Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Šaltinis: bernardinai.lt

„Duok šviesos matyti tai, kuo verta pasidalinti, ir padėk man pamatyti vertę ir džiaugsmą to, ką jau davei ir ką nori duoti. Skatink kiekvieną Tave labiau pažinti, Tave labiau pamilti ir Tave labiau sekti“, – mūsų pokalbį malda pradeda kunigas Linas Braukyla.

Pasak jo, yra pokalbių, kuriuos laikytų nepavykusiais, jei juose nebūtų buvę maldos. „Reikia neišsigąsti ir kviesti Dievą į kompaniją“, – sako kunigas.

Pastaruosius trejus metus Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) parapijoje tarnavęs ir studentus sielovadoje lydėjęs kunigas L. Braukyla šiandien švenčia savo 33-iąjį gimtadienį ir išskrenda į Romą, kur spalio mėnesį pradės fundamentinės ir dogminės teologijos studijas popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universitete „Angelicum“. Šį sekmadienį su dvasininku atsisveikino Kalvarijų parapijos bendruomenė.

Su kunigu L. Braukyla kalbamės apie grįžimą į studentišką gyvenimą, vaidmenų apsikeitimą iš studentų sielovados palydėtojo tampant studentu, tai, ką reiškia palikti parapiją ir leistis į nežinomybę, teologijos studijų prasmę ir Kristaus mokinystę.

Ši rugsėjo 1-oji bus kitokia. Su kokiu jausmu pasitinkate naują pradžią?

Su visais jausmais. Žinau, kad mane įtrauks naujas gyvenimas. Keista manyti, kad rugsėjo 1-osios ir studentų Šv. Jurgio bažnyčios kieme jau nematysiu. Į mokyklas, kurias kaip parapijos kunigas lankydavau, šiais metais jau nebevažiuosiu, tai planuos ir darys kiti.

Jaučiuosi kaip traukinyje, kuris tuoj stos, ir aš išlipsiu. O kai išlipsiu, prasidės naujas gyvenimas. Bet dabar dar ne. Dar stengiuosi pamatyti, kas čia yra, ir iš to išmokti pamoką.

Labai džiaugiuosi kai kuriais pokalbiais, pavyzdžiui – su klebonu. Trejus metus buvome kartu, ir dabar galiu laisvai klausti: „Ką jūs, klebone, matote? Kaip mums sekėsi gyventi, koks aš buvau, koks esu, koks galėčiau būti?“ Norėčiau nepražiūrėti galimybių deramai įvertinti to, kas ir kaip buvo.

Papasakokite, ką studijuosite?

Yra klausimai, kaip mūsų tikėjimas skatina mus gyventi – tai moralinė teologija. Yra klausimai, kaip mūsų tikėjimas skatina ieškoti Dievo – tai labiau dvasingumas. Yra ir sausieji teologijos mokslai, kurie nagrinėja tai, ką mes tikime, – aš studijuosiu šią dalį.

Ką reiškia tikėti Dievą? Kiek tai pagrįsta? Kiek tai prieštarauja protui arba sutinka su juo? Ką galime žinoti apie Dievą? Ką reiškia, kad Dievas save mums apreiškia? Ką reiškia Įsikūnijimas? Kuo krikščioniškas būdas pažinti Dievą ir artintis prie Jo yra kitoks nei kiti būdai? Gilinsiuosi į šiuos klausimus, kad galėčiau būti naudingesnis būtent dialoge su netikinčiaisiais.

Studijos numatytos dvejiems metams, bet tas dvejų metų planas gali tęstis, pavyzdžiui, trejus. Įmanoma, kad liksiu ir doktorantūros studijoms. O tada grįšiu į Lietuvą.

Kaip apskritai jūsų kelyje atsirado noras toliau studijuoti teologiją?

Per ateitininkus, manau. Visada buvau gabus mokslams. Mokykloje daug labiau vertinau savo gabumą tiksliesiems mokslams – matematikai, chemijai, fizikai. Vėliau atsirado istorija. Įstojau į politikos mokslus – tai jau socialiniai mokslai.

Tuo pat metu intensyviai dalyvavau ateitininkų veikloje ir per ją aiškiai patyriau, kad noriu suprasti savo tikėjimą ir kad pažinti tikėjimą yra būtina jo dalis. Tikėjimo studijos yra ne tik intelektualinė, bet ir dvasinė veikla. Nuo to, ką supranti ir kaip pažįsti Dievą, priklauso tavo dvasinis gyvenimas.

Tada ėmiau trokšti studijuoti filosofiją ir teologiją. Kai pasijutau pašauktas į kunigystę, mane labai nudžiugino, kad pagaliau turėsiu progą tai studijuoti. Baigdamas seminariją žinojau, kad esu atviras tolesnėms studijoms, tik tuo metu iš karto vėl studijuoti nenorėjau – jau buvau vienuolika metų iš eilės studijavęs. Dabar, po trejų metų darbo parapijoje, to noriu kitaip. Pajutau, kad be progos ir atsidėjimo labai sunku skaityti knygas, gilintis į konkrečius klausimus, dirbti intelektualiai.

Dažnai žmonės po bakalauro iš karto stoja į magistrantūrą, nes bijo, kad po pertraukos nebenorės mokytis. Jums po trejų metų noras studijuoti liko.

Taip. Žinau, kad daug žmonių į magistrantūrą stoja, nes tuo metu neįsivaizduoja, ką kita darys. Tam tikra prasme studijos suteikia aiškumą, kas aš dabar esu.

Būnant kunigu aišku, kas tu esi, kita vertus, turi rasti, ką nori sukurti, kas tau yra svarbu. Mano dvasios tėvas trumpai pasakė: „Tu važiuoji į Romą šventėti.“ Laikas, kuris turi aiškią funkciją – studijuoti, kai ką sukaupti, kad galėčiau čia parnešti, – gali būti tinkamai arba netinkamai panaudotas amžinybės požiūriu. Turiu progą ir apie tai pamąstyti.

Ką būtinai vešitės į Romą iš Lietuvos?

Kai kuriuos dalykus jau apgalvojau. Nusivežiau didelį ekraną, kad galėčiau skaityti kompiuteryje daug nevargindamas akių, ir mamos dovanotą gerą vilnonę antklodę, nes žiemos ten būna visai vėsios. Pasirodo, italai nepratę smarkiai šildytis. Dar – daug batų, nes mano koja didelė. Sutaną, aišku, vieną.

Ar jau žinote, kaip atrodys gyvenimas Romoje?

Norėčiau nepamesti to, ką jau atradau kaip savo gyvenimo stuburą. Pirmiausia – šventoji valanda. Svajonė turėti šventąją valandą kiekvieną dieną. Tada nugaros mankštos, reikiamas poilsis. Ir lieka ne tiek daug laiko. Yra aiškus paskaitų laikas.

Patyriau, kad norint sėkmingai padaryti tai, kas būtina, reikia turėti ir truputį laisvesnę dienotvarkę. Kadangi turiu ambiciją neprarasti tam tikro kunigiško gyvenimo būdo ar kunigiškos tapatybės ir dar pastudijuoti, sunku tikėtis, kad pavyks labai daug nuveikti.

Buvote Vilniaus universiteto studentas, paskui baigėte kunigų seminariją, dabar vėl grįšite prie paskaitų, egzaminų, rašto darbų. Ką jums reiškia vėl tapti studentu?

Savotiškai net to trokštu. Turėjau džiaugsmą ir laimę savo studijų metais nedirbti ir visiems to linkėčiau – turėti laiko ir jėgų draugystėms, veikloms, tikėjimui, gyvenimo paieškoms, taip pat pakankamai laiko studijoms.

Labai norėčiau apginti studijoms skirtą laiką. Esu patyręs, koks džiaugsmas ir kokia vertė turėti laiko ne skubant, ne puolant į paniką, bet smalsiai ir gilinantis priimti tai, ką reikia studijuoti. Turėti laiko skaityti tekstus. Turėti aiškų gyvenimo ritmą, kai rašymas tampa nuosekliu ieškojimu, o ne paskutinių vakarų ir naktų drama.

Man studijuojant labai brangu ir tai, kad mes, tikintieji, vartojame daug žodžių, apie kuriuos nesusimąstome. Tokie žodžiai kaip „malonė“, „prigimtis“, „Dievas“, „Įsikūnijimas“, „dvasia“ kai kam skamba kaip tam tikri burtažodžiai. Bet jie neatsirado iš niekur. Jeigu giliai studijuoji, pamatai, kad tai, ką laikome savaime suprantamais ir kartais net banaliais dalykais, kadaise buvo ilgo, sunkaus intelektualinio ieškojimo rezultatai.

Kai žodį „siela“ priimi ne kaip banalią pasakėlę, o kaip kelių šimtų metų rimtos intelektualinės paieškos rezultatą, jis tampa įdomesnis, erdvesnis. Tada man pačiam tikėjimo dalykai būna gyvesni. Man atrodo, tai yra viena didžiausių studijų dovanų.

Iki šiol užsiėmėte studentų sielovada – klausėtės jų rūpesčių, lydėjote. Dabar pats tapsite studentu. Kaip jums toks vaidmenų apsikeitimas?

Kaip Dievo ironija. Labai įdomu. Ilgai galvojau, kaip padėti studentams šiuo gyvenimo metu ieškoti Dievo ir dalintis tikėjimu. Įdomu, kaip man pačiam seksis. Turbūt savo kailiu patirsiu, kam kviečiau kitus, ko prašiau kitų.

Džiaugiausi matydamas studentus, kurie noriai ieško gilesnio tikėjimo, nori teikti pirmenybę dvasiniam gyvenimui. Tikiuosi, pats toks būsiu. Skatinau studentus stiprinti draugystes ir į jas sąmoningai kviesti Dievą. Įdomu, kaip man tai pasiseks. Linkėjau žmonėms aistringai ieškoti tiesos ir nepaviršutiniškai mąstyti. Įdomu, kaip man tai pasiseks.

Vis dėlto matau ir skirtumą. Studentui studijų laikas dažnai yra egzistencinio ieškojimo laikas. Mano studijos jau yra apsisprendusio dėl gyvenimo kelio žmogaus mokslai, todėl didesnę svarbą užims intelektualinis ieškojimas. Bet pasistengsiu sąžiningai įvertinti save: ar tai, ko prašiau ir linkėjau kitiems, tikrai tinka ir man.

Iš studentų gavote patarimų, kaip studentauti?

Iš tikrųjų nelabai. Gal jie mano, kad mano padėtis bus radikaliai kitokia, arba tiesiog nesijaučia drąsiai daug man patarinėti.

Studijuosite kitoje šalyje, kur kita kalba, kita kultūra. Ar ta nežinomybė tampa ir tam tikru pasitikėjimo Dievu išbandymu?

Atsimenu savo studijų Prancūzijoje patirtį, kai naudojausi „Erasmus“ programa. Man buvo labai svarbu keliems mėnesiams pasitraukti iš Lietuvos, kad suprasčiau, jog tai, kad gyvenu Lietuvoje, nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra ir mano pasirinkimas.

Laikas išvykus labai padėjo savo gyvenimą priimti ne tik kaip išorės nulemtą, bet ir kaip paties pasirinktą dalyką. Man atrodo, panašiai gali įvykti dabar.

Jau pajutau ir dar stipriau pajusiu, kad laikas išvykus į studijas yra išėjimo į nepažįstamą, svetimą vietą laikas, kuriame būsiu laisvesnis apsispręsti, laisvesnis atsakyti į kai kuriuos egzistencinius klausimus. Kartais, kai jaudinuosi, kad viskas nauja, net pamirštu, jog tai yra dar vienas gyvenimo etapas. Tikiuosi, jis man labiau padės mylėti Dievą.

Studijuojant prireiks ir senosios graikų, lotynų kalbų, kasdienybėje – italų kalbos. Ar jau išmokote itališkai?

Truputį. Bus sunku. Senosios lotynų ir graikų kalbos vartojamos tik specialistų, bet italų kalbos reikės labai daug.

Šią vasarą pasirinkau kitaip pasirengti – būti su Dievu, pasirūpinti sveikata, skirti laiko artimiausiems žmonėms, padėti parapijoje, džiaugtis tuo, ką dabar turiu, ir pailsėti. Italų kalba bus mano problema nuo pirmadienio.

Paminėjote parapiją. Ar sunku palikti savo parapijos tikinčiuosius?

Kiekvienas išsiskyrimas yra išbandymas, nes gali jaustis paliktas. Jeigu žinai, kur eini, tai tau padeda, bet jeigu atrodo, kad niekur neini, tada atrodo, kad tave paliko.

Pirmiausia stengiuosi atsiminti ir įvertinti, kuo mūsų bendrystės laikas man toks brangus. O tada norėčiau padėti sau ir parapijiečiams įsivardyti, kad ne tik mane, bet ir mus visus Dievas kviečia eiti toliau. Jeigu mes – ir aš, ir bendruomenė, ir žmonės, su kuriais ėjau šitą etapą, – eisime toliau kaip krikščionys, sekdami Kristumi, neprapulsime, nepasimesime, neprarasime vieni kitų. Ir labai teisingai klebonas pabrėžė: „Linai, ne atsisveikinimo šv. Mišios – padėkos šv. Mišios.“

Artėja mokslo metai, daug kalbame apie mokinius. Tačiau Evangelijoje „mokinys“ turi kur kas platesnę prasmę. Ką jums reiškia būti Kristaus mokiniu?

Būti mokiniu reiškia norėti tapti panašiam į Kristų. Ir aš noriu būti panašus į Kristų. Būti mokiniu reiškia ne tik vis labiau norėti pasiekti tą panašumą, bet ir vis giliau suprasti, koks aš pats esu. Žinoti dvi tiesas – koks esi ir koks turi tapti. Ir eiti nuo A iki B.

Pastaruosius trejus metus save įsivaizdavau kaip Kristaus mokinį. Dabar suprantu, kad tie metai visgi buvo daug mažiau mane ugdantys nei treji Jėzaus mokinių metai su Juo. Mokinystėje labai svarbus ne tik noras būti kaip Kristui, dvasinis sekimas Juo, bet ir pasiryžimas intensyviai būti šalia Jo.

Man mokinystė bet kokiu atveju yra siekimas tapti panašiam į Kristų. Tačiau svarbu ne tik kryptis, kuria judi, bet ir greitis. Svarbu ne tik pasiryžimas būti šalia, bet ir buvimo intensyvumas. Kiek atviras esu? Kiek arti noriu būti?

Kiek mokinystėje svarbu leistis būti nustebintam Dievo, aplinkybių, žmonių?

Man atrodo, labai svarbu ne tik leistis būti nustebintam, bet ir leisti būti formuojamam aplinkybių ir žmonių. Mes nepasirenkame, kas mums nutiks, ir to nežinome, bet pasitikime, kad viskas gali būti naudinga, jeigu leisimės formuojami.

Negali būti mokiniu nepasiryžęs pakeisti esamo gyvenimo būdo dėl to, ką tau pasiūlys geresnio. Dar geriau yra aktyviai klausti ir ieškoti: kaip mane, Jėzau, formuoji per tai, kas man nutinka?

Studijos duos daug naujų žinių. Ar tikėjime daugiau žinoti visada reiškia geriau sekti Kristumi?

Nežinau, ar aš pasikeisiu. Bent kol kas man atrodo, kad gilesnis studijavimas ir pažinimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius. Tikiuosi, kad studijos man padės pajusti tą gyvą ieškojimą – kad ryšyje su Dievu mes vis tiek esame tie, kurie nepasiekia, kurie gyvai ieško.

Norėčiau, kad net tai, ką tikime ir vartojame kaip žodžius, man atsivertų labiau kaip gyvo pokalbio ir ieškojimo laukas, o ne būtų uždara siena. Juk kai kalbame apie dieviškus dalykus, artinamės prie to, ko patys nesugalvojome, ką tik stengiamės suprasti.

Turbūt toks mano kelias. Tai nėra vienintelis kelias. Bet jaučiu, kad jis gali būti naudingas ir kitiems žmonėms, jeigu galėsiu padėti jiems suprasti, kad žodžiai, kuriais kalbame apie Dievą, iš tikrųjų yra gyvi.

Ko šiuo metu mokotės iš Kristaus?

Mokausi mažiau pragmatiškai skaičiuoti, nes patiriu, kad mano paties ydos, silpnumas, lėtumas atsiliepti, negabumas nekeičia Dievo požiūrio į mane. Mano požiūrį dažnai paveikia būtent toks pragmatiškas vertinimas.

Matau, kad tai trukdo sekti Kristų. Dažnai per daug lengvai nurašau progas, darbus, žmones. Viena iš nesenų pamokų, kurią mokiausi rekolekcijų metu, yra ta, kad Dievo požiūris į mane nesikeičia dėl to, kaip aš atrodau. Man tai yra svarbi žinia. Aš norėčiau taip.

Ką norėtumėte parsivežti iš studijų į Lietuvą?

Norėčiau grįžti įgijęs patirties, ką reiškia studijuoti Romoje nepametant iš akių Kristaus, maldos. Norėčiau grįžti į Lietuvą užbaigęs tą etapą ir turėti patirties, kaip tokį gyvenimo etapą išgyventi su Dievu. Nes didžiausia žmonių patirtis, kuria galima pasidalyti, yra autentiška patirtis.

Yra milijardas skirtingų vertingų žmogiškų būdų, bet juos tikrai vertingus padaro ryšys su Dievu. Man būtų liūdna, jeigu grįžčiau nežinodamas, dėl ko visa tai. Kad ir kiek man per šiuos metus duos Dievas, norėčiau tai pasiimti kartu su Juo.

Kiekvienas iš mūsų gyvena savarankiškai. Stebint iš šono labai lengva kito žmogaus pasirinkimą ar gyvenimo etapą nurašyti, kritikuoti, bet niekas kitas nenugyvens už mus. Aš bijočiau šį laiką nugyventi pagal kažkieno kito standartus. Dabartinis mano standartas yra pasistengti iš Dievo duoto etapo gauti tai, ką Jis nori per jį duoti.

Žmonės man gali duoti daug, kultūra gali duoti daug, miestas gali duoti daug, draugystės gali duoti daug. O ką per tą laiką nori duoti Dievas? Aš dar nežinau, bet norėčiau grįžti žinodamas.