Kuo mes save vadinam ir kodėl?

Ak, kad tik Dovydaitis, po 3 parų praleistų adoracijoje, būtų žinojęs, kokie pranašiški jo žodžiai bus šiandien… Manau, kad dabar žvelgia į mus ir supranta, kaip visgi gerai, kad atsiliepė į Kristaus kvietimą rašyti ir organizuoti šią „moksleivių kuopelę”, gyvuojančią ilgiau nei nepriklausoma Lietuva. Šiuo tekstu neplanuoju iš naujo permąstyti visų „Trijų pamatinių klausimų“, verčiau tik pirmąjį – kuo mes save vadiname ir kodėl? Labai rekomenduoju skaitytojams patiems perskaityti originalą. Tai padarę atidžiai, suprasite, jog atsakymas į pirmąjį Pamatinį klausimą yra ne tiek organizacijos idėjinis pamatas, kiek krikščionio kataliko tikėjimo racionalus pagrindimas – tai, ką vienu žodžiu vadiname apologetika.

Be abejo, jame nerasite išsamaus ir nenuginčijamo tikėjimo tiesų racionalaus išdėstymo, kurį perskaitę net didžiausi skeptikai pakeis savo pasaulėžiūrą. Manau, kad Dovydaitis tokio tikslo ir neturėjo – verčiau jis siekė tai „moksleivių kuopelei“, kuri vėliau vadinsis ateitininkais, padėti apologetikos pamatus, kad jie suprastų, jog jų tikėjimas ne tik gali atsilaikyti prie marksistinį materializmą, bet ir geriau paaiškinti realybę bei žmogiško gyvenimo prasmę. Pripažinsiu, kad dabar Dovydaičio kalbą skaityti nelengva – 115 metų daro savo. Tad priimkite šią pirmojo Pamatinio klausimo versiją lyg „renovaciją“ Dovydaičio apologetikos: išlaikysiu jo tikslą ir panaudosiu man asmeniškai artimus, į gilesnį apsvarstymą vedančius argumentus apie tai, kodėl mes save vadiname teistais, krikščionimis, katalikais. Pradėkime?

Ar pagrįsta tikėti Dievu?

Jeigu šiuolaikinis skeptikas Dievo egzistavimą nurašo, dažniausiai jis turi omeny ne tai, kad Dievo egzistavimas neįrodytas, bet, kad Dievas jam atrodo neprivaloma hipotezė. Toks skepticizmas dažnai remiasi tokiomis nuojautomis kaip „pasaulis tiesiog yra“ ir „moralė tiesiog yra“. Tad pirmas žingsnis, kurį verta žengti tikinčiajam, yra pamatyti, kad šitos „tiesiog“ prielaidos pačios yra filosofinės, ir jos nėra akivaizdžiai stipresnės už teistines.

Dovydaitis pasitelkia „pirmykštės priežasties“ argumentą, tada kalba apie moralinio įstatymo, sąžinės buvimą žmogaus širdyje, jog net bandymas prieš ją maištauti liudija Dievo realumą; galiausiai primena apie universalią religijos patirtį visose žmonių kultūrose, kas suteikia priežasčių numanyti apie Dievą, kuris siekį Jį pažinti įdėjo kiekvieno žmogaus širdyje. Panagrinėsiu pirmus du argumentus pagal modernias apologetines formuluotes, nes šiedu man labai padėjo kitiems perteikti perėjimą nuo ateizmo į deizmą (dieviškos, bet nebūtinai žmonija besirūpinančios būties egzistavimą), ir nuo deizmo į teizmą (asmeninio Dievo, kuriam rūpi jo kūrinija).

1) Kontingencijos (priežastingumo) argumentas

Kontingentiškas dalykas yra toks, kuris galėjo ir nebūti. Iš esmės, viskas mūsų patirtyje yra būtent tokie dalykai: vieni daiktai atsiranda, kiti išnyksta; vieni priklauso nuo kitų ar yra paaiškinami kitais. Pavyzdžiui, šis kompiuteris ar telefonas, kuriuo skaitote straipsnį, visiškai laisvai galėjo neegzistuoti, o visgi egzistuoja dėl aiškios, kitų nebūtinų veiksmų sekos. Tad kontingencijos argumentas tiesiog paima šitą kasdienį faktą ir kelia klausimą, kokia yra to priežastis?

Jo bazinė forma skamba taip:

1. Kontingentiški dalykai reikalauja paaiškinimo, kodėl jie egzistuoja.
2. Jei visa tikrovė būtų vien kontingentiškų dalykų grandinė, paaiškinimas vis atsidėtų: kiekvienas daiktas būtų paaiškintas kitu, bet visuma liktų be pagrindo.
3. Vadinasi, pakankamas to paaiškinimas turi apimti tai, kas nėra kontingentiška – būtinąją tikrovę.
4. Šitą būtinos tikrovės buvimą vadiname Dievu.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime traukinių vagonų grandinę, kurioje kiekvienas tempia už savęs esantį. Mes dabar neklausiame, kodėl ir kaip jie atsirado, mes klausiame, kodėl jie išvis juda. Nėra tokio skaičiaus papildomų vagonų, kuriuos būtų galima pridėti prie grandinės, kad gautum paaiškinimą, kodėl jie juda, taip pat, kaip ir teptuko ilginimas nepaneigtų tapytojo būtinybės. Taip pat ir čia – kontingentiškų, fizinių paaiškinimų pridėjimas geriau nepaaiškina visos visumos kontingentiškumo, tai yra netsako į klausimą, kodėl vagonai juda?

Šito argumento stiprybė ta, kad jis priverčia mus rimtai priimti klausimą, kurį skeptikas dažnai apeina: kodėl apskritai yra pasaulis ir kodėl jis pilnas kontingentiškų daiktų? Klasikinė šio argumento analizė dažnai remiasi pakankamo pagrindo arba pakankamos priežasties logika: jei kontingentiški dalykai egzistuoja, negali būti, kad jų egzistavimui nėra jokio paaiškinimo. Tokiu būdu skeptikas yra priverstas priimti, kad bent vienas nekontingentiškas dalykas privalo egzistuoti – dažniausiai teigs, kad pati visata yra tokia, visada egzistavusi ir nereikalaujanti paaiškinimo. Tačiau kad visata, kuri yra sudaryta iš kontingentiškų dalykų, pati būtų nekontingentiška – skamba kaip naivaus tikėjimo, o ne racionalaus proto mintis.

Man asmeniškai šis argumentas buvo pirmasis, kurį kaip lengvai suprantamą, bet elegantiškai intriguojantį pateikė JAV arkivyskupas Robertas Barron‘as ir apologetas Trentas Horn‘as. Jis neapsiriboja vien „kodėl yra kažkas, o ne niekas“ apmąstymu, kas reikalauja stiprių protinės abstrakcijos gebėjimų, bet klausia apie pasaulyje mums puikiai suprantamą, tačiau ir unikalią kontingentiškumo savybę.

2) Moralinis argumentas

Taigi kontingencijos argumentas atidaro duris: Dievas yra racionaliai įmanomas, net logiškai tikėtinas kaip būtinas pagrindas. Bet daugeliui žmonių Dievas vis tiek lieka tolimas. Čia moralinis argumentas tarsi priartina klausimą prie žmogaus vidaus.

Šiuolaikinis pasaulis (net labai sekuliarus) dažnai kalba taip, lyg būtų bent kelios tikros moralinės tiesos:

• Pamatinis žmogaus orumas yra realus ir visuotinis (tą skelbia Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių deklaracija);
• žmonės iš esmės lygūs (ne tik teisiškai, bet ir morališkai);
• kai kurie veiksmai yra objektyviai blogi, ne vien nepatinkantys.

Klausimas: kokiu pagrindu šitos tiesos yra tikros? Jei pasaulis yra vien akla materija + evoliuciniai instinktai + socialiniai susitarimai, tada „orumas“ yra labai trapus – ką parodė orumą neigiančios XX-ojo a. politinės santvarkos. Tačiau didžioji dalis žmonių taip iš tikro negyvena: jie reikalauja teisingumo net tada, kai tai nenaudinga; jie smerkia blogį net tada, kai jis atitinka įstatymus; jie siekia ginti silpnąjį net tada, kai tai nepatogu.

Šis moralinis argumentas nėra „be Dievo negali būti geras“, jis taip pat neatmeta, kad etinį suvokimą gali formuoti laikmečio kultūra. Jis verčia susimąstyti apie specifines moralines tiesas: be Dievo labai sunku pagrįsti, kad moralė yra objektyvi, ir kad žmogaus orumas yra faktas, o ne tik kolektyvinis kontraktas. Trentas Horn‘as išryškina būtent šią moralinio argumento versiją, kuri remiasi žmogaus orumo ir lygybės geriausiu paaiškinimu.

Galima pasidaryti sau paprastą testą. Imkite vieną moralinį teiginį, kuriuo tikrai tikite, pvz., „yra neteisinga kankinti vaikus dėl savo malonumo“ ir paklauskite: ar tai yra a) biologinė reakcija, b) socialinis susitarimas, ar c) tiesa, kuri turi aukštesnį pagrindą? Kokia būtų kiekvieno iš šių teiginių išvada? Į šį moralinį argumentą galima gilintis iki ilgiausių disertacijų rašymo, tačiau ši jo versija gana greitai parodo pasaulėžiūrinę skirtį, kuri dažnam padės tikėti Dievu kaip moralės pamatu.

Kodėl Kristus?

Net jei sutiksite, kad teizmas yra racionalus, lieka atviras klausimas: kodėl konkrečiai krikščionybė? Skeptikais dažnai tampa tie, kurie pasilieka Pirmosios Komunijos katechezių lygyje ir Bibliją supranta kaip pasakų rinkinį, kuris reikšmingai neišsiskiria iš mitologinių pasakojimų ar kitų religijų tekstų. Dovydaitis apie Jėzaus dieviškumą kalba pačios Biblijos, konkrečiai Evangelijos pagal Joną žodžiais, kas jau yra pažengusiųjų teologija. Tačiau man pačiam buvo svarbu dėti žingsnį atgal ir suprasti, kodėl Šventuoju Raštu mes iš viso tikime? Pirmasis žingsnis – atpažinti, kad Naujasis Testamentas yra ne nebūtų mitų ir moralizavimų, o realių istorinių šaltinių rinkinys.

Turbūt žinomiausias istorikas, skeptiškas krikščionybės atžvilgiu, yra Bartas Ehrman‘as, pats buvęs giliai tikinčiu krikščionimi. Tačiau net ir jis yra parašęs visą knygą, į dulkes sumalančią požiūrį, kad Jėzus iš Nazareto buvo tik mitinė, o ne istorinė asmenybė. Pagrindinis jo argumentas – nėra jokio rimto save gerbiančio istoriko, kuris tikėtų taip vadinamu „Jėzaus mitiškumu“. Jei net didžiausi priešininkai su šiuo faktu sutinka, juo nedera abejoti ir mums.

Tačiau vien Jėzaus egzistavimo krikščioniui negana – esminis klausimas išlieka, ar tai, ką Jėzus skelbė yra tiesa? Pagrindinis testas, kurį pateikia ir apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiamas (datuojamame apie 30 metų po Jėzaus nukryžiavimo), yra Jėzaus prisikėlimas: jei jis neįvyko, mūsų tikėjimas yra labiausiai apgailėtinas iš visų. Tačiau jei jis įvyko – tai pati svarbiausia žinia, kurią primename kaskart giedodami „Aleliuja“.

Vienas iš vertingiausių būdų pagrįsti tikėjimo prisikėlimu racionalumą, yra vadinamas „minimalių faktų metodas“: tai bandymas remtis tais istoriniais duomenimis, kuriuos pripažįsta platus tyrėjų spektras (ne vien tikintieji), ir tada klausti – koks yra geriausias paaiškinimas. Gary Habermas, JAV istorikas ir apologetas, būtent taip siekia ne iškart įrodyti Evangelijas kaip Dievo įkvėptas, bet pradėti nuo kritiškai tvirtų istorinių taškų ir vertinti faktus.

Minimalūs faktai dažnai veda prie klausimo: jei sutinki, kad kažkas įvyko (tuščias gerai saugomas kapas, mokinių tvirtas įsitikinimas prisikėlimu, ankstyvas to skelbimas kankinystės akivaizdoje, persekiotojo Sauliaus transformacija į apaštalą Paulių), kas tai paaiškina geriausiai?

Kitas istorikas, Mike Licona, siūlo „servetėlės“ metodą, kai ant servetėlės telpančiu galimybių medžiu racionaliai atmetamos pagrindinės alternatyvios teorijos, nuo apaštalų apgavystės, masinės haliucinacijos iki „Jėzaus dvynio“ hipotezės.

Modernūs Katalikybės stebuklai

Galiausiai Dovydaitis pasako, jog mūsų pavardė – katalikai. Turime daug priežasčių tokiais būti, dažniausiai labai asmeniškų ir nebūtinai racionaliai pagrįstų. Tačiau verta žinoti, kodėl, jei priimame Kristaus dievybę, reikia priimti ir jo skelbtą mokymą apie būdą, kaip Jis mus veda toliau – per Bažnyčią. Dovydaitis kalba apie istorinį apaštalų ir jų mokymo tęstinumą, besitęsiantį jau beveik du tūkstantmečius. Istoriją iki 1911 metų paliksiu Dovydaičiui, o aš noriu pateikti daugeliui negirdėtą ir kiek nustebinti galintį argumentą, tačiau mano pastaruoju metu itin apmąstomą kaip tikėjimo ir mokslo sankirtos vietą.

Per 115 metų daug kas pasaulyje pasikeitė, ko Dovydaitis negalėjo numatyti, tačiau jis žinojo apie stebuklus, tokius kaip Mergelės Marijos apsireiškimai, Eucharistiniai stebuklai ar su šventųjų užtarimu siejami išgydymai. Būna, kad net krikščionys mano, jog stebuklų amžius baigėsi ir moderniais laikais, su mokslo pažanga, jų jau nebesutiksime. Anaiptol – nuo 1911-ųjų galima suskaičiuoti šimtus stebuklų, kuriuos tikintieji teigia išgyvenę.

Žinomiausi: 1917-ais Mergelės Marijos apsireiškimas Fatimoje, su juo siejamas saulės stebuklas; 1992-96 m. Ostijų virsmai į kraujuojantį širdies raumenį Buenos Airėse, kuriuos matė ir būsimasis popiežius Pranciškus; šventųjų Jono Paulius II ir Motinos Teresės užtarimo stebuklai, leidę jų kanonizaciją. Rečiau žinome, ypač čia, Lietuvoje, apie praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje vykusius apsireiškimus Kibeho, Ruandoje, kurie išpranašavo genocidą; taip pat koptų Bažnyčios patvirtintas apsireiškimas Kairo priemiestyje Zeitune, kurį 3 metus nuo 1968-ųjų regėjo virš milijono įvairių religijų išpažinėjų; Sokółkoje, Lenkijoje 2008-aisiais miokardo audinio atsiradimą ant nukritusios Ostijos; kitus su šventųjų bei palaimintųjų užtarimu susijusius ir mediciniškai nepaaiškinamus stebuklus, net čia, Lietuvoje. Kiekvienas šių stebuklų vertas gilesnio pažinimo ir tokių galima suskaičiuoti dar daugiau, bet argumento dėlei pasakykime, kad per šiuos 115 metų įvyko 70 gerai dokumentuotų stebuklų, ar bent jau taip atrodančių.

Norėdami suprasti, ar bent vienas iš jų galėjo būti tikrai antgamtinis, galime pasinaudoti Bayes‘o tikimybių teorija. Tai iš esmės yra matematinis metodas, leidžiantis sujungti daugelio nepriklausomų įvykių tikimybes, kad apskaičiuotume bendrą patikimumą. Apskaičiuojama tikimybė, kad visi jie turi grynai natūralius paaiškinimus (pvz., sutapimai, iliuzijos ar klaidos), ir atima ją iš 100%, kad nustatytų tikimybę, jog bent vienas iš jų yra autentiškas. Turint 70 tokių patikrintų atvejų, skaičiai rodo, kad jei kiekvienas atskiras stebuklas turi 99% tikimybę būti natūraliai paaiškintas ir bent 1% tikimybę būti autentišku, bendra tikimybė, kad jie visi grynai natūralūs, ir kad bent vienas yra autentiškas, yra lygi 50%. Paprastai tariant, net ir skeptiškai suteikiant mažas pirmines tikimybes kiekvienam atskiram stebuklui, jos greitai susideda. Kai jų yra dešimtys, tikimybė, kad bent viename iš jų įvyko kažkas, kas pranoksta gamtos dėsnius, yra tokia pat didelė kaip ir tikimybė, kad taip neįvyko.

Naudojant tą patį metodą, jei kiekvieno stebuklo individuali tikimybė padidėtų iki bent 6,6%, tai 70 tokių atvejų sumažina tikimybę, kad jie visi yra natūralūs, iki mažiau nei procento. Ši matematinė analizė neįrodo, kad kiekvienas stebuklas yra tikras, bet parodo, kaip pakankamas kiekis įrodymų, net ir su mažomis pirminėmis tikimybėmis, gali pakeisti abejones į beveik tikrumą, nereikalaujant tobulų įrodymų nė vienam iš jų.

Kas iš to? Jei šie stebuklai, siejami su Bažnyčia, parodo bent vieną autentišką atvejį, tai mums suteikia stiprų pagrindą tikėti ne tik antgamtinės realybės buvimu, bet ir Kristaus pažadu – kad jis nepaliks savo Bažnyčios iki pat dienų pabaigos. Jei išgirstume daugumos stebuklų žinią, suprastume, kad Bažnyčia išliko tikrai ne dėl jos narių tobulo valdymo, bet dėl nuolatinės dieviškos paramos ir tikinčiųjų daugkartinio atsivertimo.

Galima ilgai ir įdomiai gilintis į patį Bayes‘o metodą, yra nemažai modernių straipsnių iš tikinčiųjų ir skeptikų pusių, žaidžiančių su kintamaisiais. Pats Bayes‘as buvo krikščionių dvasininkas, siekęs parodyti tikėjimo pagrįstumą jo amžiuje vyravusiam skeptiškumui stebuklais atsverti. Aš, asmeniškai, žaviuosi tiek stebuklais, tiek paprastu paaiškinimu, kad net skeptiškas požiūris į stebuklus konkuruoja su jų matematiniu svoriu. Manau, kad žavėtųsi ir Dovydaitis, taip karštai kituose pamatiniuose klausimuose siekęs parodyti mokslo ir tikėjimo dermę.

Pabaigai

Matome, kad krikščionių katalikų tikėjimo pagrįstumas per 115 metų ne tik nesumenko, bet ir sustiprėjo, semdamasis žinių ir tikėjimo pavyzdžių iš visų žmonijos amžių. Šie argumentai, ypač stebuklai, yra mums Dievo duoti ne vien protui lavinti ir žavesį sukelti, bet vis giliau patiems išgyventi bendrystę su Dievu, ja užkrečiant kitus. Tad krikščionims katalikams verta šį vardą ir pavardę nešioti drąsiai, visada būnant pasiruošusiems atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). To ir linkiu ateitininkams ir visos geros valios krikščionims.