2024 m. gruodžio 24-osios vakaras. Vežimėliu popiežius Pranciškus priartėja prie Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų. Kelis kartus jam pabeldus, durys iš lėto prasiveria. Pasigirsta varpų skambėjimas. Prasideda Jubiliejiniai metai. Kaip šiuos visai Bažnyčiai ypatingus metus „praverti“ savo gyvenime? Kryptis – Roma? O gal ir ten, iki kur atstumas vos du sprindžiai? Biblistas, kunigas, Jubiliejinių metų Vilniaus arkivyskupijoje koordinatorius Mozė Mitkevičius kaip gidas šiame pokalbyje vedžioja per Šventuosius metus, atkreipia dėmesį, pasiūlo netikėtų kampų, duoda patarimų, kad ši 377 dienų kelionė suskambėtų.
Žinau, kad nemėgstate nei apie save kalbėti, nei įvardyti savo titulų, bet drįstu paklausti… O kada Jubiliejiniai metai prasidėjo jums?
Esu šių metų koordinatorius Vilniaus arkivyskupijoje, tad apie renginius tenka galvoti iki jų. Bet jei galvotume apie piligrimystę ne tik Jubiliejinių metų kontekste, tai nuolat apie tai mąstau, nes tenka nemažai grupių lydėti į įvairias šventas vietas. Kiekvienas žmogus juk mąsto, kur keliauja, kaip tas gyvenimas klojasi, ar juo viskas pasibaigs, kokią misiją čia turime pasiekti… Jubiliejinių metų užduotis – sužadinti kiekvienam žmogui tuos prasmės klausimus ir išgyventi Dievo artumą, Jo buvimą tame gyvenime. Kai kam galbūt šie metai ir yra proga labai sąmoningai permąstyti, apsispręsti, bet, man atrodo, mes nuolat turėtume gyventi toje dvasioje.
Kada ir kodėl Bažnyčioje pradėta švęsti Jubiliejinius metus? Iš kur kyla kvietimas turėti tokius ypatingus metus?
Katalikų Bažnyčia oficialiai Jubiliejinius metus pradeda švęsti 1300-aisiais. Popiežiaus Bonifaco VIII-ojo bulėje paskelbta švęsti kas 100-uosius metus kaip ypatingus metus. Bet žodis jubiliejus yra ir mūsų žmogiškajame gyvenime, tai – 25-ieji, 50-ieji, 75-ieji ir, kas sulaukia, 100-ieji metai. Jie yra ypatingi viso gyvenimo kontekste – ar dėl paties skaičiaus, ar dėl gyvenimo etapų. Manau, Bažnyčioje yra panašiai, jei ją suvokiame ne kaip instituciją, bet kaip žmoniją, kuri per laiką keliauja link amžinybės. Jai tam tikri metai laiko požiūriu irgi yra svarbus etapas.
Jubiliejinių metų šaknys yra Senajame Testamente. Pats Dievas nurodo išrinktajai tautai švęsti 50-uosius metus. Tai susiję su Šabo teologija – 7×7 yra 49, o septintoji diena yra šabo diena, septintieji metai yra šabo metai, o septintasis šabas yra ypatingas, jubiliejinis, jo metu Dievas išrinktajai tautai nurodė panaikinti visas skolas, dovanoti laisvę. Matome, kad labai svarbus socialinis, ekonominis aspektas, naujos galimybės suteikimas žmogui. Tai kyla iš suvokimo, kad viską gauname iš Dievo – jei Jis dovanoja žmogui žemę, derlių, laisvę, tai ir žmogus turi stengtis elgtis kaip Dievas. Jubiliejiniais metais žmogus gręžiasi į artimą. Šiandieniniame kontekste tokia logika yra galimybė ekonomiškai atsistoti iš naujo, o tai reiškia viltį, galimybę pradėti gyventi.
Visgi norisi pabrėžti, kad dar visai neseniai prie kiekvienų metų buvo pridedama „Viešpaties metai“. Mes skaičiuojame metus nuo Kristaus gimimo, Viešpaties įsikūnijimo. Tokiu atveju visi tie metai jau yra kitokie. Krikščionims kiekvieni metai nuo Kristaus gimimo galėtų būti Jubiliejiniai metai.
Užsiminėte apie skolų panaikinimą, laisvės grąžinimą. Popiežius Pranciškus šių Jubiliejinių metų bulėjė „SPES NON CONFUNDIT“ (Viltis neapgauna) irgi kviečia paleisti ar sumažinti bausmę kaliniams, atleisti skolas šalims, kurios negali jų grąžinti, taip pat sudėti ginklus, nutraukti karus. Ar tokie prašymai nėra šauksmas tyruose? Ar tai nėra iš Jubiliejinių metų tradicijos ateinantis gražus reliktas, kuris mažai ką turi bendro su esama tikrove?
Tai popiežiaus balsas. Ir kai pagalvoji, popiežiaus balsas yra rimtas balsas. Juk visame pasaulyje yra krikščionių, kurie įsiklauso į popiežiaus žodžius. Tai nereiškia, kad jie paklus ir pasibaigs karai, bus atleidžiamos skolos… Tai – kvietimas turėti bendrą teisingos, taikoje gyvenančios žmonijos viziją, tai – raginimas atkreipti dėmesį į konkrečius veiksmus, pradėti apie juos mąstyti suvokiant, kad galima gyventi truputį kitaip.
Juk dabar eilinis žmogus irgi turi panašią viziją, bet kartu ir galvoja: „Aš nieko nepakeisiu, esu mažas, per silpnas, kas manęs klausys…“. Man atrodo, kad ne tik Bažnyčioje, bet ir visame žmonijos gyvenime galime atrasti įrodymų, jog vienas mažas balsas yra vertingas, nes viskas prasideda nuo mažų dalykų. Matyt, šiame laikmetyje esame labiau linkę mąstyti globaliai, o gal reikėtų tiesiog galvoti apie savo aplinką. Ar galiu kam nors savo aplinkoje nurašyti skolas? Jos gali būti net ne finansinės, bet moralinės. Jei turiu nuoskaudų, gal galiu jas atleisti? Ne tik kad kitas žmogus galėtų gyventi, bet ir pats pradėčiau gyventi kitaip, atradęs laisvę, labiau tapęs žmogumi. Į tai veda ši bulė, popiežiaus svajonė, troškimas. Daugiau taikos reiškia daugiau Dievo žmonių tarpe.
Svarstydami, kiek tikrovė gali atitikti biblinį pamatą, atrasime, kad valstybėse iki šiol prezidentai turi amnestijos teisę, tarp šalių mėginamos kurti paliaubos. Tai kyla būtent iš Senojo Testamento Jubiliejinių metų.
Šiais metais yra ir bus daug kalbama apie viltį. Jubiliejinių metų tema – Vilties piligrimai. Benaršant naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose, girdint politikos analitikų komentarus, stebint gamtines ir žmogaus sukurtas nelaimes, atrodo, kartais ir belieka tik viltis. Ar tokia yra ir popiežiaus logika pasirenkant šių metų temą?
Biblijoje žodis „prisiminti“ reiškia tuo gyventi, nes tai, kas yra nesvarbu, pamirštama. Žydai, išrinktoji tauta, yra nuolat kviečiami prisiminti sandorą, ir mes žinome, kad Dievas niekada nepamiršta sandoros, jam nuolat yra aktualu. Tad šiame kontekste turėti viltį reiškia ne užsidėti rožinius akinius, bet prisiimti atsakomybę kažką daryti dėl to, kad būtų kitaip. Tai viltis ne į ateitį nukreipta, įvyksianti kažkada laikų pabaigoje, bet viltis į prisikėlusį Kristų, kuris veikia šiandien, čia ir dabar. Dėl to mes galime nenuleisti rankų, džiaugtis. Priešingu atveju, mes esame tarsi spąstuose, kai belieka tik kažko laukti.
Yra dalykų, kurių neįveiksime patys, juo labiau pavieniui. Pavyzdžiui, nuodėmės, pažeistos prigimties įveikimas. Tai jau Dievo darbas. Bet turime Šventąją Dvasią ir kartu bendradarbiaudami galime kurti aplink save Dangaus karalystę, kaip sako Evangelija. Tai nėra nereali svajonė, kažkas neįgyvendinama, utopiška. Mes žinome, kad tikėjimas yra tikras dalykas, kad Prisikėlusiojo dvasia tikrai veikia pasaulyje, ir matome, kur ir kaip Ji veikia. Popiežiaus bulėje esame kviečiami tapti bendradarbiais.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo gražu matyti, kaip žmonės padėjo, kuo galėjo, dalijosi, ką turėjo. Rinko, pirko, krovė, vežė… Būta laiko, kai išsigandome, bet taip pat ir nustojome verkšlenti, kaip mes blogai gyvename, kaip visa eina blogyn. Staiga pradėjome galvoti apie tikrus dalykus, kaip padėti žmonėms, kurie šiandien yra ištikti nelaimės. Tas solidarumas, žmogiška prasme, labai vertingas, bet man tai yra ir Kristaus dvasios apsireiškimas. Iš kažkur kyla tikrai kilnus, neegoistinis noras kitam pagelbėti, mažiau galvojant arba net negalvojant apie save. Jubiliejiniais metais norime instrukcijų, esame gal prie jų pripratę, bet nuostata rūpintis kitais turėtų būti nuolatinė mūsų gyvenimo pozicija. Tai yra gyvenimo Kristaus dvasioje pagrindas.
Svarbus Jubiliejinių metų elementas – atlaidai. Kaip juos suvokti Jubiliejinių metų kontekste? Ar nuostata „reikia nuvažiuoti į Romą, praeiti pro visas jubiliejines duris ir mano nuodėmės bus atleistos“ atskleidžia atlaidų esmę?
Bažnyčios tradicija skelbia, kad žmogus, atlikęs tam tikras sąlygas, laimi atlaidus – atleidimą už nuodėmes, kurių kaltė nepanaikinta. Nors išpažįstame, atgailaujame, prašome Dievo atleidimo, ir Dievas mums atleidžia, bet blogio pasekmės, kurios buvo padarytos per nuodėmę, mūsų prisidėjimas prie blogio struktūrų išlieka. Nesvarbu, kad atsiprašiau, bet kažkoks veiksmas, žodis jau yra paleistas ir jo nesugrąžinsi. Su tuo susijusi kaltė yra atleidžiama atlaidų metu. Bet ar tik atlaidų metu? Atlaidai (kaip įvykis) yra labiau Bažnyčios dovana tikintiesiems išnaudoti konkretų laiką ir erdvę atlaidams gauti. Ypatingai Jubiliejiniais metais, kai mūsų tikėjimas skelbia, kad pelnomi atlaidai ne tik už save, bet ir už mirusius, esančius skaistykloje. Toks yra teologinis, bažnytinis atsakymas.
Paprasčiau – atlaidai yra tiesiog šventas laikas. Jis šventas dėl to, kad pirmiausia gręžiamės į Dievą, atsiprašome ir taip pat dar galime prisidėti prie kitų gerovės, ypač mirusiųjų, prie jų galutinio išganymo. Jis yra šventas jau vien todėl, kad galvojame ne apie save, o apie kitus. Gal šiandieniniam žmogui labiau reiktų apie tai kalbėti negu apie lobyną, iš kurio Bažnyčia dalina malones. Tas lobynas aišku irgi gražu… Šventųjų gyvenimai, kurie paliudija Kristaus meilę, viršydami elementarų žmogiškumą. Iš to atsiranda tarsi perteklius, kuris gali būti skirtas skoloms sumokėti, pridengti mūsų tuštumoms.
Mums paprasčiau, kai yra konkrečios sąlygos, kurias išpildžius gauni kažką mainais. Bet praėjimas pro jubiliejines duris nėra nuodėmių atleidimo sąlyga. Nuodėmių atleidimas dovanojamas kiekvienam žmogui, kuris dėl jų gailisi, pasiryžta nenusidėti, kuris atranda savyje troškimą būti labiau žmogumi, būti Dievo vaiku. Taip, dažnas galvoja, kad jei praeisiu pro duris, nuodėmės bus anuliuotos, galėsiu vėl jas daryti… Tai buhalteriška nuostata. Durys yra tik priemonė. Todėl popiežius ragina tuos, kurie negali vykti į Romą, lankyti vietines bažnyčias – ypatingas šventoves, paskelbtas Jubiliejinių metų bažnyčiomis. Toks veiksmas paremtas nuostata, kad turi būti sudaryta kuo daugiau sąlygų išgyventi susitaikymo su Dievu esmę. Juk Jubiliejinių metų durų uždarymas jiems pasibaigus nereiškia, kad Dievo gailestingumas irgi užtrenks duris prieš žmogų.
Ar švenčiant Jubiliejinius metus žmonės visada keliaudavo į Romą?
Taip, piligrimystė aplankant apaštalų Petro ir Pauliaus kapus yra Jubiliejinių metų sudėtinė dalis. Bet pati piligrimystė egzistavo ir iki Jubiliejinių metų. Senajame Testamente piligrimystė siejasi su kelione į Jeruzalę, į šventyklą (yra net specialios piligrimų, kopiančių į šventyklą, psalmės). Bet kelionė į šventyklą suvokiama, kaip susitikimas su Dievu – einu jam dėkoti ir jam dėkodamas gaunu palaiminimą. Jį gavęs grįžtu į kasdienybę ir gyvenu bandydamas kiek įmanoma būti labiau žmogumi. Dievas tai laimina, o tai reiškia, kad jis duoda ir derlių, ir šeimą, ir sveikatą. Tada vėl grįžtu pas Dievą, nes suprantu, kad be jo nieko neturėsiu, nieko negalėsiu, Jį vėl garbinu, Jam dėkoju ir vėl pasiimu palaiminą. Šis ciklas (panašiai kaip metų laikai – vienas kitą keičia, vienas nuo kito priklauso) užtikrino išrinktosios tautos bendravimą su Dievu.
Krikščionybėje piligrimystė įgijo kitą atspalvį, nes tikintys Kristų pirmiausia buvo vadinami ne krikščionimis, bet kelio žmonėmis. Apaštalų darbų knygoje jau kalbama, kad Antiochijoje pirmą kartą šie žmonės pavadinti krikščionimis (tai maždaug I a. arba II a. pradžia). Jėzus yra kelias. Labai gražus tas kelio atsikartojimas – Jėzus yra Dievo kelias į žmogų ir žmogaus kelias į Dievą, o pirmosios krikščionių piligrimystės buvo susijusios būtent su tomis vietomis, kuriose vaikščiojo Jėzus. Ir šiandien, kas važiuoja į Šventąją Žemę, lanko visas vietas, kuriose buvo Jėzus Kristus. Gerai, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Pavyzdžiui, vaikštai palei Genezareto ežerą, apie kurį vaikčiojo ir Jėzus, ir jauti tą autentiškumą. Ypatingai svarbios trys uolos – Kristaus gimimo, Kristaus mirties (palaidojimo) ir Jo Žengimo į Dangų. Oficialiai šventoji Elena, imperatoriaus Konstantino motina, didžioji piligrimė, nuvykusi į Jeruzalę paženklino tas vietas ir inicijavo bazilikų statybas. Nuo tada, (nuo IV a.) legalizavus krikščionybę, žmonės labai aiškiomis intencijomis pradeda plūsti į Jeruzalę ir du kitus centrus – Romą bei Konstantinopolį. Į Romą – dėl apaštalų Petro ir Pauliaus (beje, būtent Romoje, katakombose, kur buvo Petro ir Pauliaus palaikų saugojimo vieta iki krikščionybės legalizavimo, atsiranda pirmieji atlaidai). Šiuo metu ten yra Šv. Sebastijono bazilika. Iki šiol ten yra išlikusios šukės, ant kurių rašydavo piligrimai maldas, prašymus, užtarimus – savo intencijas, prašant sveikatos, palaimos. Trečioji vieta – Konstantinopolis – ne tik imperatoriaus sosto, bet ir labai stiprių pirmųjų krikščionių bendruomenių vieta, aplinkui – ir Pauliaus įkurtos bendruomenės (dab. Turkijos teritorija). Ten vykstame prisiliesti ne tiek prie autentiškumo, gamtos ar bazilikų, kiek prie savo tikėjimo ištakų, teologijos.
Besiruošiant Jubiliejinių metų piligrimystei, matyt, reikalinga ne tik susikrauti lagaminą ar žygio kuprinę. Kaip Bažnyčia kviečia ruoštis šiai kelionei?
Pirmiausia išsigryninti savo intenciją. Piligriminė kelionė nuo turistinės skiriasi tuo, kad piligrimas turi labai aiškią intenciją. Tai gali būti savo pašaukimo, ateities (ką turiu daryti, kokie man prioritetai), galbūt vidiniai ar filosofiniai klausimai (mano kaip asmens savivokos, santykio su Dievu, kitais). Kiti ištikti savo ar artimųjų ligos važiuoja ar vyksta prašydami užtarimo, išgijimo, gal susitaikymo. Tai – svarbūs klausimai, kurių buitis dažnai neleidžia išspręsti. Dėl to reikia iš tos buities atitrūkti, viską paliekant ir keliaujant į kažkokią vietą kaip tikslą, kurioje gims tas atsakymas. Visgi, man atrodo, kad daug svarbiau yra pati kelionė, ėjimas į susitikimą su Dievu.
Mūsų laikais piligriminės kelionės tapo labai patogios – viskas apskaičiuota, paruošta, nėra to pasiaukojimo momento, vykstama gerai praleisti laiką. Visgi tikri atsakymai gimsta per sunkumą, išbandymą. Viduramžiais ir dar kiek vėliau piligrimystė būdavo labai stiprus apsisprendimas, nes nežinojai, ar grįši iš jos. Tai galėjo būti ir paskutinė žmogaus kelionė. Ryžtis tokiai kelionei reikia ir drąsos, ir brandos.
Visgi tai nereiškia, kad Dievas negali prakalbinti ir tose kelionėse. Pavyzdžiui, per bendrystę. Juk Jubiliejinių metų vienas iš tikslų yra padėti žmogui patirti bendruomenę, Bažnyčios visuotinumą. Nedaugelis kaime pamatys minias tikinčiųjų, o nuvykęs į Romą, sutikęs minias žmonių, pamatys, kad būti tikėjimo žmogumi yra ne anomalija, bet norma. Pajausti visuotinumą, kuriame kiekvienas būdamas labai skirtingas – ir kultūriškai, ir amžiumi, ir savo patirtimi, branda – jaučiasi toje pačioje dvasioje, yra labai vertinga patirtis. Jau vien dėl to verta vykti į Romą ar kitą šventą vietą Jubiliejiniais metais.
Tai pilnesniam Jubiliejinių metų išgyvenimui siūlytumėte pasiimti lazdą, žygio batus ir žygiuoti iki Romos, o dar geriau nežinant, kur vakare nakvosi?
Taip, bet tam gali ryžtis jaunas žmogus, kuris yra mažiau priklausomas nuo aplinkybių, nei suaugęs žmogus – kai neturi šeimos, darbo, jam nereikia prižiūrėti senų tėvų ir pan. Tai prabanga šiais laikais. Bet atrasti kelias dienas nacionalinei piligrimystei jau gali daug kas. Svarbu suvokti, kad tas laikas, nors ir atostogų sąskaita, yra prasmingas, kitoks, pilnas maldos, dėkingumo Dievui, įspūdžių, kurie gimsta iš bendrystės tikėjime, suvokimo, kad gera būti krikščionimi, gera būti ir jaustis Dievo vaiku.
Radikali piligrimystė, kuri prieš tai buvo paminėta, gimsta ne dėl to, kad ištinka Jubiliejiniai metai, bet kad ištinka krizės, kurioms nėra kalendoriaus. Tam, kad įveiktų krizę, žmogus gali leistis į piligrimystę ir ne Jubiliejiniais metais. Ar mes tai suvokiame ar nesuvokiame iki galo, bet kiekviena piligrimystė, ar jubiliejinių, ar eilinių metų, yra didžiosios piligrimystės ženklai. Pirmiausia – į amžinybę, kai supranti, kad ten mes visi keliaujame, kad esame laikini, o antra – kai bandome iš proto nusileisti į širdį. Pastarosios piligrimystės atstumas – du sprindžiai, bet kartais visą gyvenimą einame ir ne visada įveikiame tą atstumą. Manau, kiekviena piligrimystė turėtų prisidėti būtent prie šios didžiosios piligrimystės, prie buvimo tikru žmogumi, prie kaukių nusiėmimo, svarbių funkcijų nesureikšminimo, bandymo atrasti, kas aš esu ir kad esu santykyje su Dievu ir kitais.
Ir dėl ko populiari piligrimystė net tarp netikinčių žmonių – tai galimybė pabūti su savimi. Žodis peregrinus iš lotynų kalbos reiškia užsienietį, svetimtautį, kažką, kas nėra savo krašte. Galbūt tikrai kartais reikia išeiti į kažkokią nežinomybę, kurioje atrandi savo tapatybę. Dauguma žmonių būtent eina tokiu tikslu, nepaisant to, kad šalia gali būti ir sveikatingumo tikslai, dietos klausimai, savo valios patikrinimas – tokie antraeiliai dalykai, kurie galiausiai prisideda prie to, kad atrandi, kas tu esi.
Ne viskas pasiekiama per kompiuterį, mąstymą, knygas. Kartais reikia duoti darbo kojoms. Per nueitus kilometrus ateina išmintis. Tai ne taisyklė, bet šiandieniniam žmogui staiga viską mesti ir leistis į savotišką dievoiešką ar savoiešką yra puiki terpė.
Vartai yra vienas iš Jubiliejinių metų simbolių. Kokiomis dar formomis, simboliais, o gal ir garsais Bažnyčia kalba, kalbės apie šiuos metus?
Pats žodis jubiliejus (hebrajų kalboje jobel) reiškia ragą, rago pūtimą, garsą, kuris skelbia svarbų įvykį. Tuo pačiu ragu gali būti skelbiamas karas, bet dažniausiai šventė ar pergalė. Tokius ragus naudodavo ir vestuvėse. Šiuo garsu išreiškiamas iškilmingumas, kažkas neeilinio ir dažniausiai labai džiugaus. Ir Biblija, Apreiškimo Jonui knyga, skelbia apie laikų pabaigą, kai angelai trimituos, kai įvyks kažkas nauja. Taigi, Jubiliejiniuose metuose yra tų garsų, kylančių iš mūsų tradicijos. Man labai gražu, kad Vilniaus arkivyskupijoje Jubiliejiniai metai buvo pradėti būtent Sauliui Petreikiui pučiant tris skirtingus ragus. Ir per vaizdą, ir per garsą visi buvusieji (ir stebėję transliaciją) galėjo pasijusti neeilinio įvykio dalyviais.
Taip pat Jubiliejinių metų proga yra sukurtas himnas, kurį piligrimai kviečiami giedoti ir per tai bandyti atrasti žodžio „viltis“ prasmę ir teologiją. Kaip vilties ženklas yra popiežiaus pasirinktas kryžius. Kiekviena vyskupija Jubiliejinius metus pradėjo su jubiliejiniu kryžiumi. Vilniaus arkikatedroje taip pat turime gražų, seną XVIII amžiaus kryžių. Į jį žmonės įsižiūrėję irgi turėtų atpažinti, kad tai yra ne tik kančios, mūsų atpirkimo kainos įrankis (galvojant apie Jėzaus Kristaus paaukotą kančią, savo gyvybę ant kryžiaus), bet ir pergalės prieš mirtį, prieš nuodėmę, prieš egoizmą simbolis, besąlyginės Dievo meilės žmogui ženklas. Ją patirti ir yra Jubiliejinių metų tikslas. Todėl šis simbolis vilties temai yra labai tinkamas.
Ar Jubiliejinių metų durys atviros ir ne katalikams? Kitaip tariant, ar Bažnyčia kviečia Jubiliejinius metus patirti ir kitų konfesijų, religijų atstovus? Ar yra numatytos tam tikros sąlygos jų dalyvavimui?
Pirmiausia Popiežius kreipiasi į katalikus, taip pat į krikščionis, ypač ortodoksus, tiesiogiai bulėje kviesdamas juos aplankyti Romą. Manau, kad Jubiliejiniai metai yra ir kultūrinis, ne tik religinis įvykis. Atverdamas Jubiliejinių metų duris, Popiežius rodo katalikybės atvirumą pasauliui. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas pažinti, atrasti Kristų. Ne verčiamas, bet kviečiamas. Todėl ir nėra jokių sąlygų. Juk bulėje kalbama apie orumą kaliniams, santykį su senais žmonėmis, vargšais; minimos demografinės, ekologinės problemos, besaikis vartojiškumas, kai kažkas lobsta, o kažkas turi skurdą kęsti… Juk visa tai nėra tik katalikams svarbios temos. Gal ir piligrimystė labiau galėtų būti į šias sritis, erdves. Ne tik galvojant apie Romą ir Romos bazilikų duris, bet ir apie erdves, kur žmogiškumo šiandien stokojama, kur reikia žmonėms dovanoti sąlygas pajusti savo orumą. Tuo kiekviena religija, manau, savaip rūpinasi. Katalikai turi gražų išsireiškimą – geros valios žmonės. Manau, kad šie Jubiliejiniai metai yra skirti visiems geros valios žmonėms – jau tokiais esantiems ir tokiais galintiems tapti. Tai nebūtinai turi baigtis krikštu (šypsosi).
Kartais manęs klausia: „Tai ką reikia daryti per tuos Jubiliejinius metus?“. Į kur, Moze, turėtų būti nukreiptas mūsų dėmesys šiais metais, jei tikrai norime patirti, kad juos išgyvenome?
Sakyčiau daug paprasčiau, be tokių dvasinių užtaisų, nes kai suplanuoji, tai arba neįvyksta, arba įvyksta priešingai. Šiandieninėje turizmo kalboje girdime tokias frazes, kaip: „tu privalai aplankyti“, „jei nesi buvęs, tau tai privaloma“ (nes kitu atveju tu praktiškai negyvenai). Šiame kontekste prasminga suvokti, kad Jubiliejiniai metai yra tik kas 25-erius metus (kartais įvyksta dažniau išimties tvarka) ir, jei šiandien esu sveikas, jaunas, leidžia galimybės, kodėl gi nepatyrus kažko, kas man leistų subręsti, labiau pažinti tikėjimą.
Pažinti savo kultūrą – manau net dėl šios priežasties jau verta leistis į Romą. Turime daug „proginių“ arba „popierinių“ katalikų, tad kodėl nepažinti savo tikėjimo gyvai? Nuvykti į Romą – vadinasi, pamatyti, kokią kultūrą sukūrė krikščionybė. Menas, visos grožybės yra žmonių dėkingumas Dievui, kurdami šiuos šedevrus jie buvo įkvėpti Dievo. Tai parodo, kiek gali tikintis žmogus, jis tampa tuo, kuris kuria, o ne griauna. Šalia to kultūros pažinimo pažinti krikščionybę, pamėginti turėti intenciją, pradėti gyventi tuo, kuo esu „ant popieriaus“, kitaip tariant, atsinaujinti dvasioje, tikėjime. Tai būtų pagrindiniai šių metų aspektai. O šis procesas, žinoma, bus susijęs ir su savo ribų pripažinimu, su atgaila, troškimu tapti gyvu Dievo vaiku. Ne tik „ant popieriaus“.
Apmąstykime šiais metais vilties temą – vilties kaip Kristaus, kuris yra pasaulio išganytojas, vilties kaip nepasidavimo tamsai, kurioje esame ar kuri net kyla dėl mūsų pačių (kalbant apie visuomeninį gyvenimą, bet taip pat ir asmeninį).
Kaip pažadinti troškimą kituose, kad Jubiliejiniai metai iš tiesų taptų ypatingu laiku ne tik man, bet ir tiems, kuriuos susitinku savo kasdienybėje?
Leistis į kelionę ne po vieną. Kalbinti, kviestis draugus, savo aplinkos žmones. Bus ir jaukiau, ir smagiau. Bendra kelionės patirtis, maldos patirtis, kuri ne visą laiką savaime suprantama tarp draugų, keis tolesnio gyvenimo kokybę. Negrįš gal su aureolėmis, visi pakylėti, bet grįš kitokie. Tą Dievo palaiminimą pajus labai apčiuopiamai. Pats laikas bus džiugus, dovanos daug įvairialypės patirties – ir kultūrinės, ir religinės, ir bendražmogiškos, kuri teiks gerų prisiminimų ir, duok Dieve, kad tai liks ne tik praeities prisiminimas, bet ir dabarties būdas gyventi.
Kita mintis – grįžus iš piligrimystės, to šventimo, liudyti. Viskas priklauso nuo to, apie ką mes kalbame ir kaip mes kalbame. Jeigu žmogus užsidegęs, tuo tiki ir dar yra laimingas, tai ir patraukia kitus. Ne katekizmo tiesos, skelbiamos įvairiais būdais, bet gyvas santykis. Kitų receptų neturiu, nes, man atrodo, tokia yra ir pirmųjų Jėzaus mokinių metodika. Jie patys degė tuo ir dėl to galėjo uždegti kitus.
Kaip šie metai bus švenčiami Vilniaus ir kitose (arki)vyskupijose? Kaip juose dalyvauti?
Vyskupai šiems metams išleido pastoracines gaires (nors jos turėtų tapti kiekvienos dienos gairėmis ne tik Jubiliejiniais metais). Jose – ypatingas dėmesys maldai, santykiui vieni su kitais. Taip pat Lietuvoje šiais metais yra jubiliejinėmis šventovėmis nominuotos 20 šventovių. Tarp jų – visos Katedros, Vilniaus arkivyskupijoje – Dievo Gailestingumo šventovė, Aušros Vartai, Trakų bazilika. Kitos vyskupijos turi savo šventoves. Kaip viena iš laisvalaikio formų galėtų būti jų visų aplankymas metų bėgyje, šias keliones įprasminant malda. Svarbu atsiminti, kad yra atgailos momentas, galimybė išpažinti savo nuodėmes, ypač jei žmogus to niekada nėra daręs arba prieš daugybę metų. Galbūt šie metai ir jų durys paskatins žmogų, kuris vis nesiryžta, neatranda laiko ar aplinkybės kitaip susidėlioja, šiam veiksmui ryžtis. Labiausiai norėtųsi tokių patirčių. Jokių programų tam nepadarysi. Arba ištinka, arba ne. Mes galime tik kviesti ir raginti. Galiausiai svarbu daryti viską, kad mes patys būtume vilties žmonėmis, nes labai daug nevilties yra aplinkui, labai daug vienatvės ir iš tos vienatvės kylančios nevilties. Visos erdvės savanorystei atviros. Tam nereikia jokių programų. „Dieve, padaryk mane įrankiu ir padėk man eiti ir skleisti viltį ten, kur jos labiausiai reikia“. Ne šaukiant aleliuja garsiai (kartais ir to reikia), bet iš esmės būnant su kitu žmogumi.
Neabejoju, kad turite daug organizavimo, planavimo, žemiškų darbų. Apmąstant šį laiką, jo reikšmę, koks yra jūsų paties troškimas šiais metais?
Turiu troškimą užbaigti knygą apie Jėzaus palyginimus (tiksliau jų provokaciją). Ji, manau, irgi prisidėtų prie vilties kultūros ir galbūt provokuotų žmones Dangaus karalystės paieškai erdvėse, kuriose jie ir gyvena. Ne tik paieškai, bet galbūt ir atpažinimui.
Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.
Nuotraukos
