vien įsigijimų neužtenka – reikia kurti ekosistemas: dalį ginkluotės gaminti Lietuvoje, užpildyti sandėlius, sukaupti pakankamai atsargų, įvaldyti naujausią techniką ir mažinti priklausomybę nuo globalių tiekimo grandinių.

Kitas labai svarbus elementas – visuotinė gynyba. Aktyvi visuomenės dalis, norinti prisidėti prie valstybės gynimo, turi turėti reikiamų įgūdžių, valią priešintis ir vietą gynybos planuose. Žmonės turi žinoti, kur prisistatyti X dieną ir kokį vaidmenį atlikti.

Galima būtų atsakyti tradiciškai: kai sukursime Lietuvos diviziją, kurią sudarys sunkioji, vidutinė ir lengvoji brigados ir kuri veiks kartu su Lietuvoje esančiais sąjungininkais, būsime pasiekę tam tikrą visavertės gynybos lygį. Tačiau svarbiausia, ar ši divizija bus išvystyta taip, kad galėtų kariauti ateities karą.

Tai – ateities planai. Tačiau ar šiandien turime pakankamai modernių technologijų, jeigu konfliktas prasidėtų rytoj? Ar visuotinė gynyba jau veikia praktiškai, o žmonės žino, kaip galėtų prisidėti?

Kai kuriuose technologiniuose segmentuose dar tik pradėjome darbus. Kariuomenėje turi atsirasti nuolatiniai dronų ir antidroninių pajėgumų padaliniai. 2024 metų vasarą į šauktinių rengimą įtraukėme dronų valdymą – iki tol nebuvo net dronų operatorių kurso. Nuo to ir pradedame: devynis mėnesius tarnaujantis karys gauna įgūdžių, o vėliau dalis karių lieka kariuomenėje, kiti pereina į rezervą.

Tačiau nepakanka, kad pavieniai kariai mokėtų naudotis dronais ar antidroninėmis priemonėmis. Reikia nuolatinių padalinių, kurie šias technologijas bandytų ir tobulintų. Šioje srityje dar esame gana ankstyvoje stadijoje. Įvairių tipų dronai jau perkami, po truputį atsiranda antidroninių ir sudėtingesnių radioelektroninės kovos priemonių. Vis dėlto kiekvienos sistemos pristatymas ir jos įvaldymas užtrunka.

Ukrainiečiams mirtis alsuoja į nugarą, todėl jie neturi laiko ilgai mokytis – karo sąlygomis į technologijas žiūrima visai kitaip. Mes viską darome taikos metu, todėl procesai vyksta lėčiau.

Mums trūksta ekosistemos, kuri sujungtų kariuomenės poreikius, Lietuvos gynybos pramonę, mokslą ir inovatorius. Rezultatų kol kas per mažai. Vis dar vadovaujamasi nuostata „pirkti nuo lentynos“, tačiau vien to neužtenka.

Kartais sakoma: jeigu dabar įsigysime dronų, jie greitai pasens. Tačiau reikia galvoti kitaip – įsigytus dronus bandyti ir tobulinti, o sukauptas žinias perduoti gynybos pramonei, kad ji kurtų naują jų kartą. Visa sistema turi nuolat tobulėti. Tokios ekosistemos Lietuvoje dar nėra, inovacijas įsileidžiame gana sunkiai.

Visuotinės gynybos srityje situacija kiek geresnė. Turime Lietuvos šaulių sąjungą, kuri per komendantūras pradėta integruoti į gynybos planus. Kalbame apie 15–20 tūkstančių žmonių, savanoriškai skiriančių savo laiką ir dalyvaujančių pratybose. Vieni jų yra koviniai, kiti – komendantiniai ar specializuoti šauliai, atliksiantys skirtingas ginkluotos gynybos funkcijas.

Komendantūrų sistema taip pat juda į priekį. Maždaug 5 tūkstančiai žmonių gauna mokymus ir atnaujina įgūdžius. Dažnai tai žmonės, kariuomenėje tarnavę prieš 10–20 metų. Turime ir Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Platformos sukurtos, tačiau priėmimo bei rengimo procesai nėra greiti, o valstybės institucijų pasirengimo mobilizacijai srityje dar laukia daug darbo.

Karas Ukrainoje parodė, kad be veikiančio „dangaus skydo“ moderni sunkioji technika ant žemės tampa lengvai pažeidžiama. Seime įregistravote daugiasluoksnės oro gynybos koncepciją. Kada Lietuva turės ne popierinę, o integruotą trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą?

Oro gynyba yra vienas mažiausiai išplėtotų pajėgumų visame NATO, jeigu atskirai vertintume Jungtines Valstijas. Ypač trūksta antžeminių trumpojo, vidutinio ir ilgojo nuotolio sistemų, tokių kaip „Nasams“ ar „Patriot“. Deficitas ir poreikis yra didžiuliai, o gamybos pajėgumai vis dar riboti.

Ši dilema egzistavo dar iki dronų epochos. Vidutinio ir trumpojo nuotolio sistemos pirmiausia skirtos kovoti su tradicinėmis oro grėsmėmis – sparnuotosiomis raketomis, sraigtasparniais ar lėktuvais. Jos gali naikinti ir didesnius dronus, tačiau tokių sistemų amunicija yra daug brangesnė už patį pigiausią droną.

Taikos metu pavienį droną gali mėginti perimti NATO oro policijos naikintuvai, tačiau valstybė savo radarais ir akustinėmis sistemomis privalo matyti viską, kas skirtingame aukštyje įskrenda į jos oro erdvę. Šios priemonės yra perkamos, bet jos Lietuvą pasiekia labai lėtai.

Aptikus droną, galimi du kovos būdai. „Soft kill“ reiškia radioelektroninį slopinimą arba drono suklaidinimą. „Hard kill“ – kinetinį sunaikinimą automatiniais pabūklais, dronais-interceptoriais ar kitomis priemonėmis.

Šiuos pajėgumus plėtojame fragmentiškai. Dabartinis Vyriausybės ir Krašto apsaugos ministerijos oro gynybos planas yra tik dalinis. Galėsime geriau matyti, kas vyksta mūsų oro erdvėje, tačiau priemonių patikimai apsaugoti miestus ir kritinę infrastruktūrą radioelektroninės kovos ar kinetinėmis sistemomis nepakaks.

Dėl to su ekspertais parengėme ir Seime įregistravome daugiasluoksnės oro gynybos koncepciją. Viso Lietuvos dangaus uždengti nepavyks – tai būtų pernelyg didelė ambicija. Tačiau galime siekti patikimai saugoti miestus ir strateginius objektus. Tam reikia pinigų.

Kiek reikėtų investuoti?

Mūsų skaičiavimu, per kelerius metus reikėtų 5 milijardų eurų, o dabar numatyta 0,5 milijardo. Skirtumas akivaizdus.

Kada jūsų siūloma koncepcija galėtų būti įgyvendinta?

Mūsų koncepcijos įgyvendinimo būtų galima tikėtis nuo 2028 metų. Tačiau dabartinė valdžia mūsų siūlymus ignoruoja arba mėgina apeiti. Net ir dabar patvirtintam minimaliam planui įgyvendinti reikės dvejų ar trejų metų, jeigu ne daugiau.

NATO regioniniai planai egzistuoja, tačiau logistika krizės metu gali strigti. Jeigu X valandą sąjungininkų pastiprinimas vėluotų 72 valandas, kokių realių nuostolių galėtų patirti Lietuva?

Tai priklausytų nuo agresijos scenarijaus. Jeigu kalbėtume apie konvencinį veržimąsi į Lietuvą ir okupacinį scenarijų, tikėtina, kad pirmiausia prasidėtų oro smūgiai, vėliau – sausumos operacijos. Dar iki karo padėties galėtų vykti įvairūs diversiniai veiksmai.

Tačiau reikia nepamiršti vieno svarbaus dalyko: NATO ir Lietuvos žvalgyba gali iš anksto matyti, ar priešas rengiasi tokio masto agresijai. Tokių pasirengimų nuslėpti beveik neįmanoma. Nuo pirmųjų žvalgybos signalų iki agresijos pradžios turėtume laiko į Lietuvą pritraukti daugiau sąjungininkų pajėgų ir taip sustiprinti atgrasymą.

Nereikėtų laukti, kol po agresijos bus aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis. Dalis sąjungininkų pajėgų galėtų būti Lietuvoje dar iki karo pradžios. NATO planavimas tapo greitesnis, Europoje yra Aljanso vadavietės pajėgumų, į Lietuvą taip pat perkeliama Vokietijos brigada, kuri yra integrali visų Vokietijos pajėgų dalis.

Daug paprastų gyventojų nežino, kur turėtų eiti ir ką daryti X valandą. Kada atsiras kiekvienam prieinamas gynybos planas su konkrečia užduotimi ir paskirta vieta gynybos struktūroje?

Kiekvienam žmogui paskirti konkrečią vietą būtų sudėtinga. Tačiau savo funkcijas turi žmonės, esantys Šaulių sąjungoje, komendantūrose, krašto apsaugos sistemoje ar civiliniame mobilizaciniame rezerve.

Apie 70 tūkstančių Lietuvos piliečių turėtų vykdyti civilines funkcijas, kad valstybė galėtų palaikyti gyvybiškai svarbią veiklą. Tai medikai, viešosios tvarkos pareigūnai, politikai ir kiti sprendimų priėmimo centruose dirbantys žmonės.

Šioje srityje padaryta pažanga, tačiau tai yra nuolatinis procesas. Net kelis dešimtmečius visuotinės gynybos kultūrą puoselėjanti Suomija negalėtų pasakyti, kada pasirengimas bus galutinai užbaigtas. Kaip sako kariai, po pirmojo šūvio kiekvienas planas keliauja į stalčių, tačiau pats planavimas yra neįkainojamas.

Jeigu Vilniuje ar Kaune savaitei dingtų elektra, mobilusis ryšys ir vanduo, kas užtikrintų, kad nekiltų masinis chaosas, o valstybės institucijos išlaikytų koordinuotą valdymą?

Kiekviena strateginį objektą ar elektros gamybos šaltinį valdanti institucija turi saugumo ir atsarginius veiklos planus. Paprasto atsakymo nėra, nes viskas priklausytų nuo konkretaus scenarijaus.

Lietuvoje kuriama krizių valdymo sistema, veikia Nacionalinis krizių valdymo centras. Jis formuluoja užduotis institucijoms, kad jos įvertintų galimus scenarijus ir būtų jiems pasirengusios.

Koks gynybos sprendimas ar pirkimas per pastaruosius metus buvo atidėtas per ilgai dėl politinių ginčų ar biurokratijos?

Galbūt tai nėra vienas konkretus didelis pirkimas. Per vėlai įvyko lūžis suvokiant, kad bepiločių orlaivių pasaulis jau yra čia ir iš esmės keičia karybą. Tai turime sąžiningai pripažinti.

Prasidėjus karui ir pamačius bepiločių vaidmenį, vieni sakė, kad Ukrainai tiesiog trūksta amunicijos bei artilerijos, todėl ji šiuos trūkumus kompensuoja dronais. Kiti sakė, kad dronai transformuos visą karybą. Pastarieji buvo teisūs, tačiau tam suvokti prireikė kelerių metų.

Ar Lietuvos karinė pramonė gali be importo gaminti kritinę amuniciją bei dronus, ar krizės atveju esame visiškai priklausomi nuo užsienio tiekimo grandinių?

Dronų, bepiločių orlaivių ir kovos su jais srityje tikrai nesame visiškai priklausomi. Turime inžinerinių, inovacinių ir pramoninių gebėjimų. Tačiau nėra ekosistemos, kurioje kariuomenė pateiktų užsakymą, pramonė pagamintų priemonę, kariuomenė ją išbandytų, o tada visas ciklas kartotųsi ir būtų kuriamos vis naujesnės technologijos.

Mums trūksta trikampio, kurį sudarytų kariuomenė, gynybos pramonė ir mokslas. Šios dalys tebėra išskaidytos – tai didžioji problema.

Jeigu žvalgyba fiksuotų Rusijos rengiamą hibridinę ar dronų ataką prieš Baltijos šalis, ar teisinė bazė leistų kariuomenei reaguoti akimirksniu, be ilgų politinių procedūrų?

Taip. Jeigu dronas pasirodo mūsų teritorijoje ir jį matome radaruose, sprendimų priėmimo procedūros dabar yra sutrumpintos iki minimumo.

Žinoma, reikia įvertinti, ar droną numušti efektyvu kaštų ir galimos rizikos prasme. Jeigu jis artėja prie miesto, kuriame galėtų nukentėti gyventojai, jį reikėtų numušti. Jeigu objektas žemai skrenda virš miškų, gali būti saugiau leisti jam nukristi, nes mėginimas neutralizuoti ore taip pat kelia riziką. Sprendimas priklauso nuo konkrečios situacijos.

Per kiek laiko toks sprendimas turėtų būti priimtas?

Tai minučių klausimas. Jeigu į Lietuvos teritoriją įskrenda suklaidintas dronas ir iš oro policijos bazės pakyla naikintuvas, sprendimas priimamas per sekundes. Pilotas turi teisę nuspręsti, kaip elgtis.

Jeigu galėtumėte nedelsdamas priimti vieną gynybos sprendimą, koks jis būtų?

Įsigyčiau daugiau radioelektroninės kovos, arba „soft kill“, priemonių, leidžiančių slopinti bepiločius orlaivius. Pirmiausia būtina sutvarkyti atpažinimo sistemą, kad radarais tiksliai matytume, kur yra dronas. Tada radioelektroninės kovos priemones būtų galima išdėstyti miestuose ir aplink strateginę infrastruktūrą. Šiam segmentui skirčiau labai daug dėmesio.

Jeigu dabartinę Lietuvos „soft kill“ pajėgumų būklę reikėtų įvertinti šviesoforo spalvomis – žalia, geltona ar raudona – kurią pasirinktumėte?

Sakyčiau, raudona su trupučiu geltonos.

Vadinasi, situacija bloga?

Taip, bloga.

Apibendrinant: jeigu agresija prasidėtų rytoj, ar Lietuva, įvertinus dabartinę kariuomenės techniką ir visuomenės pasirengimą, būtų pajėgi apsiginti?

Manau, kad tikrai duotume atkirtį. Susitelktume ir parodytume, kad yra visuomenės dalis, kuri okupantams neatiduos savo žemės, valstybės, namų ir šeimų. Lietuvoje yra valios ginti savo šalį – tuo neabejoju.

Žinoma, daug kas priklausytų nuo agresijos scenarijaus ir priešo veiksmų. Čia lieka daug nežinomųjų, tačiau neabejoju, kad už savo šalį kovotume.

Ar taip mąstytų didelė visuomenės dalis?

Manau, tikrai turime aktyvią visuomenės dalį, kuri mąstytų būtent taip.